Po Lietuvą sukrėtusių vos per savaitę nutikusių net kelių smurto proveržių mokyklose Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė sako, kad tokie atvejai nėra dažni, bet itin skaudūs. Ji ragina šiuo įtemptu ugdymo įstaigoms laiku, kai vyksta patikrinimai ir egzaminai, būti itin atidiems ir patenkinti tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems svarbų poreikį būti išgirstiems.
I. Skuodienė tėvams primena, kad tai, jog vaikas, atrodytų, saugus namie, kitame kambaryje, išties nereiškia, kad jis išties saugus.
„Mes tikrai dar per mažai įvertiname, kokios grėsmės vaikų gali laukti socialiniuose tinkluose“, – sako ji.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- I. Skuodienė sako, kad smurto atvejai, kai sužalojami vaikai, mokykloje reti, bet jie itin skaudūs.
- Neseniai Lietuvą sukrėtė keli atvejai, kai ugdymo įstaigose paaugliai sužalojo bendramokslius.
- Vaiko teisių tarnybos vadovė sako, kad derėtų visiems suaugusiesiems būti atidesniems, padėti vaikui gali ir kiti vaikai.
- Pavojaus signalas įsižiebia tuomet, kai pakinta vaiko elgesys – tarkime, buvęs guvus tampa itin uždaras.
– Lietuvą pastaruoju metu sukrėtė keli smurto protrūkiai mokyklose. Ką, jūsų akimis, tai rodo? – LRT.lt paklausė I. Skuodienės.
– Pirmiausia norisi nuraminti tėvelius, nuraminti mokyklos bendruomenes, kad tokie atvejai Lietuvoje itin reti. Pasirodo žiniasklaidoje informacijos apie tokius atvejus, bet tai dažniausia kitose šalyse. Lietuvoje jie itin reti. Pastarieji nutiko vienas po kito, bet jie tarpusavyje nesusiję.
Kviesčiau bendruomenes nesibaiminti, bet atkreipti dėmesį į kiekvieną vaiką. Šie atvejai dar kartą mums primena, kad turime būti dėmesingi vaikams, kiekvienam vaikui.
Ypač turėtume atkreipti dėmesį į vaiką, jei matome pokytį. Tarkime, buvo labai linksmas, guvus, mokslai sekėsi ir staiga matome, kad vaikas užsisklendė, užsidarė, tapo nekalbus. Aišku, pirmiausia tai pastebi tėvai namuose, antra – yra mokytojai, kita socialinė aplinka, galbūt būrelių vadovai, galbūt treneriai.
Arba vaikas buvo labai užsidaręs ir staiga tapo labai ekspresyvus, galbūt ir agresyvus, tuomet taip pat reikėtų atkreipti dėmesį. Į kiekvieną pokytį, kai vaikas kažkaip kitaip elgiasi, reikėtų atkreipti dėmesį.
Reikia leisti vaikui būti pamatytam, išgirstam ir suprastam.
Ir man atrodo, kad neseniai buvę atvejai kalba būtent apie tai. Tai turbūt yra ugnikalnio viršūnės, kuriose, vaikui aiškiai nebežinant, kaip pasakyti apie pagalbos poreikį, apie sunkius susikaupusius jausmus, viduje įvyko sprogimas. Tuomet reikalinga skubi pagalba.
– Jūs sakėte, kad tokie atvejai yra gana reti. Jūsų kolegos, komentuodami vieną iš pastarųjų atvejų, sakė, kad jų dažnėja.
– Turėjau omenyje atvejus su peiliu, kai peiliu sužeidžiama. Ar yra smurto tarp vaikų? Tikrai yra smurto, fizinio smurto. Vaikai ir susimuša. Ar yra patyčių? Patyčių skaičius yra aukštas.
Labai svarbu pasakyti, kad mūsų vaikai dabar gyvena dviejose aplinkose. Viena – šeima, mokykla, popamokinė veikla, tas gyvas, realus bendravimas, kai vaikas susitinka su kitais vaikais, mokytojais, treneriais, dėdėmis, tetomis, seneliais ir panašiai.
Gyvename labai nesaugiu laiku, kai vyksta ir vaikų verbavimas, tarkime, iš priešiškų valstybių.
Kita erdvė, kurią, manau, mes per mažai įvertiname kaip grėsmę, – internetinė erdvė: socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai.
Mes tikrai dar per mažai įvertiname, kokios grėsmės vaikų gali laukti socialiniuose tinkluose. Juose yra žymiai lengviau tyčiotis, pažeminti kitą, nuvertinti ir net persekioti, grasinti. Ten neretai įvyksta ir seksualinio priekabiavimo ir išnaudojimo atvejų.
Gyvename labai nesaugiu laiku, kai vyksta ir vaikų verbavimas, tarkime, iš priešiškų valstybių.
Taip pat skaitykite
Pakartosiu: mes per mažai įvertiname socialinių tinklų poveikį vaikams. Būna, tėvai sako: nieko neįvyko, buvo namuose, dabar kitapus sienos sėdi, maistą ruošėsi... Tai, kad vaikas namie sėdi už sienos, visiškai nereiškia, kad jis yra saugus ir kad ta informacija, kuri yra pateikiama socialiniuose tinkluose, nėra traumuojanti.
Apklausos rodo, kad daugiau kaip pusė paauglių, vaikų pagrindines naujienas ir informaciją gauna iš socialinių tinklų. Ir tik 2 proc. jų geba atsirinkti ir įžvelgti, kuri informacija tikra, o kur yra melagienos.
Vaikus gydo ir artimas santykis, ryšys su tėvais.
Turime ugdyti ir padėti vaikams suprasti, kokia informacija yra teisinga, koks jos poveikis. Dabar Lietuvoje prie socialinių tinklų gali jungtis vaikai nuo trylikos metų. Vaikai, jaunesni nei trylikos, yra per jauni suvokti interneto turinį.
Svarbu ir vaikus skatinti kuo daugiau judėti, kad jie būtų fiziškai aktyvūs. Kai kuriais atvejais tai geriau veikia nei psichologo kabinetas. Vaikus gydo ir artimas santykis, ryšys su tėvais.
– Kalbant apie taisyklę dėl socialinių tinklų naudojimo. Vargu ar visi vaikai ir suaugusieji paiso trylikos metų taisyklės.
– Taip, matome, kad socialiniuose tinkluose yra ir devynmečių, ir dešimtmečių. Matome nuotraukų, kurios yra seksualizuotos ir kurias vaikas siuntė kitam žmogui, už ekrano esančiam žmogui, nesuprasdamas, ar tas už ekrano esantis žmogus yra gera linkintis.
– O kas būtų paaiškėjus, kad socialiniu tinklu naudojasi jaunesnis nei 13 metų vaikas?
– Reguliavimo, griežtos kontrolės tikrai dar nėra. Neretai vaikai turi paskyras su tėvų leidimu. Žinoma, tai yra tėvų atsakomybė.
Bet šis draudimas ne šiaip sau. Kitos užsienio valstybės, įžvelgdamos pavojų, taip pat žengia ribojimo keliu arba intensyviai diskutuoja dėl socialinių tinklų ribojimo paaugliams iki 16 metų.
– Tėvai, mokytojai neslepia, kad neretai jie net nenutuokia apie vaikus tykančius pavojus, kad ir narkotines medžiagas, kurios gali būti sunkiai suvokiamų formų...
– Psichotropinių medžiagų prieinamumas išaugo nepamatuojamai. Tai irgi turi reikšmės vaikų emocinei sveikatai. Atsiranda eksperimentavimo, tai turi tikrai rimtų pasekmių. O pagalbos prieinamumas nėra toks ženklus, nėra ji teikiama taip sparčiai, koks yra poreikis.
– Norėčiau, kad grįžtume prie smurto atvejų mokykloje. Viešojoje erdvėje matyti komentarų, kad tai galėjo lemti ir įtraukiojo ugdymo visuotinumas.
– Neskubėčiau stigmatizuoti specialiųjų poreikių turinčių vaikų ir įtraukiojo ugdymo. Ar tai yra specialiųjų poreikių vaikas, ar kitų iššūkių turintis vaikas, nutinka visko. Juolab paauglystė, kad ir kaip būtų, yra nepaprastas laikas žmogaus raidoje, vienas sunkesnių žmogaus gyvenimo etapų, kai nori būti išgirstas, pamatytas.
Manau, specialiųjų poreikių vaikų sėkminga integracija vyksta tuomet, kuomet vaikas sulaukia tinkamos pagalbos. Jeigu vaikui užtikrinama pagalba, jeigu klasė, bendruomenė yra pasiruošusi jį priimti, nes vaikas tikrai turi teisę būti tarp kitų ir mokytis kartu, nematau didelių iššūkių, bet tikrai yra atvejų, kai kyla ir elgesio, ir emocijų sunkumų, tikrai gauname skundų.
Atvejai yra sukrečiantys, jie nėra paprasti. Ypač kai tai vyksta čia, šalia.
Tačiau, kaip ir sakiau, visiems vaikams kyla sunkumų. Be to, ir juos pačius galima įgalinti padėti kitam vaikui: kaip aš, kaip vaikas, galiu padėti kitam vaikui. Reikia visiems bendradarbiaujant perprasti, kaip padėti, jeigu to reikia. Galbūt pasitelkti socialinę pagalbą, jeigu reikia – psichologą, psichoterapeutą, gali reikėti ir psichiatro, tiesiog reikia nebijoti ir drąsiai kreiptis pagalbos. Ir, aišku, bendradarbiauti su mokykla, kad visi kartu įsitrauktų padėdami įveikti sunkumus, su kuriais šiuo metu susiduria vaikas.
– O tais konkrečiais atvejais mokyklose?
– Tai tikrai sukrečiantys įvykiai ir gali kilti įvairių jausmų. Kai baigsime vertinti vaikų, kurie smurtavo, situaciją ir žiūrėsime, kokios pagalbos reikia. O ir kitos institucijos priims sprendimus ir atliks savo veiksmus.
– Turbūt pagalbos reikia ne tik konfliktuose dalyvavusiems vaikams, bet ir tai stebėjusiems.
– Žinoma. Žinau, kad įsitraukė psichologai, Pedagoginės psichologinės tarnybos kolegos. Buvo konsultacijų. Su bendruomene kalbėjosi krizių valdymo komandos. Su kolegomis sutarėme, kad pagalba turi būti teikiama bendruomenei tiek, kiek reikės.
Atvejai yra sukrečiantys, jie nėra paprasti. Ypač kai tai vyksta čia, šalia. Reikia kalbėtis su vaikais, su visa mokyklos bendruomene. Svarbu įsivardinti jausmus, girdėti vaikus, girdėti tėvus.
Ir visuomet tokiais atvejais padėsime tiek, kiek reikės, kad visi ramūs galėtų grįžti ir pabaigti mokslo metus. Juolab dabar didelės dalies mokyklų bendruomenės laukia egzaminai. Tai yra nepaprastas laikas mokykloms.
– Kaip mokyklų bendruomenės būtent šiuo nepaprastu laiku turėtų elgtis?
– Laikas yra nepaprastas – mokslo metų pabaiga. Pirma noriu kreiptis į tėvus ir pačius mokytojus, kad jie turėtų pamatuotus lūkesčius dėl vaikų, jaunimo, paauglių. Mūsų lūkesčiai dažnai yra perdėti. Tikimės vaiko sėkmės. O turėtume subalansuoti lūkesčius – ar tikrai vaikas gali pasiekti tokių rezultatų, kokių mes tikimės? Be mokslų, juk yra ir socialinis gyvenimas, yra vaikystė, yra laisvalaikis.
Nuolat girdime apie emocinį krūvį vaikams – visai nusimokei, ką tu čia galvoji, kas tau nutiko, kas iš tavęs bus, galėsi eiti gatvių šluoti, malkų nešioti... O jei mes ateitume su nuoširdžiu rūpesčiu ir vaiko palaikymu, gali būti, kad ir egzaminų rezultatai būtų kur kas geresni.
Dar pridurčiau – kiekvienas toks įvykis gal ir labai sukrečia, bet svarbu, kad kiekvienas atsižvelgtų į savo bendruomenės narį, kad vaikai atsižvelgtų į savo draugus, kad patys vaikai pasižiūrėtų vieni į kitus, kaip kiti jaučiasi, paskatintų, paklaustų. Patys vaikai gali labai padėti vieni kitiems.
Antra, mes, tėvai, galime pasidomėti savo vaikų elgesio pokyčiais, galime būti labiau palaikantys, ypač po tokių įvykių. Kviesčiau tėvelius pakalbinti ir vaikų draugus. Kartais būna, kad kiti suaugusieji gali išgirsti daugiau negu tėvai.
Reikia leisti vaikui būti pamatytam, išgirstam ir suprastam. Tai yra pagrindinis vidinis vaiko, paauglio, jaunuolio, o ir suaugusiojo siekis.
Viceministras: painios situacijos ledkalnio viršūnė, kulminacija
Panašūs agresijos atvejai beveik visada būna keblios, painios situacijos ledkalnio viršūnė, kulminacija, kurią lėmė ilga virtinė įvykių ir aplinkybių ir nebūtinai tik mokykloje. Įvykiai nėra dažni, tačiau jie skaudūs ir sukrečiantys, taip sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius.
Jis pabrėžė, kad, neištyrus visų įvykio aplinkybių, viešai svarstyti, kokios yra šio ar kitų įvykių priežastys, nebūtų atsakinga.
„Tokiose kritinėse situacijose švietimo bendruomenė pirmiausia turi siekti normalizuoti situaciją – t. y. atsakingoms tarnyboms vykdant tyrimą užtikrinti visos bendruomenės saugumą ir pagal poreikį teikti pagalbą su įvykiu susijusiems mokiniams, mokytojams ir mokinių tėvams. Stabilizavus situaciją, pasitelkiant ir ekspertų iš šalies, aiškintis įvykio priežastis, įsivertinti, ar buvo imtasi reikiamų priemonių, ar teikta būtina pagalba, kad tokiam įvykiui būtų užbėgta už akių.
Labai svarbu išsiaiškinti, kas buvo pražiūrėta ir kokių priemonių reikia imtis, kad ateityje būtų atpažįstamos būklės, situacijos, į kurias reikia laiku sureaguoti, nes nesuteikus reikiamos pagalbos gali kilti krizinė situacija“, – LRT.lt komentavo J. Petkevičius.
Kita vertus, net ir imantis įvairių prevencinių priemonių, sako viceministras, atsitikti gali visko. Todėl reikėtų periodiškai įvertinti ir atsinaujinti mokyklose suderintus veikimo algoritmus, ar kiekvienas žino, ką ir kaip turėtų daryti: informavimas apie įvykį, komunikacija su mokyklos bendruomene, pagalbos užtikrinimas.
„Nacionaliniu lygmeniu galioja ministerijos parengtos Smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose rekomendacijos ir Rekomendacijos dėl krizių valdymo mokyklose, veikia specializuoti pagalbos centrai, mokyklos turi būti pasitvirtinusios tvarkas ir paskyrusios atsakingus asmenis.
Išties tiek mokinių, tiek mokytojų emocinė gerovė mokyklose verčia sunerimti. Tai labai plati tema, apimanti santykį bendruomenėje, mokinių savijautą, socialinių emocinių kompetencijų ir empatijos įgūdžių ugdymą, mokytojų darbo sąlygas, vadovų lyderystę. Artimiausiu metu ministrės iniciatyva planuojamas susitikimas su ministerijos socialiniais partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis, profesinėmis asociacijomis, dirbančiomis psichikos sveikatos srityje. Taip pat bus peržiūrimos rekomendacijos mokykloms“, – komentavo J. Petkevičius.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra patvirtinusi teisės aktus, įpareigojančius mokyklas įgyvendinti prevencines, socialinio ir emocinio ugdymo programas ir rengti prevencinių priemonių planus.
„Šiandien Lietuvoje įgyvendinama daugiau kaip dešimt smurto ir patyčių prevencijos bei socialinio emocinio ugdymo programų, taip pat visose 1–10 klasėse vykdoma Gyvenimo įgūdžių programa. Smurto ir patyčių prevencijai skiriame didelį dėmesį, tačiau matome, kad ne visos priemonės visada duoda norimų rezultatų. Todėl kartu su atsakingomis institucijomis sieksime įvertinti, kas sistemoje nesuveikia, ir tobulinti programas taip, kad jos realiai veiktų praktikoje“, – sako viceministras.
