Vakar naktį girdėjome besibarančius kaimynus. Deja, mums tai gan įprastas triukšmas. Kartais šaukia kaimynai iš pietinės, kartais iš šiaurinės gatvės pusės, o kartais ir mus pačius besipykstančius jie turbūt išgirsta.
Besiklausydamas svetimo barnio mano vyras išreiškė susirūpinimą dėl moters saugumo, mat girdėjome ne tik pakeltus balsus, bet ir krentančius daiktus. „Viskas bus gerai, jo vaikai ne kartą mūsiškiams sakė, kad Gerardas visada baisiai piktas, turbūt pas juos normalu, kai kėdės skraido…“ – tariau ir tuoj pat susimąsčiau, kodėl „piktas vyras“ visuomenėje yra toks įprastas reiškinys, kad dažnai tiesiog normalizuojamas.
Negaliu kalbėti apie visą pasaulį, todėl reflektuosiu patirtis savo aplinkoje, gimtinėje Lietuvoje ir JAV. Nepaisant daugumos kitų skirtumų, pikto vyro klausimais šios vietos yra stebėtinai panašios. Atrodo, kad vyrai dažniau būna pikti ir tai jų artimos aplinkos ne tik toleruojama, bet ir aktyviai teisinama nuovargiu po darbo. Vyrams leista būti irzliems, kai šeima tūpčioja aplinkui, numanomai dėkinga, nes vyras išlaiko šeimą, kartu visiškai pamirštant dažnai net kelias darbo pamainas dirbančią moterį, be kurios tiesiog nebūtų šeimos.
Kalbu apie skalbimo, daiktų nuo žemės rinkimo, vaikų gimtadienių organizavimo, kalėdinių dovanų abiem šeimos pusėms pirkimo ir kitas panašias pamainas. Nežinau, kaip kitur, tačiau savame rate nesu mačiusi moters, kuri grįžtų pavargusi po darbo, kristų į sofą, įsijungtų televizorių, o visi namiškiai jau be įspėjimo žinotų: nevalia jos kalbinti, pikta, pavargusi, lai pailsi. Tuo tarpu toks atvejis su vyrais yra komiška klasika.
Nesuskaičiuoju, kiek kartų buvau panašių situacijų liudininke, kai namuose ūmai nutyla krykštavimai, į kiemą įsukus vyro automobiliui; nuo krėslo skubiai patraukiami žaislai, patildoma arba išjungiama muzika, šššššš, grįžo namo, neerzinkime, nusikalęs, gali būti piktas. Kodėl toks scenarijus ne tik įprastas, bet daugelyje šeimų traktuojamas kaip visiškai normalus?
Ieškodama atsakymų į šį klausimą supratau, kad atsakomybė dėl to lygiomis dalimis krenta visuomenei – ir tai daliai, kuri aktyviai pyksta („pavargę“ vyrai), ir šį pyktį įteisinantiems aplinkiniams. Mat tradiciškai, stereotipiškai vyrai vis dar nėra visuotinai skatinami nei mokomi išreikšti platesnį, niuansiškesnį jausmų spektrą. Su „tikruoju“, nors man norisi rašyti „toksišku“, vyriškumu siejamos bazinės emocijos: džiaugsmas, pyktis, gerokai rečiau – liūdesys, kitokiems atspalviams vietos nėra. Tai neigiamai veikia ir pačių vyrų psichinę sveikatą[1], maža to, jie mažiau nei moterys linkę šiais klausimais ieškoti pagalbos[2], o tai, nujaučiu, tik pagilina vyrų pykčio problemą.
Vyrams leista būti irzliems, kai šeima tūpčioja aplinkui, numanomai dėkinga, nes vyras išlaiko šeimą, kartu visiškai pamirštant dažnai net kelias darbo pamainas dirbančią moterį, be kurios tiesiog nebūtų šeimos.
Nelankau psichoterapijos – nėra poreikio. Tam tikra prasme „išsiterapinu“ savais metodais: kalbėdamasi su draugėmis, verkdama, rašydama, atvirai reikšdama ir kalbėdama apie savo emocijas. Nes jaučiu, kad man galima, užaugau su stereotipu, kad moterims tai visiškai normalu, kaip ir vyrams būti piktiems.
Ir atvirkščiai: esu išmokusi savo pyktį nuryti, užglaistyti, išlikti mandagi, „gera mergaitė“. Ir kartu su gailesčiu stebiu savo aplinkos vyrus: jie beveik su niekuo neišsikalba apie jausmus, tad nenuostabu, kad nemoka jų išreikšti, tūžta… Pavargau nuo pikto vyro archetipo, tikiuosi, iš jo galiausiai tiek ir teliks – mitinis vaizdinys, kaip ir drakono pilies bokšte įkalinta princesė. Juk esame gerokai spalvingesni, sudėtingesni nei mus apibrėžti mėginantys stereotipai.
Beje, iš tiesų moterys ir vyrai pyksta vienodai stipriai ir vienodai dažnai[3] – tik esame išmokyti skirtingai šiuos jausmus reikšti. Pagrindinis skirtumas: vyrams sunkiau sekasi pyktį sutramdyti, moterys labiau moka supykusios save kontroliuoti[4]. Tokie gimėme? Nemanau. Bet galime ginčytis.
Vyrų pyktis normalizuojamas ne tik namuose, bet ir darbovietėse. Anglakalbiame pasaulyje jau kurį laiką populiarūs tekstai, kuriuose akcentuojami dvejopi standartai taikomi vadovaujančias pareigas einančioms moterims ir vyrams. Pavyzdžiui, griežtai „ne“ pasakyti sugebantis vadovas vadinamas „ryžtingu“, o taip pat besielgianti moteris – „kale“.
Pyktį tyrinėjusios JAV psichologės Larissos Tiedens atliktas tyrimas parodė, kad Billo Clintono skandalo su Monica Lewinsky kontekste žmonės buvo labiau linkę palaikyti prezidentą, kai šis demonstravo pyktį, ir mažiau, kai vyras rodė liūdesį[5].
Pikti vyrai dažnai matomi kaip vyriški, užsispyrę, jų grėsmė, numanau, siejama su galingumu. Tuo tarpu piktos moterys – raganos, žiežulos. Net nelankiusi nė vienos moteriškumo mokyklos, nei stovyklos jau vien iš jų reklamų žinau, kad moterys dažnai mokomos „nebambėti“, ypač ant vyrų. O kas išmokys vyrus valdyti savo pyktį? Tikrai ne aš. Bijau supykdyti.
[1]Seidler, Z.E., Dawes, A.J., Rice, S.M., Oliffe, J.L., & Dhillon, H.M. (2016). The role of masculinity in men’s help-seeking for depression: A systematic review. Clinical Psychology Review, 49:106-118. Retrieved from: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0272735816300046
[2]Addis, M. E., & Mahalik, J. R. (2003). Men, masculinity, and the contexts of help seeking. American Psychologist, 58, 5–14
[3]https://www.sciencedaily.com/releases/2000/01/000131075609.htm
[4] ten pat
[5]https://web.mit.edu/curhan/www/docs/Articles/15341_Readings/Affect/Tiedens.pdf
