Jau tapo žiniasklaidoje įprasta pradėti ryto žinias nuo Rusijos agresijos Ukrainoje apžvalgos, kaskart skaičiuojant, kuri tai šio karo diena prasidėjo. Simboliška ir tai, kad solidarumo ir pagalbos besiginančiai šaliai išsekimo ženklai atsiranda kartu su pripratimo prie nepriprantamo požymiais.
Turiu omeny mūsų Krašto apsaugos ministerijos užuominą, kad išsisemia kariuomenės arsenalas, kuriuo buvo galima dalytis su ukrainiečiais, patiems savo pajėgų nenuskriaudžiant. Panaši informacija ataidi ir iš kitų aktyviai ginklus tiekusių ES šalių. Kas toliau?
Žinoma, pats negalėčiau atsakyti į šį kankinantį klausimą, tad vis ieškau, kur paskaityti geopolitikos ir karinės strategijos ekspertų samprotavimus. Dažniausiai kur nors už lietuviškos žiniasklaidos ribų. Vakarų ginklų pramonės pasirengimas aprūpinti ukrainiečius ir perginkluoti saviškius pajėgumai yra nuspėjami. Naują etapą žymi ir modernių amerikiečių gamybos haubicų perdavimas Ukrainai.
Vadinu tai riba todėl, kad iki šiol buvo perduodami ukrainiečių kariams gerai pažįstami sovietų ginklai, kad nereikėtų papildomų apmokymų. Dabar jie prasidėjo ir, duokdie, bus rimtas pagalbos žingsnis mėlynai-geltoniems.
Tai yra tam tikras kontekstas kelioms labai praktiškoms įžvalgoms, kurioms yra skirtas šis komentaras. Dešimtimis tūkstančių skaičiuojant karo pabėgėlius, pirmiausia moteris ir vaikus, ir nelaukiant mokslo metų pabaigos, bent mėnesiu pralenkiančios šildymo sezoną, galima vertinti tai, kas iš švietimo įstaigų pusės per du karo mėnesius buvo bandoma daryti mūsų mokyklas pasiekusių ukrainiečių labui. Suvedus viską krūvon, tai lietuvių kalbos mokymas.
Ar to gana? Manyčiau, kad tikrai ne. Jei visas pagalbos kitakalbiams mokiniams paketas prasidėtų ir baigtųsi lietuvių kalbos mokymu, sakytume, kad tai išduoda tam tikrą vaizduotės ir valios stygių. Kartais net prašosi senų, dar sovietinių anekdotų iš Odesos.
Tačiau, regis, geresnė pagalbos pusė būtų ryžtingas ukrainiečių kalbos mokymo įvedimas ir jos, kaip antros užsienio kalbos lietuviškose mokyklose, propagavimas.
Nors ateitis nežinoma, tačiau labai tikėtina, kad net ir užsitęsus kariniams veiksmams atsivers sąlygos pabėgėliams grįžti namo. Dalis, galbūt, liks, grįžus prie lietuvių sunkvežimių vairo ir prie statybų dabar kovoti išvykusiems buvusiems ekonominiams imigrantams. Daugeliui lietuvių kalbos pradžiamokslis pravers. Tačiau, regis, geresnė pagalbos pusė būtų ryžtingas ukrainiečių kalbos mokymo įvedimas ir jos, kaip antros užsienio kalbos lietuviškose mokyklose, propagavimas.
Rusų kalbai gali likti trečiojo brolio vaidmuo. Lygiai taip pat turėtume reaguoti į Putino valdžios siekį saviškių galvose visiškai ištrinti Ukrainos ir ukrainietiškumo pažinimo galimybes. Tai reikštų, kad mes savuose visuotinės istorijos ir literatūros vadovėliuose turėtume iškasti naujojo, gimstančio, Europos karių tauta tampančių ukrainiečių tapatybės stiprinimo apkasus.
Svajonė ugdyti ukrainietiškumą savyje turėtų būti stiprinama ir per aukštosiose mokyklose steigtinus studijų centrus, pritraukiant mūsų brolių ir sesių iš Ukrainos mokslo erdvės išmonę ir didinant savo pačių supratimą, kuris – pripažinkime – yra labai paviršutiniškas.
Mokytis yra iš ko. Save gerinti ir dvasiškai stiprinti karo ir maro metu taip pat yra privaloma. Kitaip iki banalybės teks už visas savo silpnybes kaltinti Putiną, o tai, toli gražu, nėra išmintinga laikysena. Suprantu, tai, kas man atrodo labai praktiška, greičiausiai nepramuš smulkia-biurokratinio betono. Tačiau bandyti garsiai kalbėti yra verta.
