Ironiška: jau kelios savaitės virš mūsų nuostabus, saulės kupinas kovo dangus, o sąžinės akis graužia rusų karo Ukrainoje dūmai.
Apie ką dar galima rašyti tada, kai galbūt paskutinį kartą imi ir įveiki puikaus visuomenės ir meno kritiko Ramūno Čičelio išpažintas abejones, kurios dvelkia iš jo knygos Ad Rem (Vilnius, Versus, 2020) paskutinių skyrių (... kam eikvoti jėgas publicistikai, argumentuotai nuomonei, jei galutinė instancija yra ne visuomenė, o parlamentas, įsikūręs sostinėje, kuri jau seniai virto „mažąja Maskva“, o pastaruoju metu atkakliai bando ir likusią šalies dalį paversti „mažąja Rusija“... p.185) Tiesa, pats Čičelis po to nemetė publicistikos, o skaitytojas šiandien gali džiaugtis jo televizijos kritikos straipsnių rinktine.
Man pakeliui. Ne viename savo komentare graudenau viltį, kad mes turėtume sąmoningai stengtis ištrinti savyje lietuviškai šnekantį rusą (keliolikos metų senumo metafora priklauso Nerijai Putinaitei, kuri gerokai pro šalį šaudama pritaikė ją Jono Basanavičiaus laikų mūsiškiams), o didžiausia Maskvos ordos diktatoriaus Vladimiro Putino mus duotos pamokos išdava – tai ryžtas nebūti į jį ir į juos panašiais. Į jį – kai sėdima Lietuvos valdžioje, ir į juos – kai einame prie rinkimų balsadėžių, ar ginčijamės dėl idėjų ir nuosavos propagandos klišių.
Istorikams žinoma, kad už savo laisvę, bet ir už Europą ir Vakarų pasaulio demokratines vertybes kovojanti Ukraina kadaise įgijo savo pavadinimą, kai už savo teises su ginklais rankose kilo prieš mūsiškę Abiejų Tautų Respubliką. Ir tai nebuvo tik ankstyvojo nacionalizmo intencija, kalbos ir stačiatikybės gynybinė elgsena.
Teigtina, kad dar aukščiau buvo iškelta tai, ką iš lietuvių ir lenkų jie gavo (pirmiau iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos iš Lenkijos Karalystės), ir kuo labai smarkiai skyrėsi nuo maskolių. Tai teisės viešpatystės vertybių išpažinimas ir laisvūniškų piliečių respublikoniškumo skonis.
Šiandien ne viename kovojančių ukrainiečių pasisakyme nuskamba žodžiai, kuriais jie išreiškia savo skirtumus nuo Maskvos: ... Mes ne rusai, mums nereikia caro, mes – susiorganizavusi visuomenė... Tas posakis tikrai pakelia didesnį prasmės krūvį, nei šiais laikais yra įprasta. Kita vertus, suprasti, ką iš tiesų tai reiškia, padeda storos knygos. Mažų mažiausiai, tokia politinės sąmonės forma nusako laisvo piliečio santykį su savo ginamos valstybės valdžia – ji negali būti neribota, o žmogaus teisės ir pilietinė galia turi užtikrinti protingą lygsvarą.
Tik rusams lojalumas reiškia klūpoti prieš valstybės altorių ir klusniai vykdyti įsakymus. O visuomenė – tai tik laisvi laisva savo valia susiorganizavę piliečiai, kuriems nereikia nurodinėti, kaip mylėti savo šalį ir žmogų. Mes ne rusai, – garsiai kalba Oleksyj Aristovič, – todėl negalime brutaliai elgtis net su rusais belaisviais.
Šioje šviesoje yra dora klausti, kiek Ukrainos yra mumyse. Viena vertus, didžiulis lietuvių solidarumas su Ukraina, aukojimas ir aukojimasis. Be įsakymų ir nurodinėjimų iš valdžios imamasi dalytis tuo, ką turime. Pasirengimas duoti dar daugiau. Atrodo, kad mes šiandien ukrainiečius mylime net labiau, nei vieni kitus iki karo.
Tai darydami net imamės organizuotis ir tampame visuomene kaip ir tie broliai ir sesės kur nors aplink Lvivą ir Kyjivą. Tad visi kažkiek esame ukrainiečiais, kaip karo pradžioje ištarė Adam‘as Mychnyk‘as Gazeta Wyborcza.
Šiandien ne viename kovojančių ukrainiečių pasisakyme nuskamba žodžiai, kuriais jie išreiškia savo skirtumus nuo Maskvos: ... Mes ne rusai, mums nereikia caro, mes – susiorganizavusi visuomenė...
O kokią sąmonės formą atspindi viešieji mūsų komunikatai, kurie po Nepaprastosios padėties įvedimo puolė aiškinti, kad dabar, šiukštu, Lietuvos gyventojai neturi nurodinėti valdžios įstaigoms, o tiesiog klausyti, kas nurodyta. Kuomet kokia nors ministerinė svarbybė su visu negalvojančiu aktyvizmu puola aiškinti, kad štai dabar visų svarbiausia, kad pavaldiniai klausytų viršininkų nurodymų, kyla visai pagrįstas klausimas, ko mumyse daugiau – ruso ar ukrainiečio? Taip ir maga patarti, kad vienai ar kitai politikos ir administracijos personai praverstų paskaityti Karl‘o Gustaf‘o Mannerheim‘o – žmogaus Žiemos kare įveikusio Staliną – memuarus. Yra lietuviškas vertimas. Gal bent kiek padėtų atsikvošėt?
Šiandien jau aidi, kaip reaguoja švietimo valdininkai į mūsų apsišvietusios visuomenės pastangas padėti ukrainiečių vaikams atrasti kelią į savas improvizuotas mokyklas, kad nereikėtų iš sovietų paveldėtose Lietuvos rusų mokyklose išgirsti, kas, neva, iš tikro dedasi Rusijoje ir Ukrainoje.
Šiandien dažnai kartojama, kad po šio karo Rusija turės būti kitokia. Ukraina bus kitokia. Tačiau ir mums tai didelis iššūkis. Suprantu, kad bet kokio šiuolaikinio karo pirmoji auka yra tiesa, bet neabejoju – jos reikės kaip oro, ir kaip vilties, kad mes galime būti reiklesni ir sau, ir ypač savo valdyti mėgstančiai valdžiai.
