Kai Baltarusija balandžio mėnesį leido Lietuvos piliečiams atvykti į šalį be vizų, daug kas prognozavo – čia vilionė tik pavieniams turistams. Na, dar tiems, kurie turi ten giminių, lanko kapus, turi dar KGB neuždarytus verslus. Į perspėjimus, kad tai gali būti provokacija, numota ranka.
O Aliaksandro Lukašenkos planas toks ir buvo – savo visuomenei parodyti alkstančius lietuvius. Ir jis iš dalies pasiteisino.
Iki rugpjūčio pirmos dienos Lietuvos piliečiai 102 tūkstančius kartų kirto sieną be vizų. Palyginimui, tokių Latvijos piliečių buvo per 40 tūkstančių. O štai lenkai baltarusių vilionėmis beveik nesusigundė – vos 2224 kartai per mėnesį. Lenkų, pasirodo, nesuviliojo nei pigesni degalai, nei palikti verslai.
Baltarusijos valstybinė žiniasklaida džiūgauja: štai, ko lietuviams labiausiai reikia – bevizio režimo. Pigesnių degalų. Taigi saulės iš rytų.
Juk du trečdaliai atvykusiųjų be vizų – lietuviai. Lukašenkos planui pailiustruoti į Minską gegužę pakviesta ir Lietuvos pilietė Erika Švenčionienė su visa svita. Susitikusi su Baltarusijos diktatoriumi ji prašė gelbėti Lietuvą ir kuo ilgiau pratęsti bevizį režimą. Lukašenka pažadėjo ir druskos, ir kruopų ir viso kito gėrio – kad tik lietuviai paprašytų. Nes Švenčionienė neva kalbėjusi už visą tautą.
Pripažinkime, kad pigesnio dyzelino į Baltarusiją išskubėję tūkstančiai Lietuvos piliečių diktatoriui nuvežė dovaną – įrodymą, kad vertybės nusileidžia piniginei, kad sutaupytas euras kitas yra arčiau dūšios nei žinojimas, kad raketos į Ukrainos daugiabučius skrenda ir iš Baltarusijos.
Ne tik Erika Švenčionienė veža saulę iš Rytų. Tie prie Baltarusijos pasienio susigrūdę Lietuvos piliečiai su pustuščiais bakais automobiliuose ir kišenėmis cigaretėms turėtų paklausti savęs, ar ne jie tą saulę ir padeda parvežti.
A. Lukašenka dabar lietuviams jau siūlo ne tik pigesnius degalus ar kruopas, bet ir pilietybę. Ar tai neprimena to rusiškojo plano ateityje ginti savus svetimoje žemėje?
Tad ko tada stebėtis, kad vadinamasis Tarptautinis geros kaimynystės forumas, įsteigtas Algirdui Paleckiui kalėjime besėdint, pasibeldė į Kremliaus vartus. Vėl ta pati svita – kaip pas Lukašenką, taip ir Maskvoje.
Pripažinkime, kad pigesnio dyzelino į Baltarusiją išskubėję tūkstančiai Lietuvos piliečių diktatoriui nuvežė dovaną – įrodymą, kad vertybės nusileidžia piniginei, kad sutaupytas euras kitas yra arčiau dūšios nei žinojimas, kad raketos į Ukrainos daugiabučius skrenda ir iš Baltarusijos.
O Lietuvoje daug kas stebisi, kaip taip grupelė veikėjų geba ir pas Lukašenką prasibrauti, ir Solovjovo laidoje nusifilmuoti.
Saulės iš Rytų nešėjai, tik nukakę į Maskvą, susilaukė didesnės Lietuvos institucijų reakcijos.
Valstybės saugumo departamentas ateityje regi juos kaip Kremliaus samdomus stebėtojus butaforiniuose referendumuose, kurie gali vykti okupuotose Ukrainos žemėse.
Generalinė prokuratūra žada įvertinti „kaimynystės forumo“ narių pasisakymus Rusijoje. Bet apie kelionių apribojimus tokiems piliečiams niekas nekalba.
O juk jie Maskvoje, kaip ir Minske, prašo to paties – gelbėti Lietuvą nuo jos pačios valdžios. Ginti tuos, kurie mato save Rusijos sudėtyje.
Tai jau tiek matyta ir girdėta iš istorijos. Propagandos malūno girnoms Rusijoje tai neišnekantis šaltinis.
O Lietuvoje tik ir girdisi – čia tik keli marginalai, čia juk žodžio laisvė, nekreipkim dėmesio, ignoruokim.
Ir taip sakydami stojame į eilę prie sienos su tais tautiečiais – pigesnių degalų ir dar pigesnių vertybių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
