Kanų festivalio įvykiu tapo rusų nužudyto režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis-2“...
[Jis] paliko mums ypatingą filmą. Parodė ginkluoto konflikto loteriją ir atsitiktinumą. Čia karas sustabdo laiką. Žmonės laukia. Tyla tik sustiprina netikrumą, ir tada bombonešiai perplėšia dangų... – tai keli sakiniai iš pagarbaus susižavėjimo kupino kino festivalio reportažo (paskelbtas gegužės 22 d.), kuris priklauso Gazeta Wyborcza autoriaus Krzysztof‘o Kwiatkowski‘o plunksnai.
Nusilenkimas žuvusiam autoriui turi dar vieną (gal atsitiktinį?) bruožą. Net neužsimenama, kad Mariupolis-2 sukurtas lietuvio. Tai gali reikšti, kad ir taip akivaizdi jo tautinė tapatybė, kad jau nuo dokumentinio filmo Barzakh pripažinimo laikų tautinės autoriaus tapatybės negalima nežinoti. Tuo pat metu primenama Czeslawo Miloszo kartota įžvalga, kad jau XXI amžius, ir kad jam atsibodo Vilniuje nuolat užduodami klausimai, kas jis-lietuvis, lenkas, amerikietis, tarsi nėra visų svarbiausia būti žmogumi.
Bet kuriuo atveju, Mantas Kvederavičius tapo didžiuoju europiečiu ir parodė, ką reiškia vienišas karys mūšyje, ginant paskutinius žmogiškumo apkasus ant Azovo jūros kranto.
Tačiau dabar ši aplinkybė – it koks aštrus neaiškios kilmės krislas akyje – man primena keistą, jautros stokojantį vangumą Lietuvos viešojoje erdvėje, arba ten, kur ji dar nesenai driekėsi. Nei gilesnio požiūrio išraiškos, nei vizualinės antropologijos įžvalgų, nei kilnumo ženklų turinčio reportažo čia neatsirado.
Žinoma, šiandien gali būti taip, kad visi tai apsireiškė kokiame nors socialiniame burbule, kuriam aš nepriklausau. Ir jei taip yra, o aš klystu, tai maldauju pakantos. Bet kuriuo atveju, Mantas Kvederavičius tapo didžiuoju europiečiu ir parodė, ką reiškia vienišas karys mūšyje, ginant paskutinius žmogiškumo apkasus ant Azovo jūros kranto.
Kilnaus ir drąsaus menininko ir antropologo Manto Kvedaravičiaus žūtis mano akyse yra lemtingas ženklas, kurio švytėjimas neleidžia ramiai stebėti silpstantį jautrumą Rusijos karo Ukrainoje atžvilgiu. Nuo elektroninio šalčio sustingdytų kasdienių žinučių internetinėje mūsų spaudoje ir statistinių standartų kaip ir pavargta.
Ukrainiečiams siunčiamos ginkluotės charakteristikos, susimaišiusios su labai nuoširdžiomis šypsenos iš lietuvių vaistinių ir politikos varguolių reklamų, ima atbukinti dėmesį. Juk kažkaip reikia gyventi. Vargas su atostogų planavimu ir, neva, kūrybiniais projektais bei jų biudžetais ir honorarais.
Paskutinį mėnesio penktadienį, kaip jau kelis dešimtmečius įprasta, kauniškis Santaros-Šviesos klubas rinkosi diskusijai. Tik šįkart ne Kęstučio gatvės palėpėje, bet Baptyno dvaro daržinėje. Be prabangos, ir neplanuotos darganos skersvėjyje Mariupolio scenos regėjosi be galo ryškiai. Pagarbos atidavimas didžiam kūrėjui ir siekis suprasti jo kalbą, jo intelektualinės biografijos bruožus ne vienam praplėšė adiaforos šarvą, prisilietė prie asmeninės gėdos ir kaltės stygų. Kultūros tyrinėtojos Eglės Lukšaitės įžvalgos paliko įjungtą šviesą tunelio gale- yra būtinas tolesnis tiriamas darbas.
Beje, jei užsimiršo Leonido Donskio, su kuriuo Mantą Kvederavičių siejo rūpesčiai labai liūdnais čečėnų nuotykiais Lietuvoje, priešmirtiniai adiaforos reiškinių nagrinėjimai, tik trumpai užsiminsiu. Tai žmogiško jautrumo praradimo būsena, kuri moderniame pasaulyje jo akyse ėmė įsigalėti. Karas nėra tik haubicų šūvių nuotoliai, o aukos nėra statistika. Tai tūkstančius kartų vienas unikalus žmogus, ir jo mirtis. Be mūsų moralinio įsipareigojimo negalėsime priimti viso to, kaip lemtingos aukos.
