Apie tai rašiau jau ne kartą ir ne du. Ir turbūt ne kartą tekstus šia tema pradėjau žodžiais „negaliu patikėti, kad vis dar reikia apie tai kalbėti“. Deja, reikia, ir šiandien turbūt labiau nei anksčiau. Apie abortus. Tiksliau, apie tam tikrų žmonių mėginimą nurodyti, ką kiti žmonės gali daryti su savo kūnais.
Kalbėsiu apskritai, nors neslepiu, kad šio teksto atsiradimą paskatino pastarieji politiniai įvykiai JAV, kai Aukščiausiojo Teismo nutarimu kiekviena valstija gali spręsti, suteikti moterims teisę į orią sveikatos apsaugą ar speisti jas į kampą, verčiant rinktis nepageidaujamą nėštumą arba nesaugų (nelegalų) abortą?
Tik jau nepradėkite saldžiais balseliais suokti apie nekaltų kūdikių gyvybes. Jeigu abortų draudėjams iš tiesų rūpėtų kūdikiai ir jų gerovė, tai jie juos imtų glėbiais, po tris iš kiekvienos vargstančios šeimos. Nesakau, kad reikia atimti vaikus iš skurstančių, gal tiesiog užtektų pamėginti jiems padėti, pasivaikščioti drauge su socialinėmis darbuotojomis ir pažiūrėti, kas ir kaip. Esu tikra, kad tokios „ekskursijos“ skaudžiai praplėstų teisuolių akiratį. Žodžiu, jei jums rūpi kūdikių gerovė, tai įsivaikinkite. Skirkite dalį pajamų badaujantiems, nukentėjusiems nuo smurto vaikams. Pasaulyje tokių milijonai. Tačiau kodėl labiau nei rūpinęsi jau gimusiais vaikais, mėginate lįsti į nepažįstamų moterų kelnaites ir gyvenimus?
Tačiau kodėl labiau nei rūpinęsi jau gimusiais vaikais, mėginate lįsti į nepažįstamų moterų kelnaites ir gyvenimus?
Jei abortų draudimas būtų bent šiek tiek susijęs su nuoširdžiu rūpesčiu motinų gerove ir sveikata, tai pirmiau nei bet ką drausdami JAV politikai moterims suteiktų bent šiokias tokias motinystės atostogas ir įpareigotų darbdavius išsaugoti motinos darbo vietą po dekreto. Nes dabar situacija tokia, kad kai kuriose valstijose moterys jau verčiamos gimdyti, tačiau pagimdžiusios rizikuoja tapti benamėmis. Prieš keletą metų gera mano bičiulė, aukštąjį išsilavinimą turinti (kas JAV ne taip dažna kaip Lietuvoje) moteris svarstė galimybę atiduoti savo dar negimusį kūdikį įvaikinti. Ją gąsdino mintis, kad pagimdžiusi ji bus visiškai viena, ir arba privalės kitą savaitę grįžti į darbą, arba netekti darbo, dėl ko netektų sveikatos draudimo, o netrukus ir namų.
Galiu tik įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno mano bičiulė, tačiau kaip trijų vaikų motina drįstu teigti, kad psichologiškai turbūt lengviau pasidaryti abortą, nei išnešioti, pagimdyti ir atiduoti kūdikį į nepažįstamųjų rankas. Toks pasiūlymas, beje, yra gana dažnas: „Jei nenori vaiko, pagimdyk ir atiduok įvaikinti.“ Lyg išnešioti ir pagimdyti būtų tas pats, kas turguje šuniuką nusipirkti. Būtent tokie siūlytojai tik patvirtina visiškai nesuvokiantys motinystės kaip reiškinio, jos gelmės ir kompleksiškumo. Pats siūlymas „išnešioti ir atiduoti“ yra ne tik įžeidžiančiai nejautrus, bet ir traktuojantis moterį kaip bejausmį inkubatorių gyvybėms tiekti. Tik čia darosi sunku suprasti, kam tos gyvybės reikalingos. Nes, mano žiniomis, pasaulyje tebeegzistuoja vaikų namai, o štai JAV, kur vietoje vaikų namų veikia globėjų sistema, pernelyg dažnai pasiekia žinios apie toje sistemoje išnaudojamus vaikus. Todėl ir kyla klausimas, kur ta dieviška ir absoliuti abortų draudėjų meilė kūdikėliams, ar jie tik siekia priversti kitas moteris pamilti tai, ko jos pačios nenori?
Dar vienas naivus ir nuo realybės nutolęs „pro-laiferių“ dirbtinai sukonstruotas argumentas yra menamas poreikis gelbėti nėščiąją nuo savęs pačios ir skurdaus jos gyvenimo. Pats gelbėjimas taip pat įsivaizduojamas tragikomiškai naiviai, maždaug, pasikalbėsi su šeimos neturinčiu kunigėliu apie meilę vaikams ir suprasi savo kaip moters priedermę. Tarsi moteris nežinotų ko nori, būtų neįgali pati priimti lemiamus gyvenimo sprendimus. Tuo tarpu aplinkiniai skatinami paaukoti nėščiajai visokių daiktų, lyg būtent tas maišelis su naujagimio drabužiais ir padėtų jai apsispręsti. O kad viskas iš tiesų būtų taip paprasta! Abortų draudėjų mąstymo ribotumas išlenda jiems (įsi)vaizduojant, kad abortų siekia tik vargšės, nelaimingos, vienišos ar vargstančios moterys. Tačiau iš tiesų abortus darosi ir sveikuose santykiuose esančios, ištekėjusios moterys, jau kelis vaikus turinčios moterys, sėkmingą karjerą darančios ir dideles pajamas turinčios moterys, vyresnio amžiaus ir netikėtai pastojusios močiutės, kitaip tariant, pačios įvairios moterys. Kodėl jos renkasi abortą? Ne jūsų reikalas!
Galiu tik įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno mano bičiulė, tačiau kaip trijų vaikų motina drįstu teigti, kad psichologiškai turbūt lengviau pasidaryti abortą, nei išnešioti, pagimdyti ir atiduoti kūdikį į nepažįstamųjų rankas. Toks pasiūlymas, beje, yra gana dažnas: „Jei nenori vaiko, pagimdyk ir atiduok įvaikinti.“ Lyg išnešioti ir pagimdyti būtų tas pats, kas turguje šuniuką nusipirkti.
Nė viena abortą pasirinkusi moteris niekam neskolinga pasiaiškinimo ar pasiteisinimo. Tačiau iš savo patirties noriu pasidalyti, kad abortas yra ne tik elementari sveikatos priežiūros sistemos dalis, bet ir svarbus psichologinis veiksnys – tarsi avarinio išėjimo durys visai moterijai. Ir nors ne visos renkasi pro jas pabėgti nuo motinystės, kartais tiesiog būtina žinoti, kad tos durys yra. Būtent taip jaučiausi neplanuotai pastojusi su vienu iš savo vaikų. Kurį laiką netikėtą pastojimą patyriau kaip psichologinę traumą arba kaip nepageidaujamą lemtį, ir, paradoksas, būtent aborto galimybės egzistavimas man leido galiausiai džiaugsmingai priimti nėštumą. Mat žinojimas, kad aš vis tiek galiu pasirinkti, sugrąžino jausmą, kad kontroliuoju savo gyvenimą.
Sutinku, kad idealiame pasaulyje viskas tikrai būtų paprasčiau. Kontracepcija veiktų 100 procentų. Moterys mylėtųsi tik su mylimais ir atsakingais vyrais. Vyrai gerbtų moteris ir jų niekada neprievartautų. Seksu užsiimtų tik pilnamečiai, savo vaikais ir savimi pasirūpinti galintys žmonės. Ir visos mamos beprotiškai mylėtų savo vaikus. Taip taip, idealiame pasaulyje. Tik mes jame negyvename. Tad kai kitąkart norėsite kam nors išdidžiai pagrūmoti piršteliu apie kontracepciją, atsakomybę arba meilę, prieš tai įsignybkite ir apsidairykite. Yra dar daugybė mano čia nepaminėtų, racionalių, moksliniais tyrimais ir statistika grįstų argumentų, kodėl saugių abortų galimybė turėtų būti kiekvienos klestinčios visuomenės dalis. Kai tuo tarpu vienintelis abortų draudėjų argumentas yra gyvybės pseudoidėja. Gyvybės, kuriai vos pasirodžius pasaulyje gynėjai nebenori turėti su ja jokių reikalų. Abortų draudimas yra siekis kontroliuoti moteris, daryti jas pavaldžias sistemai. O visos kalbos apie kūdikių gyvybes – tai manipuliavimas minios jausmais, siekiant savo pusėn pavergti jautriuosius, sentimentaliuosius. Nepasiduokime.
