Vaikystėje bežiūrinėdama nespalvotas savo tėvų ir senelių nuotraukas paklausiau, ar jų jaunystėje kraujas buvo raudonas. „Viskas buvo dar tikriau negu dabar“, – patikino kažkuris iš suaugusiųjų. O aš juo vis tiek nepatikėjau.
Dar neseniai Antrąjį pasaulinį karą suvokiau tartum siaubo filmą ar vieną iš daugelio baisių senelių pasakojamų istorijų. Ne tik pats laikmetis, bet ir žmonių žiaurumas, badas, mirtys, ligos, prievartavimai, Holokaustas – buvau visiškai įsitikinusi, kad mano šeimai tai negresia. Ar maniau, kad nuo karo mano vaikus saugo NATO? Tiesą sakant, apie NATO net negalvojau. Apskritai mažai galvojau apie grėsmes, mat iki šių metų vasario buvau naiviai įtikėjusi žmonijos sveiku protu ir gerumu.
Žodis „karas“ iš esmės reiškė tolstančią praeitį arba tolimus, nesaugius regionus, kurių gyventojai greičiausiai iki šiol kažką daro ne taip – kitaip pas juos juk nebūtų karo! Tuo tarpu karas kine tapo gan mėgstamu ir dažnai vartojamu žanru, o ilgainiui 5-ojo dešimtmečio mados net ėmė kelti šiokią tokią nostalgiją. Baisu pripažinti, bet kartais turbūt ilgėdavausi netgi paties karo. Lengva jo ilgėtis, niekad nepatyrus. Užtat filmuose viskas taip gražiai ir aiškiai sudėliota: kas geras, o kas blogas, herojus ir išdavikas, kova už gyvenimą, nes daugiau nėra už ką kovoti ir idėjos, dėl kurių kartais verta numirti. „Šindlerio sąrašas“, „Gyvenimas yra gražus“, „Nekaltosios“, „Berniukas dryžuota pižama“ – tik keletas iš daugelio mano pamėgtų kino šedevrų. Tačiau karo siaubo kine neskyriau nuo kitų siaubo rūšių – vaiduoklių, zombių, ateivių ar visokio plauko apokalipsių. Jaučiausi vienodai apsaugota nuo šių baisybių ir, pavyzdžiui, dar visai neseniai mirtino viruso sukelta civilizacijos griūtis man atrodė realesnis scenarijus nei tai, kas vyksta šiandien.
Pastaruosius 8 metus gyvenu Havajuose. Išgirdę, kad esu iš Lietuvos, amerikiečiai ne kartą yra bandę padaryti man įspūdį, pasakydami kokį nors rusišką žodelį, dažniausiai „sposibo“, „privet“ (tie, kurie yra keliavę po Rusiją) arba „ja tebia liubliu“ (tie, kurie yra susitikinėję su ruse). Kiekvieną kartą gražiai paaiškindavau, kad šitaip elgtis nemandagu ir pasiūlydavau jiems nemokamą pamoką apie rusų okupaciją. Mano amerikietis vyras ir jo šeima nepajėgė suprasti tokių jausmų Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Jiems mano Rusijos baimė atrodė paranojiška. Ilgainiui ir pati tuo įtikėjau, atsipalaidavau.
Karas Ukrainoje buvo lyg keistos hipnozės pabaiga. Atsibudimas. Praregėjimas: šis pasaulis nėra saugus ir greičiausiai niekada toks nebuvo. Galbūt niekada toks ir nebus. Pastebėjau žmones diskusijose apie karą Ukrainoje kartojant „XXI amžiaus Europa“ – lyg šio žodžių junginio savaime pakaktų mūsų visų nuostabai sukelti. Taip, senutė Europa, taip, tas taikusis politkorektiškasis progresyvusis socialinių tinklų amžius, kai akimirką buvome pasijutę saugūs, nes viską galime filmuoti ir dalytis su pasauliu. Mane asmeniškai socialinių tinklų manija veikė raminamai: atrodė, kol mane žmonės mato, man nieko negali atsitikti. Ir atvirkščiai: tie, kuriuos ekrane stebiu kepant duoną, yra saugūs, lyg stebinčios minios žvilgsniai turėtų dieviškos, o gal tiesiog didžiojo brolio galios. Kol vieną dieną iš socialinių tinklų ekranėlių į pasaulį pažiro bombų skeveldros ir prie savo vaikų kūnelių raudančios motinos. „XXI amžiaus Europa!“ „Neįtikėtina!“ – tuomet norėjosi papurtyti telefoną „Instagram“ administracijai raportuojant problemą. Problema – karas. Jis pernelyg tikras, pernelyg arti, jame žūstantys žmonės pernelyg panašūs į mano šeimą, gal kas nors galėtų ką nors padaryti? Kaip gera būtų patikėti sąmokslo teorijomis, kad viskas ten netikra, kad sumaitoti kūnai – butaforiniai, o suluošinti žmonės – tik aktoriai, kurie papozavę nuotraukoms nusiprausia makiažą ir gyvena savo mažus laimingus gyvenimus.
„Nejaugi istorija pasikartos?“ – klausia žmonės, o aš žinau, kad mūsų aukso amžius baigėsi vasario 24-ąją. Nesvarbu, kaip viskas pakryps ir kas laimės, jau niekada nebetikėsiu, kad tai – ne apie mus; nemanysiu, kad „Europoje juk negalėtų kilti karas“. Suvokiu fiziškai vis dar gyvenanti aukso amžiuje, gausoje, taikoje. Vis tik sąmonėje jau įvyko baugi slinktis, kai nuo „karas būna tik filmuose ir trečio pasaulio šalyse“ perėjau prie suvokimo, kad pasaulis atsidūrė ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Tikiuosi, kad jo bus išvengta. Liūdžiu įsisąmoninusi, kad niekas niekur nėra saugus. Ar bent jau ne taip saugus, kaip tikėjausi.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
