2010 metais studijavau filosofijos magistrantūroje Londone, rašiau religijos filosofijos kursinį darbą, kuriame mėginau įrodyti, kad blogis neegzistuoja. Prastą pažymį už tą darbą gavau, neįtikinau nei dėstytojos, nei kurso draugų anuomet besiginčydama, kad blogis lyg tamsa – tėra šviesos trūkumas, o ne apčiuopiama substancija.
Skausmas iš tiesų yra gėris, informuojantis mus, kada ir kiek dėmesio kreipti į sužeistas kūno vietas, juk be skausmo net nežinotume, kad, pavyzdžiui, susilaužėme kaulą ir numirtume! Gamtoje blogio apskritai nėra, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, ir net žmonės, atliekantys baisiausius dalykus, patys tai laiko gėriu, juk taip? Dėstytoja beviltiškai bandė padėt man praregėti, minėjo Holokaustą, tačiau net šis argumentas manęs nepaveikė. Turbūt labai norėjau tikėti, kad visi, net kraupiausi karo nusikaltimai yra vykdomi žmonių, tuo metu tikinčių tam tikra klaidinama ideologija, priverčiančia blogį matyti kaip gėrį. Maždaug, atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.
Šiandien man dėl to visai ne gėda. Kam nepasitaiko nusišnekėti? Netgi savotiškai gražu. Norėčiau susigrąžinti ankstesnį naivumą – tikėjimą, kad blogio nėra, kad kiekvienas, darantis bloga kitam, tiki savo gėriu. Tačiau nei istorijos vadovėliai, nei visą gyvenimą per žinias regėti karai, žudymai, genocidai, nei siaubo filmai manęs neprivertė patikėti blogiu. Gal šis buvo per toli? Kol vieną dieną aš jį tiesiog pamačiau ir kurį laiką atrodė, kad nebežinosiu, kaip toliau gyventi.
Blogis apsireiškė ankstų rytą išmaniojo telefono ekrane perskaičius diplomato Oleksandro Sčerbos pranešimą „Twitteryje“ apie Ukrainoje rusų kareivio Aleksejaus Byčkovo išprievartautą ir nušautą kūdikį. Teoriškai visada žinojau, kad tai egzistuoja – pedofilai ir jų kankinami mažyliai. Tačiau tai buvo realaus pasaulio ir mano pasąmonės užribis, nes sąmonė nepajėgė to apdoroti. O šitas kūdikis, kurio kankinimo vaizdo įrašas vis dar klajoja interneto platybėse, privertė mane suvokti tokią kraupią realybę, kokios nerodo net siaubo filmuose. Nes tai yra už siaubo ribų.
Iškart sakau: to vaizdo įrašo nežiūrėjau, to daryti neketinu. Niekada. Tačiau jį peržiūrėjusiųjų liudijimų užteko, kad nebegalėčiau neigti – tai tikra. Tuomet tarsi užgriuvo pasaulio tamsa ir kūdikių seksualinė prievarta, kankinimai, etninis valymas – pats blogis tapo beveik apčiuopiamas. Mes jį matome nuotraukose iš Bučos. Girdime rusų kareivių žmonų balsuose, kai moterys sako vyrams, ką vogti, net duoda palaiminimą prievartauti ukrainietes moteris.
Nežinau, pačios Rusijos teritorija plėsis ar trauksis, tačiau jau dabar matau, tai, ką ji išplėtė – blogio sąvoką ir tamsos gelmę, tamsos, kurios mes, civilizuoti ir išsilavinę žmonės, jau nebepajėgiame įsivaizduoti.
Kažkas gal sakys: bet juk tai visada vyko ir vyksta? Tikrai taip. Tačiau net pati užaugusi su žiauriai rusų kankinto prosenelio istorija, dabar suprantu, kad į ją žiūrėjau kažin kaip plokščiai, per neperžengiamą atstumą, lyg į nespalvotą nuotrauką iš praeities, kur viskas atrodo truputį mažiau tikra, truputį mažiau įtikinama ir truputį mažiau skauda, nes jie – tai ne mes, tada – tai ne dabar.
Ir staiga viskas čia ir dabar. Europa, XXI amžius. Istorikas Yuvalas Harraris per pokalbį su amerikiečiu filosofu Samu Harriu aiškino, kad užpuldama Ukrainą Rusija kėsinasi sugriauti jau keletą dešimtmečių nusistovėjusią naują globalinę modernaus pasaulio tvarką: net diktatorių valdomos šalys nepuola kitų šalių dėl ketinimo plėsti savo sienų ribas. Pralaimėjusi karą Rusija šią tvarką tik sustiprintų, visas pasaulis tam tikra prasme gautų patvirtinimą: šitaip daryti nevalia, ir toliau galėtume gyventi sąlyginai saugiai. Laimėjusi šį karą Rusija sukurtų precedentą ir įjungtų žalią šviesą kitoms šalims agresorėms daryti tą patį. Tai galbūt destabilizuotų visą pasaulį, nes vėl nė viena valstybė nebūtų rami dėl savo sienų.
Nežinau, pačios Rusijos teritorija plėsis ar trauksis, tačiau jau dabar matau, tai, ką ji išplėtė – blogio sąvoką ir tamsos gelmę, tamsos, kurios mes, civilizuoti ir išsilavinę žmonės, jau nebepajėgiame įsivaizduoti. Iš tos tamsos, lyg iš pragaro skylės, vienas po kito velkasi vogta degtine dvokiantys prievartautojai ir kankintojai.
Tuo metu kaip niekad norisi gręžtis į šviesą, tik nežinau, kur jos ieškoti. Bažnyčioje?
Tuo metu kaip niekad norisi gręžtis į šviesą, tik nežinau, kur jos ieškoti. Bažnyčioje? Man sunku priimti jos kaip institucijos egzistavimą tol, kol joje lygios teisės nebus suteiktos visiems – LGBTQ nariams taip pat. Kitaip tariant, neįsivaizduoju, kaip visuomenę skaldanti institucija galėtų ją suvienyti. Gal pasiklausyti šiaip madingų dvasinių vedlių? Bet ausis suskausta nuo jų neutralumo ir pozityvo. Nesuvokiu, kaip galima išlikti pozityviam, kai prievartaujami vaikai – matyt, nesu dar tiek nušvitusi.
Tikėti humanizmo, Vakarų pasaulio galia ir vienybe? Ten, kur žmonių gyvybės yra valiuta pigesniems degalams įsigyti, šviesos nerandu. Mums trūksta tikrų dvasios vedlių. Ne prisitaikėlių, norinčių „išklausyti abi puses“, ne pozityvo burbule užsidarančių, o sugebančių pažvelgti į skausmą, sugebančių juo dalintis su minia ir galiausiai ją nuraminti.
Kur mūsų Gandhis, Mandela ar Motina Teresė? Dairausi ir jaučiuosi palikta viena su sveiką psichiką traumuojančiu žinių srautu. Planuoju skaityti „Mahabharatą“ – hinduizmo epą apie karą. Nežinau, ką ten rasiu, bet, supratusi, kad kare netikinčių nėra, vis murmu: Dieve, jie žino ką daro, jie tai daro tyčia, ar tu jiems už tai ką nors padarysi?
