Nuomonės

2021.10.24 10:53

Povilas Aleksandravičius. Šiluvos deklaracija ir Bažnyčios tragedija

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas, LRT.lt2021.10.24 10:53

Prieš keletą savaičių universitete per filosofijos seminarą nagrinėjome Platono Olos alegoriją. Žmonės, surakinti grandinėmis, atgręžti į sieną, negalintys pasukti galvos, mato prieš akis bėgančius daiktų šešėlius, o į pačius daiktus pažvelgti negali. Toks yra mūsų gyvenimas: tikrovę matome ne tokią, kokia ji yra, bet pilką, susiaurintą, bedvasę. Kaip išsilaisvinti iš grandinių? Kaip nukreipti žvilgsnį nuo tikrovės šešėlių ir pamatyti pačią tikrovę – turtingą, švytinčią, gyvą? 

Studentai samprotavo šiais klausimais, o vienas jų ištarė sakinį, kuris mane, kaip krikščionį, sukrėtė: „O ar tas liūdesys, kuris būdingas surakintiems ir tikrovės nematantiems žmonėms, nėra krikščionybės bruožas? Juk Bažnyčia pasisako už liūdesį, už tai, kad žmonės nebūtų laisvi, būtų surakinti ir klausytų tik jos.“

Kodėl Bažnyčia ir liūdesys, krikščionybė ir grandinės jaunų žmonių akyse vis dar sinonimai?

Šių metų rugsėjo 12 d. Šiluvoje, baigiantis tradicinėms atlaidų iškilmėms, paskelbta deklaracija, kurioje randame daugybę prasmingų teiginių apie žmogaus prigimtį bei raginimų kurti tokius valstybės įstatymus, kurie ją atitiktų. Pabrėžiamas žmogaus troškimas būti laimingam bei protingų sprendimų būtinybė.

Akcentuojama, kad tik laisvas žmogus gali išskleisti jo prigimtyje glūdintį potencialą, pažymint, jog laisvei reikalinga pagalba, kurią gauname iš Kristaus. Primenami dorybių sąrašai. Ypatingas dėmesys skiriamas prigimtinės moralės ir demokratinės politikos santykiui: „Valdžios įsakymai negali sukurti ar pakeisti moralinių nuostatų, kurios kyla iš sąžinės, Kūrėjo įdiegtos žmogaus širdyje. Tačiau valdžia, nepažeisdama pamatinių piliečių laisvių, gali ir privalo remti tuos doroviškai motyvuotus savo piliečių pasirinkimus, kurie yra būtini bendrajam gėriui išsaugoti.“

Deklaracijoje išskleidžiama bendro gėrio koncepcija, kurios centre – iš vyro ir moters sąjungos kylanti šeima, pagarba žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo momento iki natūralios mirties, taip pat sąžinės, religijos bei žodžio laisvė. Visa ta – gilu, principinga, gražu.

Tačiau visa tai – tik teorinės klišės, abstrakcijos. Lietuvos Bažnyčios problema yra atotrūkis tarp jos skelbiamos gyvenimo teorijos ir realaus gyvenimo. Atotrūkis tarp to, kokį gyvenimą ji ragina gyventi ir konkrečių žmogiškų situacijų. Atotrūkis tarp jos skelbiamo gražaus vaizdinio ir vidinės krikščionių jausenos, dažnai psichologiškai sudarkytos, slegiamos įsikalbėtos kaltės, griežtų idealų ir normų, kurių niekas negali pakelti. Pagaliau, atotrūkis tarp deklaruojamų reikalavimų ir kunigų gyvenimo.

Nepaisant puikių iniciatyvų, tikros išminties ir nesuvaidintos meilės, būdingos keletui Lietuvos kunigų, vienuolių ir aktyvių katalikų pasauliečių, Bažnyčia ir toliau primena instanciją, kuri tebebando reguliuoti visuomenės gyvenimą, jai taikydama teorines, abstrakčias, realiai neišgyvenamas moralines schemas.

Griežtos žmogaus prigimties apibrėžtys, dorybių sąrašai, aukšti idealai pristatomi kaip bilietai į rojų. Dažniausiai jie tampa nepakeliama našta ir keliu į pabaltintus kapus. Nes Lietuvos Bažnyčiai tragiškai trūksta dvasinių įžvalgų, kurios leistų žmonėms tas dorybes ir tuos idealus realiai integruoti į sielos gyvenimą, į psichikos vingius, į žmogišką prigimtį. Vietoj kompetentingo, psichologiškai ir dvasiškai pagrįsto vedimo krikščionys ir visa visuomenė vėl ir vėl sulaukia raginimų įsitalpinti į moderniaisiais laikais susiformavusią, bet šiandien jau neveikiančią sistemą. Miręs moralinis idealas pristatomas kaip Dievo valia.

Lietuvos Bažnyčios problema yra atotrūkis tarp jos skelbiamos gyvenimo teorijos ir realaus gyvenimo.

O ką žmogui reiškia gyventi pagal Dievo valią, turint ne gyvą savosios prigimties ir Dievo veikimo joje patirtį, o tik teorinę abstrakciją? Tai reiškia, kad bus bandoma pritempti psichiką, jauseną, emocijas, kūną prie negyvo idealo. Kad protui nebus leidžiama pažinti tikrovės tokios, kokia ji yra, bet formuoti pažinimą pagal tikrovėje neveikiančius abstrakčius konceptus, pagal gražius, bet mirusius įvaizdžius. Tai – prievartauti save. Ir prievartauti kitus žmones, nes gyventi pagal teorinės iškamšos valią bus reikalaujama iš visų. Grandinės ir liūdesys, kaip sakė tas studentas.

Todėl tarp Lietuvos krikščionių matome tiek daug apie prigimtį gražiai šnekančių, bet viduje, savo žmogiškoje prigimtyje, psichologiškai sužalotų žmonių. Jie kalba apie Jėzaus džiaugsmą, o viduje yra liūdni tarsi žmonės be Dievo. Iš tiesų, be gyvo prigimties patyrimo mūsų moralinis gyvenimas virsta tik pareigingu, tačiau sausu, bedvasiu, prievartą skleidžiančiu moralizmu.

Galiausiai, jis palaužia ir nuveda į brutaliausią veidmainystę. Griežtas šio teksto tonas kyla iš to, kad taip jau nutiko, jog žinau, kaip gyvena daugybė mūsų kunigų. Jie yra atotrūkio tarp abstrakčios teorijos ir realaus psichologinio gyvenimo pirmosios aukos. Išstatę gražų fasadą, daugybė jų dūsta dvasiškai pasimetę, panirę į depresiją, alkoholizmą. Kunigo kelio pradžioje bandę prasmingai išgyventi celibatą, daugelis jų šią prievolę atmetę kaip didžiausią gyvenimo problemą.

Daugybė kunigų – LGBT bendruomenės nariai, kurių tapimas kunigu primena jaunystės bandymą spręsti asmeninę homoseksualumo problemą, gyvenant homofobiškoje visuomenėje.

Nė nemanau jų smerkti. Priešingai, puikiai žinau, į kokias psichologines peripetijas ir neįmanomas įtampas jie buvo kunigystės įvesti. Pažįstu ne vieną, kuris išsprendė problemas, pagaliau atradęs Dievo vedimą, nusimetęs teorinę schemą, atsivėręs meilei. Tai – šviesos žmonės, kadaise išgyvenę vidinį pragarą. Dabar jie gali būti išmintingi kitų žmonių dvasinio gyvenimo patarėjai. Jie leidžia jausti evangelijos šviesą ir džiaugsmą, bet jau nebegalvoja apie grynai teorines Bažnyčios nuostatas.

Daugybė kunigų – LGBT bendruomenės nariai, kurių tapimas kunigu primena jaunystės bandymą spręsti asmeninę homoseksualumo problemą, gyvenant homofobiškoje visuomenėje.

Tačiau ką man manyti apie tą kunigą, kurio feisbuko įrašai mirga nuo pasisakymų prieš LGBT bei prieš jų tariamą palaidą gyvenimo būdą, kuris kaip įmanydamas skatina kovoti už „tradicinę šeimą“, už „šventą vyro ir moters sąjungą“ ir kuris mane patį bandė įsistumti į savo lovą, su neeiliniu atkaklumu skambinėdamas, įkyriai siūlydamas savo meilę ir „gerai išgerti“, liguistai siuntinėdamas žinutes apie tai, kaip norėtų man atsiųsti savo grožybių nuotraukas?

Vėliau išsiaiškinau, kad šio kunigo viliones patyrę daugybė Lietuvos vaikinų ir vyrų. Nelaimingas žmogus, sako bendri pažįstami. Bet kodėl toks veidmainis? Gavau raginimų paviešinti šį kunigą. Nedarysiu to, nes numanau jo psichologinę dramą ir, kaip supratau, nusikalstama veika jam nėra būdinga. Bet šio žmogaus asmeninė tragedija mano akyse simbolizuoja visos Bažnyčios tragediją.

Kaip Lietuvos Bažnyčia spręs šiuos klausimus? Kurdama abstrakčias deklaracijas? Dar labiau pabrėždama teoriją, griežtindama abstrakčias elgsenos normas, garsiau kalbėdama apie aukštus reikalavimus, vis ryškiau spalvindama fasadus?

O galbūt atėjo metas evangelijos šviesoje pamatyti gyvus žmones? Juos laikyti svarbesniais už abstrakčią teoriją? Kad tiesa ryškėja ne išvedant žodžius iš žodžių, bet kai yra išgyvenama? Galbūt atėjo laikas keisti tiesos sampratą, ir ne teoriją, o gyvą žmogų laikyti jos vieta, teorijai nuo to tik tampant gyvesnei, lankstesnei, dinamiškai? Galbūt atėjo metas, remiantis antikine filosofija ir bibline pasaulėžiūra, kurias taip pabrėžia Šiluvos deklaracija, atgaivinti tą tradiciją, kuri mąstymą traktuoja kaip visą sąmonę apimančią dvasinę praktiką, o ne tik kaip teorinius samprotavimus?

Šiluvos deklaracijoje randame teiginį apie tai, kad, norint išskleisti mūsų prigimties galimybes, būtina atpažinti „Kūrėjo balsą ir veikimą kūrinijoje“. Jeigu tik deklaracijos autoriai ir ją pasirašiusieji suvoktų, ką tai reiškia!

Kas įvyksta, kai realiai atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas jo kūriniuose? Visa pabunda iš sąstingio. Visa ima judėti, tampa dinamiška ir gyva. Viskas – konkretu. Kiekvieno žmogaus gyvenimas ima skleistis tūkstančiais niuansų ir spalvų. Nė vienos problemos ir poelgio tada nėra įmanoma išsemti gražiomis teorijomis ir abstrakčiais paaiškinimais. Kai Dievo balsas ir veikimas atpažįstamas žmogaus prigimtyje, išryškėja asmens unikalumas, kurio klausomasi su meile, ir tampa aišku, koks nepakartojamas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Blogis ir gėris atpažįstami konkrečiai. Tada nustojama žmonėms primetinėti teorines gėrio ir blogio sampratas, bet su meile įsiklausoma į jų skausmus, poreikius ir polėkius, kurie neretai buvo užgniaužti, ir su geranorišku rūpesčiu žvelgiama į realias, išties griaunančias, o ne katekizmo sąrašuose vardijamas, nuodėmes.

Kai atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas, teisingi sprendimai gimsta kartu su jėga, leidžiančia juos įgyvendinti, jie jau nėra teoriškai išvedami iš abstrakčių schemų, paliekant žmones bejėgius ir verčiant jaustis kaltiems.

Galbūt svarbiausia tai, kad Dievo balsas ir veikimas kuria nauja – tai, ko dar nebuvo. Todėl žmogaus prigimtis transformuojasi, asmuo auga, sąmonė atskleidžia tai, apie ką niekas nė pagalvoti negalėjo. Iš čia – nuolatinė viltis. Dievo balsas ir veikimas – tai kūryba, naujovė, konkretumas, tikslumas, meilėje ryškėjantys niuansai. Kai atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas, žmogus sukrėstas savo potencialo ir žino, kur glūdi jo laimė. Tada žmogus yra tvirtas kaip mylintis ir vis naujai pažįstantis, o ne kaip visažinis, valios jėga prievartaujantis kitus ir save.

Tada žmogus žino, ką reiškia būti laisvam, nes laisvas jis yra: jis žino, kad laisvė – tai naujo įsiveržimas į visa, kas buvo, ir seno atgaivinimas netikėčiausiais būdais. Dievo balso ir veikimo atpažinimas jo kūriniuose – tai gyvybė.

Jeigu Bažnyčia nori patraukti žmones prie Dievo, ji daugiau nebegali skelbti teorinių deklaracijų: jos kompromituotos iš anksto. Nustoti keisti tikrovę ir Dievą abstrakčiais jų pakaitalais, išmokti atpažinti jo mylinčią jėgą bet kurio žmogaus gyvenime. Bažnyčiai tai reiškia susigrąžinti savo pačios tapatybę. Kol to nėra, žmonės Dievo ieškos kitur, ne Bažnyčioje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt