Kone aštuonerius metus rusenęs rusų karas prieš Ukrainą įsiliepsnojo. Apie tai negalvoti ir nekalbėti jau neįmanoma. Kartais net galima paspėlioti, ką galvoja ir ką jaučia rusas, siusdamas žudančią raketą į Kijevą, arba žirgliodamas Černobilio užkrato zonoje.
Tačiau ne apie tai dabar ruošiuosi klausinėti savęs ir skaitančiojo. Juolab nesirengiu rašyti, kad man viskas aišku, kaip europiečiui būtų dora ir protinga elgtis.
Ginklams žvangant pradeda tilti mūzos, bet buvau pasižadėjęs dalyvauti keliuose Vilniaus knygų mugės renginiuose. Važiavau. Nors nerimas ir abejonės pamažu tvenkiasi socialiniuose burbuluose, artimųjų aplinkoje, prie bankomatų ir degalinių.
Dabar kartais sakau, kad gal viltis ir yra kvailių motina, bet akla panika kvailiams taip pat ne pamotė. Supanikavusioje minioje dingsta ir sveikas protas, ir žmogiško jautrumo mažumynai. Štai kodėl užpuolikui visada svarbu išgąsdinti, sutrikdyti, apakinti užpultąjį. Apie beveik fiziologinį brutalių galvažudžių malonumą ją stebint nerašysiu.
Panikos sukėlimas priešininko, arba – dar tiksliau užpultojo – aplinkoje yra itin svarbus dalykas. Juk šiandienis karas ir svarbiausi geopolitiniai siekiai labiau nei bet kada anksčiau istorijoje yra apgaubti informacinių sprogmenų dūmais. Dar niekada nebuvo taip lengva sėti gandus ir stebėti, kaip banguoja socialinių tinklų paviršius.
Todėl, kai pagrįsta baimė suspaudžia krūtinę, kai nerimas rusų užpuolimo akivaizdoje ima temdyti protą, kai nebeapsikenti klausimų, kokias atsargas kaupti ir kaip atakuoti bankomatą, arba į kokius Vakarus ruoštis sprukti, galvon plūsteli paprastos ir senos mintys.
Tada, kai prityla Mūzos, pirmiausiai reikia ramintis. Globalus pasaulis dėl to ir yra globalus, kad visur gali kilti pavojai. Iš esmės, nėra kur bėgti net tada, kai jau ne be gėda nei bėgti, nei apie tai galvoti. Rimtis ir rūpestis pergalvoti kasdienybę, kurią dar galima racionalizuoti – štai, kas svarbiausia.
Tokiu metu labiau aiškėja, kas yra egzistencijos smulkmenos ir beprasmybės dulkės. Kilnumas ir ryžtas nenuleisti galvos – štai, kas statytina prieš paniką. Žinau, kas gali dingtelėti senesnių išsilavinusių lietuvių galvosna: net buvę karai, okupacijos ir tremtys nepadarė mūsų labiau žmogiškais. Deja. Ne aš pirmas taip klausiu. Jau būta poetų ir karių, kurie ir klausė, ir patys savo kūriniais ir gyvenimais į tai santūriai atsakė.
Nesyk kartojau, kad didžiausias pasipriešinimas Maskvos ordai yra nenuilstanti pastanga nenusileisti ir netapti į juos panašiais. Iki charakteringų smulkmenų. Nustoti elgtis it lietuviškai kalbantiems rusams.
Nesyk kartojau, kad didžiausias pasipriešinimas Maskvos ordai yra nenuilstanti pastanga nenusileisti ir netapti į juos panašiais. Iki charakteringų smulkmenų. Nustoti elgtis it lietuviškai kalbantiems rusams. Ypač, kai esi valdžioje, ir kartoji nusivalkiojusias frazes apie Kremliaus sustabdymą, o iš tiesų nemyli žmonių, kuriuos su malonumu matai tik kaip paklusti privalančius pavaldinius.
Tiesa, Diogenas – Sokrato mokinių mokinys – nepaliko didelio klausimyno. Jis vaikščiojo su žibintų saulės nutviekstuose Atėnuose ir ieškojo tikro žmogaus. Peršu mintį, kad jo klausimynas – tai tūkstančius kartų kartotinas vienas ir tas pats klausimas: jei ramios gerovės sąlygomis mūsų, lietuvių, žmogiškumas yra akivaizdžiai nykstantis reiškinys, tai gal karo šmėklos ir artimų tautų nelaimės galėtų padaryti mus jautresniais?
Gal tai padėtų suprasti, jog yra dalykų, nuo kurių net ginklams žvangant nėra dora pabėgti?
