Negalėčiau sakyti, kad iki šiol to nebuvo – ne be reikalo egzistuoja terminas „rubensiškų formų moteris“. Apie dailės istoriją žinau nedaug, tačiau to pakanka, kad suvokčiau, jog žmonių, ypač moterų, kūno formos – nuolat besikeičiančios mados niuansas. Augau ir kaip asmenybė formavausi 10 dešimtmetyje, kai madingi, o gal vieninteliai, žurnalų ir televizijos puslapiuose matomi kūnai būdavo liekni.
Liekna moteris reiškė ne tik gražią, bet ir sėkmingą, vertą, normalią asmenybę. O visi kiti kūnai turėjo stengtis būti liekni arba visai nebūti. Rašau „kūnai“, nes būtent taip objektyviai žurnaluose pateikiami žmonės. Skamba žiauriai? Taip ir buvo.
Su siaubu prisimenu pirmadienius modelių agentūroje Milane, kur dirbau porą vasarų, – tą dieną mums su centimetrų juostele matuodavo klubų apimtį. Priaugsi svorio – neteksi kontrakto. „Esate pakabos drabužiams“, – mums į galvą nuolat kalė agentūros vadovė. O drabužis, pasirodo, geriausiai atrodo ant ilgos, plokščios pakabos.
Labai gerai prisimenu prieš keletą metų apėmusį jausmą, kai pirmąkart pamačiau milžinišką reklaminį plakatą, ant kurio apatinio trikotažo reklamai pozavo apkūni moteris. Pirminė mano reakcija – šokas. Klausiau savęs, ar ta moteris tikrai graži? Ar nusipelnė būti ant reklaminio plakato, jei jos kūnas nėra nei labai sveikas, nei atletiškas? Taip pat džiaugiausi pagalvojusi apie mamą ir kitas giminės moteris – kaip gerai jos turėtų pasijusti pamačiusios modelį, sudėjimu gerokai panašesnį į jas.
Neseniai stovėdama prekybos centro eilėje varčiau žurnalą „Swimsuits 2022“. Ant jo viršelio – išdidi, žila, ežiuku apsikirpusi moteris. Pasirodo, Maye Musk, garsiojo Elono Musko mama. Tačiau pervertusi puslapius juose išvydau ir daugiau ne tokių žymių, įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo moterų. Šypsojausi supratusi, kad mano dukrų visiškai nestebina kūno formų ir spalvų įvairovė žurnaluose, plakatuose, reklaminiuose vaizdo įrašuose. JAV augančioms mergaitėms tai yra normalu, man – egzotika.
Šiandien galime pamatyti podiumu žygiuojančias ne tik plius dydžio manekenes, bet ir modelius su įvairiomis negaliomis (pavyzdžiui, be kojos) arba turinčius Dauno sindromą. Tai nuostabu, gerai. Taip ir turi būti, būtent toks visų įtraukimas į madą siunčią itin svarbią žinią: mada skirta visiems.
Šiandien galime pamatyti podiumu žygiuojančias ne tik plius dydžio manekenes, bet ir modelius su įvairiomis negaliomis (pavyzdžiui, be kojos) arba turinčius Dauno sindromą. Tai nuostabu, gerai. Taip ir turi būti, būtent toks visų įtraukimas į madą siunčią itin svarbią žinią: mada skirta visiems.
Prisipažįstu, pati dar neseniai svarsčiau, ar tai nėra kraštutinumas, kai apkūnios moterys neva tampa nauju grožio standartu? Nes nutukimas, kaip ir anoreksinis liesumas, nėra sveika ir gali kenkti sveikatai. Tačiau nutukimas, kaip ir liesumas, nebūtinai pasirinkimas. Kai kurie žmonės – liekni iš prigimties. Kiti tunka dėl įvairiausių sveikatos sutrikimų – nuo širdies ligų iki skydliaukės hormonų disbalanso, taip pat dėl psichologinių negalavimų, kurie dažnai pasireiškia nekontroliuojamu persivalgymu. Kitaip tariant, nutukimas gali būti, ir dažnai būna, sveikatos sutrikimų pasekmė.
Deja, pernelyg ilgai mūsų visuomenėje lieknumas šlovintas, o nutikimas – gėdijamas. Iki šiol su liūdesiu prisimenu, kaip viena mano mylima giminės moteris grįžo namo apsiverkusi, ją padrąsinus apsipirkti madingose Kauno parduotuvėse. Jai užėjus į vidų, lieknutės butiko pardavėjos kritiškai nužiūrėjo potencialią klientę ir tarė: „Ponia, jūs čia sau rūbų ieškote? Oi, ne, tokių dydžių pas mus negamina.“ Kaip keista ir kvaila, pagalvoju, kiek uždarbio neteko mados industrija, tikslinę klientūrą apribojusi tik tam tikro kūno sudėjimo žmonėmis.
Dažnai žmonių keliamas klausimas, ar apkūnūs modeliai žurnaluose skatina nutukimą. Į tai knieti atsakyti kitu klausimu: ar podiumu žygiuojanti vienakojė manekenė skatina neįgalumą? Atsakymą turbūt nesunku nujausti. Apvalesnio sudėjimo divos, kaip ir kiti anksčiau marginalizuoti modeliai, jokiu būdu nesiūlo tapti būtent tokiems, kaip jie. Būdami reklamose teigia: „Gali būti, kad tavo kūnas panašus į maniškį, esi vertas madingų drabužių, atostogų, ledų ir smagaus laiko paplūdimyje.“ Kūnų įvairovė žurnaluose nekviečia nutukti, nusipjauti koją, įsigyti strazdanas ar nusiskusti plikai.
Jau pats faktas, kad pagaliau matoma įvairovė, o ne peršamas vienas neva tobulo kūno standartas, sufleruoja įvairovę. Apkūnūs, liesi, atletiški, balti, juodi, pigmentinių dėmių išmarginti kūnai – tikslinė maudymosi kostiumėlių gamintojų auditorija. Todėl net keista, kad ši įvairovės mada pasaulį ištiko taip vėlai. Labai tuo džiaugiuosi ir tikiuosi, kad tai – ilgalaikis vertybinis pokytis, viso pasaulio žmonėms suteiksiantis drąsos gyventi dabar, o ne tą dieną, kai pagaliau turės vadinamąjį „beach body“ – paplūdimio kūną. Turbūt žinote ir seną juokelį, atkirtį į dar neseniai žurnaluose siautėjusią pavasario temą „Kaip paruošti kūną vasarai“. O juokelis toks: „Turi kūną? Eini į pliažą.“
