Praėjusią savaitę mano parašytas tekstas apie abortus sulaukė daug atgarsių – ne tik pasidalijimų ir komentarų, bet ir asmeninių žinučių pavidalu. Žmonės ant manęs pyksta, vadina begėde, stebisi, kaip pati augindama tris vaikus galiu pasisakyti už abortus. Gal būtent todėl ir galiu, nes žinau, ką reiškia auginti vaiką...
Taip pat noriu priminti, kad niekas nėra tiesiog už abortus, moterys nesidaro abortų dėl pramogos. Dažnai tai ne laiminga pabaiga, o sudėtinga, galbūt net trauminė patirtis. Ir, kaip jau rašiau minėtame tekste, idealiame pasaulyje viskas būtų kitaip, tačiau gyvename realybėje, kurioje ne kiekviena moteris svajoja būti mama. Būtent tai, pastebiu, itin suvokti daliai žmonių.
Taip pat skaitykite
Dažnai kalba nuo abortų draudimo pakrypsta link „mielų nekaltų kūdikėlių“. Ir čia išlenda ryškus visuomenės naratyvas, kad abortą besirenkanti moteris yra kvaila, mat ji iš tiesų nesuvokia, ką praranda. Tai beveik visada taikoma moterims, kurios dar neturi vaikų, taigi negali net įsivaizduoti, kaip jie keičia tėvų pasaulį.
Pati ne kartą esu sakiusi: „Jei turėsi vaikų – suprasi“, ir šitų žodžių neatsiimu. Tačiau šis supratimas turėtų ateiti iš sąmoningo pasirinkimo. Meilė vaikams ir yra ne kas kita kaip pasirinkimas, tą puikiausiai patvirtina vaikų namų ir įvaikinimo egzistavimas, kai vienos ir pagimdžiusios nemyli, o kitos niekada negimdžiusios tampa geriausiomis motinomis.
Kitaip tariant, gimdymas nebūtinai reiškia besąlygišką gimdyvės meilę kūdikiui. O net jei ir reikštų, mes kaip visuomenė negalime ir neturime teisės šio virsmo primesti kitiems kaip prievolės. Nes tai reikštų, kad žmonės, tiksliau, moterys, yra neįgalios pačios nuspręsti, ko jos nori ir kas joms geriausia, ir apskritai jų kūnai ir jausmai nėra tokie svarbūs kaip kita gyvybė.
Ne kartą girdėjau, kad inkstą kam nors paaukoję žmonės jaučiasi tikri didvyriai, randa naujų gyvenimo spalvų ir prasmių. Kodėl mes kaip visuomenė nesvarstome privalomo inkstų aukojimo nepažįstamiesiems? „Nenori, bijai, turi kitų planų? Bet nesijaudink, tau tik dabar atrodo, kad baisu, o pagalvok, kaip jausiesi paskiau, tokį žygdarbį atlikęs! Sakai, inkstas tavo kūno dalis? O pasirodo, kad ne, mat jei pagal įstatymą tavo kūno dalys gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tai jos jau nebe tavo...“
Jei jums toks įstatymas atrodytų absurdiškas, sveikinu – vis dar galite logiškai mąstyti. Dabar kviečiu pagalvoti, kodėl negalima dėl kieno nors kito gyvybės versti žmogų daryti su savo kūnu ir gyvenimu tai, ko jis nenori.
Niekas manęs taip nepakeitė, kaip mano vaikai. Jie yra geriausia, kas man gyvenime atsitiko, o savo vaikus dievinančios viso pasaulio moterys yra mano širdies gentis.
Nuoširdžiai smalsu, po kiek narkomanių moterų kūdikių abortų draudimų šalininkai pasiruošę įsivaikinti.
Tačiau netiesa, kad „niekada nesigailėsi, jei pagimdysi“. Asmeniškai pažįstu vieną jau į devintą dešimtį įkopusią penkių vaikų mamą, kuri sako, kad gailisi juos pagimdžiusi. Ir ji nėra tokia reta išimtis, kaip mums norėtųsi tikėti. JAV ir Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, vaikų besigailinčių tėvų (čia kalbama apie abu tėvus, angl. parents) skaičius vyruoja tarp 17 ir 8 procentų. Baisu suvokti, kad aušros pažadas – besąlygiška motinos meilė – nėra jokia garantija. Tačiau puikiai suprantu, kodėl kaip visuomenė taip trokštame tikėti pasaka „Visos motinos myli“.
Motinos (globėjos / tėvo) meilė ir rūpestis kūdikystėje kritiškai svarbus žmogaus vystymuisi. Per pirmuosius kelerius vaiko gyvenimo metus tėvų vaikui kuriamas saugumas ir ryšys nulemia tolesnį jo kaip suaugusiojo santykį su pasauliu (Diane Poole Heller knyga „Prieraišumo galia“). Tik šito nesuvokiantys gali trokšti visuomenės, kurioje motinomis moterys taptų prieš savo valią. Lyg žaidžiant rusišką ruletę, tegul tik gimdo, o tada jau pažiūrėsime, pamils ar nepamils, na ir kas, kad nenori, o gal pamils?
O jei vis tik nepamils, tai kas tą žmogų mylės? O jei vis tik neaugins, tai kas tą žmogų užaugins? Nuoširdžiai smalsu, po kiek narkomanių moterų kūdikių abortų draudimų šalininkai pasiruošę įsivaikinti. Nes statistika čia vėl prabyla garsiau už sentimentus: egzistuoja koreliacija tarp abortų įteisinimo ir nusikalstamumo sumažėjimo.
Tačiau didžiausias abortų draudėjų malonumas yra (jie to niekada nepripažins) galimybė nubausti moteris už „kekšiavimą“. Už laisvę, už patirtą malonumą, už seksą iki santuokos, už karjerą, už tai, kad nebūtų jokios karjeros, už viską, reikia bausti moteris už viską, negalima pasigailėti, juk ir Dievas Ievą nubaudė, sakydamas „nuo šiol tu gimdysi skausmuose“.
Vien iš noro nubausti moterį, kad jai jokiu būdu nebūtų per lengva, Lietuvoje iki šiol nėra legalizuotas medikamentinis abortas. Tiesiog dėl slapto krikščioniško troškimo, kad moteriai skaudėtų.
