Šią savaitę sužinojau smagų naujadarą, kurį vos išgirdusi ėmiau vartoti. Tiesa, žodis sudurtinis ir angliškas, bet pamėginsiu paaiškinti, jei kartais dar negirdėjote arba nesuprantate.
Westsplaining, verčiant pažodžiui būtų „vakarietiškas paaiškinimas“ (west explaining), o pasigilinus į esmę tai – ne laiku ir ne vietoje vakariečių brukamas situacijos paaiškinimas, nesuvokiant, kad tas, kuriam aiškinama, situaciją galimai išmano geriau. Įtariu, kad sąvokai westsplaining atsirasti padėjo kita panaši sąvoka mansplaining.
Pastarąją paaiškinti paprasčiau. Vėlgi, verčiant tiesiogiai, tai – vyro (arba vyriškas) paaiškinimas (man explaining), tačiau prasminis niuansas yra esminis: manspleiningas – socialinis reiškinys, kai vyrai imasi ką nors aiškinti moterims, manydami, kad jos to dalyko neišmano arba kad vyrai dėl savo prigimties tai išmano geriau. „Dalykas“ gali būti bet kas – nuo karybos ir statybų iki politikos ir filosofijos, arba, kaip dažnai pasitaiko mano patirtyje, neprašyti patarimai ir pamokymai vairuojant: pavyzdžiui, kai tik mėginu apsukti automobilį ankštoje automobilių stovėjimo aikštelėje, žiū, tuoj ir prisistato koks paslaugus vyriškis, jaučiantis pareigą man pareguliuoti, kaip sukti vairą.
Noras pasukioti vairą už kitus pažįstamas turbūt dažnam mūsų. Juk ant sofos sėdėdami žinome ir kaip krepšinį žaisti, ir kaip kariuomenei vadovauti, kaip šalies ekonomiką kelti, kaip pandemiją sustabdyti. Tačiau tikrieji ekspertai savo sritį išmano geriau už sofų išminčius, ir jų išmanymas nuo lyties nepriklauso. O ar kompetencijai įtaką daro tautybė? Pasirodo, kad taip.
Aišku, viskas priklauso nuo daugybės aplinkybių. Tačiau šiuo metu yra tas retas atvejis, kai Lietuva, Latvija, Estija ir kitos panašaus posovietinio likimo šalys pasaulyje regimos kaip Europos geopolitinės situacijos ekspertės. Mūsų klausosi, su mumis tariasi, Lietuvos politikai nuolat kalba per viso pasaulio žinias (dargi svarbu pasidžiaugti, kad pagaliau išsirinkome mokančius kalbėti angliškai). Ar tai reiškia, kad eilinis lietuvis galėtų viską paaiškinti geriau už Jeilio politikos mokslų profesorių? Nebūtinai. Tačiau agresyvią rusų pasaulėvoką eilinis lietuvis pažįsta geriau nei eilinis tokio paties išsilavinimo amerikietis.
Pavyzdžiui, kai pasakojau savo amerikiečiui vyrui apie Ukrainoje sistemiškai rusų kareivių prievartaujamus vaikus, sutuoktinis ramiu tonu aiškino, kad šitaip tiesiog negali būti.
Mes žinome, nes patyrėme. Žinome, nes gyva istorinė atmintis. Suprantame ir nujaučiame tai, kuo vakariečiai nepatiki, kol savo akimis nepamato. Pavyzdžiui, kai pasakojau savo amerikiečiui vyrui apie Ukrainoje sistemiškai rusų kareivių prievartaujamus vaikus, sutuoktinis ramiu tonu aiškino, kad šitaip tiesiog negali būti.
Jo logika buvo paprasta: „Jei ir atsirastų koks vienas iškrypėlis, tai normalūs jo paties armijos draugai iškrypėlį sustabdytų ir neleistų vykti tokiam kraupiam nusikaltimui.“ O mano argumentas, kad „normalių ten nėra“ skambėjo, švelniai tariant, politiškai nekorektiškai, iracionaliai. Deja, netrukus gandai tapo nebe gandais, o net kraupiais vaizdo įrašais patvirtintomis naujienomis.
Lygiai taip pat politiškai nekorektiška būtų buvę teigti, kad negalima pasitikėti rusų garbės žodžiu, ypač jei kalba eina apie humanitarinius koridorius. Kad rusai nelinkę laikytis taisyklių, nepaiso tarptautinių konvencijų, kad jiems negalioja karo etiketas, o humanizmas – koks humanizmas? Tačiau jei tai ir buvo sakyta, liko neišgirsta, nuvertinta kaip rusofobija.
O tada vėl per žinias kraupūs vaizdai, į orą lekia rankos ir kojos išdrįsusių eiti užminuotu „humanitariniu” koridoriumi. Vakarų pasaulis tik aikčioja, kol eilinis Baltijos šalių gyventojas atsidūsta: „Juk sakiau…“
Mūsų klausosi, su mumis tariasi, Lietuvos politikai nuolat kalba per viso pasaulio žinias (dargi svarbu pasidžiaugti, kad pagaliau išsirinkome mokančius kalbėti angliškai).
Vakariečiai nepatiki, kol nepamato. O pamatę vis tiek netiki, kad bus dar kruviniau. Aš jiems truputį pavydžiu ir jų truputį gailiu. Pavydžiu, nes jie neužaugo su kraupiomis senelių istorijomis, todėl šiandien vakariečiai naiviau, gražiau tiki pasauliu. Gailiu jų, nes laikau save už juos pranašesne – manęs taip lengvai niekas neišdurs, neapgaus, esu įtaresnė, todėl ir atsargesnė.
Traumuota savo šalies istorijos? Gali būti. Tačiau stalai apsisuko. Užuot jautusi nevisavertiškumo kompleksą dėl savo posovietinio mentaliteto, staiga išsitiesiu ir sakau: „Nustokite vestpleininti ir paklausykite manęs, mano šalies, mano tautos istorijos. Mes ne kartą išgyvenome Rusijos invaziją, mes žinome, kaip gali būti.“ Ir, stebuklas – sensacijų triukšme pasaulis mus išgirsta. Mūsų klausosi. Dabar yra geriausia proga pasakoti istoriją.
