SSRS RA traukiantis iš Lietuvos, sovietinę okupaciją pergyvenę saugumiečiai buvo tarp aktyviausių 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių. Kaune vadovavimo partizanams funkcijas prisiėmęs stichiškai susidaręs Vietinės apsaugos štabas iš pradžių įsikūrė Žaliakalnyje, vėliau – buvusiuose VSD rūmuose, o birželio 24 d. persikėlė į „Lino“ patalpas K. Donelaičio gatvėje.
Prieškario departamento pareigūno J. Ženausko teigimu, Kauno radijo stotis ir Saugumo departamentas buvo vietos, kuriose buvo organizuojami sukilėlių būriai. J. Ženauskas, ką tik išėjęs iš kalėjimo, aktyviai dalyvavo Birželio sukilime. Jis rūpinosi ginklų ir amunicijos paieška, sukilėlių apginklavimu, Kauno radijo stoties apsauga. Jo liudijimu, prie VSD įvyko gana smarkus susišaudymas su „bolševikais [...] buvo pradėję šaudyti iš „Orlikono“.
LRT.lt toliau publikuoja Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje“ ištraukas.
Taip pat skaitykite
Šiandien LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma susipažinti su antrąja knygos dalies ištrauka.
J. Demereckis taip pat mini susišaudymą prie buvusių VSD rūmų. Pasak jo, enkavėdistai mėgino sunaikinti dokumentus ir bylas, bet neturėdami tam laiko ir apimti panikos nutarė pastatą sudeginti. Pastebėję ugnį subėgo buvę departamento darbuotojai ir užgesino gaisrą. Gesinant neva įsiveržė sovietinių kareivių būrys, bet jis buvo apšaudytas sukilėlių ir priverstas trauktis.
M. Bloznelis Birželio sukilimo metu buvo ką tik baigęs gimnaziją. Į sukilimą įsitraukė spontaniškai pačioje jo pradžioje. Atsiminimuose jis papasakojo, kaip buvo užimti buvę VSD rūmai ir ką ten rado. Anot jo, birželio 23 d. Kaune, Zanavykų gatvės mokykloje, buvo sudaryti du sukilėlių būriai. Vėlų tos dienos vakarą, apie 10 ar 11 val., vienam iš būrių iškelta užduotis įsitvirtinti buvusiuose VSD rūmuose. Būrio kovotojams nurodyta per Vytauto parką nusileisti žemyn, eiti nedideliais būreliais, paruošus užtaisytus ginklus, bet be reikalo nešaudyti. Prie rūmų buvo paskirstytos užduotys: vieni turėjo būti pasirengę prireikus apšaudyti Vytauto prospekte esančias fasadines saugumo rūmų duris ir langus, kiti – veržtis per sieną į vidinį kiemą iš Laisvės alėjos pusės.
Kaip prisiminė M. Bloznelis, mūrinė vidinio departamento kiemo siena buvo 3–4 m aukščio, su aštriais virbais viršutinėje briaunoje. Vienas iš būrio kovotojų su pirštinėmis užsiropštė ant sienos ir įsitvėręs briaunos už rankos traukė į viršų kitus. Nusileidus į kitą sienos pusę, vikriai pulta prie pastato durų. Jos buvo neužrakintos. M. Bloznelis pasakojo: „Paruošę ginklus leidomės dokumentų primėtytais koridoriais. Pastatas buvo tuščias, nors dar jautėsi paliktuose virduliuose vandens šiluma. [...] Buvo palikta daug visokių skanėstų, bet bijojom, galėjo būti užnuodyta. Matėsi netvarkingo bėgimo pėdsakų: suverstos popierių krūvos, kai kur paliktos uniforminės milinės. Paskirstyti grupėmis, pradėjome tikrinti visas patalpas. Tuojau kai kurie ėmė puikuotis paliktomis NKGB milinėmis ir vos nesusišaudė. Buvo įsakyta visas jas mesti.“ Sukilėliai rūpestingai patikrino visas saugumo patalpas ir pastatus. Antrame buvusio garažo aukšte rado paruoštų kovai rankinių granatų, kitokių ginklų. Tai rodė, kad enkagėbistai iš pradžių planavo priešintis ginklu, bet gavę komandą viską metė. Anot M. Bloznelio, VSD pastatų apžiūra baigėsi auštant birželio 24 d. rytui.
Buvę VSD pareigūnai ir slaptieji bendradarbiai per Birželio sukilimą aktyviai veikė ir Lietuvos provincijoje. Antai prieškario Ypatingojo skyriaus valdininkas J. Jankauskas Kupiškio rajono Alizavos miestelyje įkūrė partizanų būrį ir jam vadovavo. Į SSRS gilumą pasitraukusių enkavėdistų teigimu, Molėtų sukilėliams vadovavo pašto viršininkas Budrys, „Smetonos laikais kartu buvęs žvalgybos agentu“, ir Vyžinis – „šaulys aktyvistas, smetoninis žvalgybininkas“. Birželio 23 d. Utenos NKVD darbuotojai sulaikė Užpalių miestelio sukilėlių organizatorius, tarp jų – Tarvidą, buvusį šaulį ir „smetonininkų šnipą“.
Enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai“ rašoma, kad per Birželio sukilimą Utenos rajone aktyviai veikė B. Vėžys. Jis gimė 1899 m., 1919 m. rugpjūčio pradžioje pradėjo dirbti kariuomenės Vyriausiojo štabo Žvalgybos skyriuje. Iš pradžių buvo ūkvedys ir raštininkas, vėliau vykdė žvalgybines užduotis. Įkūrus atskiras – civilinę ir karinę – žvalgybas, B. Vėžys dėl sveikatos būklės 1924 m. sausio mėn. perėjo dirbti į VRM įsteigtą politinę policiją. Jis buvo paskirtas agentūros vedėju ir netrukus sukūrė patikimą agentų tinklą. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo B. Vėžys buvo paskirtas laikinuoju politinės policijos viršininku, tačiau šias pareigas ėjo tik vieną savaitę. Vėliau jis dirbo kriminalinėje policijoje ir VSD, buvo Agentūros skyriaus viršininkas ir VSD inspektorius. Departamente dirbo iki 1938 m. Dėl sveikatos būklės atleistas iš tarnybos dirbo savo ūkyje Utenos rajone. Per pirmąją sovietinę okupaciją slapstėsi.
1941 m. birželio 24 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) atkūrė Vidaus reikalų ministeriją, kurią sudarė Valstybės saugumo, Policijos ir Kalėjimų departamentai. Laikinuoju VSD vadovu paskirtas J. Dainauskas. Tarp sukilėlių jis buvo žinomas „pulkininko X“ vardu. Lituanistikos tyrimų ir studijų centro Čikagoje vadovo Augustino Idzelio žiniomis, J. Dainauskas paskirtas VSD direktoriumi todėl, kad birželio 23 d. kartu su bendražygiais užėmė buvusius VSD rūmus Kaune, be to, jis tuo metu buvo aukščiausias pagal rangą Saugumo departamento pareigūnas, likęs Lietuvoje. 1993 m. Lietuvos ambasadoriui JAV Alfonsui Eidintui J. Dainauskas pasakojo, kad pirmą karo dieną jį, besislapstantį Suvalkijoje, prikėlė iš lovos jo geras pažįstamas iš nepriklausomybės laikų, vilkintis SS uniforma. Nors J. Dainauskas šio asmens neidentifikavo, A. Eidintas supratęs, kad tai buvo Richardas Schweizeris (apie jį žr. toliau). Po pokalbio J. Dainauskas „iškart atsidūręs Kaune“.
Kaip jau minėta, VSD laikinojo vadovo pareigas J. Dainauskas ėjo ir kelias 1940 m. birželio dienas, atstatydinus A. Povilaitį iš departamento direktoriaus posto. 1941 m. Birželio sukilimo metu atkurtame VSD birželio 25 d. dirbo tik apie 40 darbuotojų. Dauguma jų buvo paleisti iš kalėjimų. Taip per metus nuo nepriklausomybės praradimo iš kelių šimtų saugumo pareigūnų liko tik kelios dešimtys…
Kaip prieš metus, taip ir dabar J. Dainauskas departamentui vadovavo neilgai. A. Idzelio teigimu, liepos 1 ar 2 d. į kabinetą atėjęs S. Čenkus pranešė, kad J. Dainauskas yra atleistas iš pareigų. Jį pakeitė V. Reivytis. Iki 1930 m. jis buvo Lietuvos policijos atstovas Vokietijoje, paskui – ilgametis Kauno policijos mokyklos dėstytojas ir Kybartų geležinkelio policijos viršininkas. 1940 m. V. Reivytis pasitraukė į Vokietiją, bendradarbiavo su vokiečių karine žvalgyba, buvo vienas iš antisovietinio pogrindžio Lietuvoje organizatorių.
1941 m. liepos 26 d. V. Reivytį paskyrus Lietuvos policijos departamento (viešosios policijos) direktoriumi, VSD vadovu paskirtas Vokietijos ir SSRS karo pradžioje iš Vokietijos sugrįžęs S. Čenkus (1901–1982). Nuo 1918 m. lapkričio mėn. jis buvo karys savanoris, vėliau tarnavo Žvalgybos skyriaus Vilniaus kontržvalgų dalyje, VII žvalgų punkte. 1923 m. S. Čenkus dirbo Generalinio štabo III skyriuje, o 1924 m. sausio mėn. pradėjo dirbti politinėje policijoje. Nuo 1928 m. iki 1939 m. buvo kriminalinės policijos Marijampolės rajono, vėliau apygardos viršininkas. Vilniaus kraštą perdavus Lietuvai, S. Čenkus paskirtas VSP Vilniaus apygardos viršininku. Lietuvą okupavus SSRS, pasitraukė į Vokietiją, dirbo vokiečių karinėje žvalgyboje (abvere).
Lietuvių saugumo policiją (LSP) sudarė centrinė įstaiga (įsikūrusi Kaune), jai pavaldi Valstybės saugumo policija (VSP) ir kriminalinė policija. VSP vadovavo K. Matulis, kriminalinei policijai – P. Pamataitis. LSP vadovybę sudarė grįžę iš Vokietijos ir iš sovietinių kalėjimų karo pradžioje išvaduoti kaliniai. LSP viršininko pavaduotojas K. Matulis, Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Šiaulių apygardų viršininkai A. Lileikis, A. Čiuoderis, J. Andrašiūnas ir J. Pakulis, Kauno ir Panevėžio apygardų viršininkų pavaduotojai P. Burba ir V. Bliumfeldas, kaip ir jų vadovai, iš Lietuvos buvo pasitraukę į Vokietiją. LSP Bendrojo skyriaus viršininkas Pranas Nenorta, Panevėžio ir Ukmergės apygardų viršininkai A. Liepa ir Aleksandras Braziukaitis, Vilniaus apygardos viršininko pavaduotojas Kazimieras Gimžauskas ir tos pačios apygardos Politinės srities skyriaus viršininkas N. Mikšys (1941 m. vasarą jis buvo LSP Vilniaus apygardos viršininkas) karo pradžioje buvo išvaduoti iš sovietinių kalėjimų.
Iš Lietuvos sovietinių kalėjimų į laisvę išėjo buvę VSD pareigūnai Liudas Armalis, Vilius Augustaitis, Juozas Bagdonavičius-Bagdonis, Jonas Barniškis, Kazys Bartašius, Petras Klipštas, Vladas Kondratas-Kondratovičius, Julius Leonavičius, Jonas Lukošaitis, Balys Pupalaigis, Zigmas Rimkus, Juozas Tautvila, Vladas Vaitiekūnas, Jonas Ženauskas ir kiti. Nemažai jų grįžo dirbti į atkurtą departamentą.
Okupacinė vokiečių valdžia norėjo pati kontroliuoti saugumo politikos vykdymą Ostlande, todėl panaikinus LLV, 1941 m. rugpjūčio mėn. pažemintas VSD statusas – departamentas pertvarkytas į Lietuvių saugumo policijos skyrių prie Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvos generalinėje srityje (toliau – Lietuvių saugumo policija, LSP). Lietuvių saugumo policija tiesiogiai buvo pavaldi Vokiečių saugumo policijos ir SD vado V skyriui – Kriminalinės policijos skyriui. Taigi LSP nebuvo tiesiogiai pavaldi Trečiojo reicho priešus persekiojusiems III (SD) ir IV (gestapo) skyriams, kurie buvo svarbiausi Vokiečių saugumo policijoje.
Pažymėtina, kad Latvijoje ir Estijoje savarankiškų saugumo struktūrų (policijos skyrių), tokių kaip LSP, nebuvo. 1943 m. rugpjūčio 27 d. tarnybiniame pranešime SD vadui Lietuvoje Karlui Jägeriui LSP viršininkas S. Čenkus teigė, kad LSP yra sukurta pagal Reichskriminalpolizeiamt (Reicho kriminalinės policijos valdyba) sistemą. Pagal 1942 m. rugsėjo 3 d. LSP susitarimą su K. Jägeriu, LSP bylas galėjo nagrinėti savarankiškai, tačiau nuosprendžius priimdavo tik teismas arba Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas. Jiems taip pat turėjo būti perduodamos ir itin svarbios politinės bylos kartu su kvotos medžiaga. Vokiečių policijos II F skyriui periodiškai buvo teikiama informacija apie LSP įvykdytus areštus ir paleidimus. Lietuvių kriminalinė policija analogišką informaciją privalėjo siųsti Vokiečių saugumo policijos ir SD IV skyriui.
Kita problema, susijusi su LSP veiklos vertinimu, yra susijusi su tuo, kad šios institucijos veiklos pradžioje nebuvo aiškiai apibrėžta jos kompetencija bendroje lietuvių policijos organų sistemoje. 1941 m. lapkričio 18 d. S. Čenkus informavo Policijos departamento direktorių V. Reivytį, kad lietuvių viešoji policija „politinio pobūdžio suėmimų ir kratų savarankiai vykdyti negali“, nes tai yra LSP veiklos sritis: „[...] visi politiniu pagrindu suimti asmenys ar padarytų kratų protokolai ir rasti duomenys turi būti nuolat perduodami artimiausiam lietuvių saugumo policijos padaliniui.“
Iš pradžių LSP dirbo apie 400 žmonių. 1942 m. pabaigoje lietuvių kriminalinė policija vėl buvo sujungta su saugumo policija. 1943 m. Lietuvoje visuose šios policijos padaliniuose dirbo 886 įvairių kategorijų darbuotojai.
Okupacinė valdžia, Vokiečių saugumo policija ir SD Lietuvių saugumo policija nepasitikėjo, vykdė nuolatines reorganizacijas, dalį pareigūnų įtarė nelojalumu Reichui. 1943 m. vasarą SD vadas K. Jägeris ketino apskritai panaikinti LSP, o lietuvių valdininkus perkelti į vokiečių saugumo policiją. Tačiau S. Čenkui pavyko įrodyti, kad LSP yra reikalinga. 1943 m. rugpjūčio 27 d. rašte K. Jägeriui S. Čenkus, be kita ko, rašė: „Lietuviškasis skyrius, kaip [...] institucija, iš seno Lietuvoje turinti gerą vardą, susilaukė ypatingos paramos iš lietuviškosios visuomenės, kuri [...] besąlyginiai ir noriai rėmė antibolševikiškąjį policijos darbą. [...] lietuviškasis skyrius yra tinkamai savo forma pritaikintas kovoti su bolševizmu ir jo pagalbininkais.“
Per Birželio sukilimą paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, grįžimas į ankstesnę tarnybą buvo natūralus veiksmas. Įsitvirtinus okupaciniam režimui, apsisprendimas dirbti vokiečių kontroliuojamose lietuvių administracijos institucijose tapo tam tikru iššūkiu ir dilema, kurią kiekvienas turėjo išspręsti pats.
Įsitvirtinus okupaciniam režimui, apsisprendimas dirbti vokiečių kontroliuojamose lietuvių administracijos institucijose tapo tam tikru iššūkiu ir dilema, kurią kiekvienas turėjo išspręsti pats.
1974 m. JAV išleistame straipsnių apie Lietuvos policiją rinkinyje jos viršininkas karo laikotarpiu Vytautas Reivytis su kartėliu prisiminė tuos metus: „1941 m. išvijus bolševikus iš Lietuvos, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė bandė atstatyti Lietuvos nepriklausomybę ir vėl įsakė visiems policijos tarnautojams, išlikusiems gyviems po komunistinių skerdynių, grįžti į senas darbo vietas ir pareigas. Ir visi kaip vienas likusieji gyvi grįžo savo pareigosna. Bet vokiečių okupantai neleido Laikinajai Vyriausybei atkurti nepriklausomybės ir Lietuvos policija buvo paversta beteisiais ginkluotais vergais. Ir čia rašančiajam teko būti tų beteisių vergų vyriausiu beteisiu vergu.“
Įvairūs prisiminimai rodo, kad ne visi buvę VSD pareigūnai norėjo grįžti į ankstesnę tarnybą. Antai per karą Alytaus saugumo viršininko P. Kausteklio žmona M. Blozneliui aiškino, kad jos sutuoktinis, iki sovietinės okupacijos tarnavęs VSD, „buvo beveik prievarta grąžintas į tarnybą, kuri esanti labai nemaloni. Vyras yra patriotas, o būna visokių tarnybinių įpareigojimų.“ Pats P. Kausteklis prisipažino, kad jam nepriimtina gestapo kontrolė ir dėl to susidariusi įtarumo, nepasitikėjimo atmosfera.
Profesorius Mykolas Biržiška yra sakęs, kad buvęs VSD direktoriaus asmeninis sekretorius, karo metais – generalinis švietimo tarėjas P. Meškauskas-Germantas yra save palyginęs su Adomo Mickevičiaus poemos „Gražina“ herojumi Konradu Valenrodu. Kartu Štuthofe kalėjęs LAF’o steigėjas, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos veikėjas kunigas Stasys Yla atsiminimuose rašė: „Germantas turėjo valenrodišką prigimtį. Ką Adomas Mickevičius pavaizdavo poemoje [...] Germantas vykdė tikrovėje. [...] Germantas vokiečių galybės nesužlugdė: jis tik sumaišė jų planus Lietuvai iš vidaus pavergti.“ 1944 m. kovo mėn. LSP Vilniaus apygardos viršininkas A. Lileikis dalyvavimą LSP aiškino taip: „[...] atvirai stoti į kovą prieš vokiečius mes negalime, nes tada mums reikia palikti tarnybą, o kada tarnybą apleisim, mūsų vietas užimtų tie žmonės, kuriems nerūpi Lietuvos ateitis. Tada su pagalba „naujų administratorių“ vokiečiai nualintų visą Lietuvą.“ Neabejotina, kad kaip tam tikrus Konradus Valenrodus save įsivaizdavo ir daug kitų karo metų LSP pareigūnų, tačiau realus gyvenimas buvo sudėtingesnis ir kur kas rūstesnis.
Svarbiausios LSP veiklos kryptys buvo kova su komunistiniu ir lenkų pogrindžiu bei „raudonaisiais“ partizanais.
Pirmomis Vokietijos ir SSRS karo savaitėmis buvo įkurta SSRS NKVD Ypatingoji grupė prie NKVD liaudies komisaro. Jos uždaviniai – žvalgyba, diversijos, teroras vokiečių kariuomenės užimtoje SSRS teritorijoje ir Vokietijos užnugaryje. Žvalgybinių diversinių grupių nariams taip pat nurodyta skverbtis į SSRS priešų specialiąsias tarnybas, nustatyti jų agentūrą. Ypatingosios grupės viršininku paskirtas P. Sudoplatovas. Prieš karą jis buvo ne tik vienas iš sovietų žvalgybos užsienyje vadovų, bet ir SSRS NKVD specialiųjų operacijų valdybos, vykdžiusios teroro aktus prieš stalininio režimo priešus, viršininkas. 1938 m. Roterdame P. Sudoplatovas J. Stalino įsakymu surengė teroro aktą ir nužudė Ukrainiečių nacionalistų organizacijos (OUN) vadovą, pulkininką J. Konovalecą. Nuo 1929 m. J. Konovalecas buvo LR pilietis, taigi galima sakyti, kad teroro aktas buvo įvykdytas ir prieš LR. Šis įvykis rodo, kad sovietinės represijos prieš mūsų šalies piliečius, susijusius su slaptąja veikla, prasidėjo kur kas anksčiau, dar prieš sovietams okupuojant Lietuvą.
Nuo 1942 m. pradžios SSRS NKVD 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus 5-asis poskyris (Lietuva) organizavo žvalgybą, terorą ir diversijas vokiečių okupuotame krašte. LSP gerai suvokė grėsmes, galinčias kilti iš sovietinio pogrindžio. LSP apygardose buvo įkurti specialūs – ketvirtieji – skyriai. Jie vadinosi Komunistų skyriai. Jų pareigūnai sekė slaptą komunistų, sovietinių partizanų bei pogrindininkų veiklą, verbavo agentus, darė kratas, vykdė areštus ir kvosdavo suimtus asmenis.
Iš LSSR NKGB liaudies komisaro A. Gudaičio-Guzevičiaus 1942 m. pateiktos informacijos matyti, kad 1941 m. liepos–rugpjūčio mėn. į Lietuvą pėsčiomis buvo pasiųsta 12 žvalgybinių diversinių grupių, iš viso 85 žmonės, tačiau tik dalis jų pasiekė nustatytus dislokavimo rajonus. Istoriko Broniaus Vaitkevičiaus žiniomis, 1941 m. vasarą į Lietuvą pavyko persiųsti šešias NKVD–NKGB grupes, iš viso 38 asmenis.
LSP Utenos rajono viršininko Jono Čėsnos 1941 m. lapkričio 21 d. raštas vadovybei Kaune rodo, kad lietuvių ir vokiečių saugumui buvo gerai žinoma apie į Lietuvos teritoriją pasiųstas NKVD–NKGB žvalgybines diversines grupes: jų dydį, struktūrą, narius. LSP turėjo informacijos, kad į Lietuvą „buvo išsiųsta virš 70 žmonių“, suskirstytų į grupes po 7–8 asmenis, ir kad jų nariams įsakyta veikti tokių grupių „paskyrimo vietose“. Vadovybei J. Čėsna pranešė, kad NKVD–NKGB grupę, kuri turėjo veikti Panevėžio, Ukmergės ir Utenos apskrityse, „jai beeinant užklupo vietiniai partizanai“ (1941 m. Birželio sukilimo dalyviai). Per susišaudymą kai kurie enkavėdistai buvo nušauti, keli pabėgo, o Vladas Kavaliauskas buvo suimtas. Vėliau Utenoje buvo suimtas ir kitas šios grupės narys Jonas Matulevičius. J. Čėsna pranešė, kad LSP yra žinoma, jog kai kurie žvalgybinių diversinių grupių nariai turėjo susitikti Panevėžio apskrityje, netoli Troškūnų. „Jų sekimą esu, atrodo, gana gerai sutvarkęs, nes sekam mes, saugumo policija, kuri, suprantama, daugiau teikia viešajai policijai direktyvas. Visuose kaimuose sekama, kad neapsigyventų be mano žinios nė vienas įtartinas tipas“, – rašė J. Čėsna.
Iki 1941 m. gruodžio 20 d. suimti 46 SSRS sovietinio pogrindžio Lietuvoje organizatoriai. Vokiečiams buvo žinomi 58 „teroristinių grupių“ nariai, dar nesuimtų teroristų atkakliai ieškota. Sunaikinti NKVD–NKGB žvalgybines diversines grupes lietuvių ir vokiečių saugumui padėjo ir kai kurie diversantai, patys prisipažinę ir įskundę kitus.
V. Kavaliauskas 1940–1941 m. buvo NKVD Ukmergės apskrities skyriaus tardytojas. Vos tik pasiekęs Lietuvą, ankstų 1941 m. rugsėjo 3 d. rytą jis prisistatė į Salako policijos nuovadą ir sakė norįs „išaiškinti visą komunistų organizuotą darbą“. Operatyvūs ir detalūs jo parodymai buvo išsiuntinėti visų Lietuvos apskričių viršininkams, o šie davė atitinkamus nurodymus savo apskričių policijai. Pateikęs informaciją apie NKVD žvalgybines diversines grupes, atsiųstas į Lietuvą, V. Kavaliauskas buvo vokiečių užverbuotas ir dirbo saugumo policijoje. 1944 m. jis įstojo į vokiečių kariuomenę, pasitraukė į Vakarus, bet 1945 m. Bornholmo saloje (Danija) pateko į sovietų rankas. SSRS kariuomenės 43-iosios armijos karo tribunolas (KT) 1945 m. spalio pradžioje V. Kavaliauską nuteisė mirties bausme, nuosprendis įvykdytas 1946 m. vasario mėn.
Atvykęs į Lietuvą, sukilėliams Utenos apylinkėse pasidavė Vlado Vildžiūno grupės narys J. Rinkevičius, buvęs NKVD Kauno geležinkelio operatyvinis darbuotojas. Bronius Umbrasas, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, pradėjo bendradarbiauti su vokiečių ir lietuvių saugumu. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Australiją.
Visi suimti NKVD–NKGB žvalgybinių diversinių grupių nariai buvo tardomi Kaune. 1941 m. lapkričio 29 d. Kauno centriniame kalėjime jų jau kalėjo apie 30. Tą pačią dieną Kauno IX forte buvo sušaudyta 15 sovietinių aktyvistų, dauguma jų – iš Kalinino į Lietuvą pogrindiniam ir diversiniam darbui atsiųsti asmenys.
Nors dėl aktyvios LSP ir vokiečių saugumo veiklos 1941 m. NKVD pasiųstos į Lietuvą žvalgybinės diversinės grupės nesugebėjo įsitvirtinti, 1942 m. pradžioje Maskvoje įsikūrusi LSSR NKVD vadovybė vis tiek planavo Lietuvoje steigti rezidentūras. Jos turėjo vadovauti visam žvalgybos darbui, diversijų ir teroro akcijų vykdymui. Vėliau tokio plano atsisakyta: SSRS NKVD 4-osios valdybos vykdomą žvalgybinį diversinį darbą nutarta koordinuoti iš Vakarų Baltarusijos teritorijos. Tuo tikslu 1942 m. spalio mėn. į vokiečių užimtą Vakarų Baltarusiją buvo atsiųsta LSSR NKVD operatyvinė grupė, vadovaujama J. Vildžiūno, kuris 1940 m. buvo paskirtas sukomunistinto VSD Panevėžio apygardos viršininku. 1942–1944 m. J. Vildžiūnas vadovavo specialiam sovietinių partizanų būriui, vykdžiusiam žvalgybines diversines užduotis Rytų Lietuvoje. 1942 m. lapkričio mėn. Maskvoje buvo įkurtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas, kuriam vadovavo LKP(b) CK sekretorius A. Sniečkus. Be to, 1942–1943 m. okupuotose Baltijos valstybėse pradėjo veikti 1941-ųjų liepos mėn. įkurtos SSRS NKVD atskirosios ypatingos paskirties šaulių brigados diversinės grupės. Jų nariams pavesta vykdyti specialias priemones vokiečių užimtose teritorijose: organizuoti žvalgybą ir diversijas svarbiausiuose vokiečių komunikacijos centruose ir vietovėse. Šios kovinės grupės buvo visai savarankiškos ir nepriklausomos nuo kitų panašių būrių.
1941–1943 m. į Lietuvą, kaip NKVD–NKGB grupių nariai, partizanai ar pogrindininkai, buvo pasiųsti 516–553 asmenys. Be politinės ir propagandinės veiklos, jie vykdė diversijas, organizavo teroristinius išpuolius, tarp jų – prieš saugumo darbuotojus ir slaptuosius bendradarbius. Pavyzdžiui, Kaune veikusios sovietinių partizanų teroristinės grupės 1943 m. pavasarį–rudenį nužudė 17 policininkų, 6 slaptosios policijos agentus, 5 vokiečių karininkus.
R. Zizas, daugelį metų tyręs sovietinio ginkluoto pogrindžio veiklą, SSRS žvalgybinių ir diversinių grupių, „raudonųjų“ partizanų veiksmus, padarė išvadą, kad padedama antisovietiškai nusiteikusios visuomenės, Lietuvoje veikusių vokiečių saugumo ir žvalgybos tarnybų, LSP gana veiksmingai kovojo su NKVD–NKGB žvalgybinėmis diversinėmis grupėmis, vėliau – su sovietinių partizanų judėjimu. Bendromis visuomenės ir saugumo tarnybų pastangomis 1942 m. kovo–rugsėjo mėn. buvo susektos 7 NKVD–NKGB žvalgybinės diversinės grupės, sudarytos iš 36 asmenų. Likviduojant jas, 18 diversantų buvo nušauti, 10 suimti, 8 pabėgo. Per šias operacijas buvo paimti 5 sovietiniai radijo siųstuvai. 1944 m. kovo mėn. LSP Kaune susekė sovietų šnipų organizaciją, kuriai vadovavo iš SSRS oro desantu atsiųsti žvalgai. Jie rinko duomenis apie karinius objektus ir juos perduodavo SSRS per radiją. LSP operacijos metu buvo suimta apie 100 žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su minėta šnipų organizacija.
Daug darbo turėjo ir LSP lenkų skyrius. Jis aiškinosi nelegalių lenkų organizacijų veiklą, vykdė areštus ir kvotas, darė kratas, turėjo agentūros tinklą. Didžiausias krūvis teko LSP Vilniaus apygardai. Ji buvo suskirstyta į 10 rajonų, o Vilniaus miestas – į 7. 1942 m. vasario mėn. Vilniaus apygardoje tarnavo 103 saugumo pareigūnai. Dirbti buvo sudėtinga ir sunku, nes Vilniaus krašte veikė stiprios lenkų ir komunistų organizacijos, o nuo 1943 m. vidurio – gausūs partizanų būriai ir diversantų grupės. Per susirėmimus su komunistų ir lenkų partizanais žuvo keletas LSP Vilniaus apygardos valdininkų. 1943 m. rugsėjo viduryje lenkų pogrindininkai nužudė Vilniaus apygardos darbuotoją Marijoną Padabą. Tais pačiais metais vykdant Armijos Krajovos (AK) Sano kuopos narių areštus žuvo du LSP ir vienas vokiečių saugumo darbuotojas.
AK vadų pranešimai Lenkijos egzilinei vyriausybei Londone, Vilniaus krašto lenkų pogrindžio reakcija rodo, kad pirmaisiais karo metais LSP, lietuvių policija ir lietuviškoji administracija sugebėjo veiksmingai ginti nacionalinius interesus Lietuvai grąžintame Vilniaus krašte. 1942 m. gegužės 11 d. AK vyriausiasis komendantas gen. Stefanas Grotas-Roweckis į Londoną nusiuntė specialų pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Generolas pripažino, kad esamomis sąlygomis „lenkai yra bejėgiai“, kad AK karinės galimybės labai ribotos ir kad „savo lokaliomis karinėmis pajėgomis [ji] negali ir pagalvoti apie pasipriešinimą lietuviams“. S. Grotas-Roweckis egzilinei vyriausybei siūlė pasitelkti į pagalbą JAV ir Didžiosios Britanijos atstovus ir per juos daryti spaudimą lietuvių išeivijai, kad ši atitinkamai paveiktų vokiečių okupuotos Lietuvos vietos savivaldos pareigūnus lietuvius. S. Grotas-Roweckis norėjo, kad prieš lietuvius ir jų politiką Vilniaus krašte nukreipta propaganda būtų koordinuojama ir organizuojama anglosaksų kraštuose, Lenkijoje ir Lietuvoje, kad ji vyktų „ta pačia dvasia“.
1944 m. gegužės 20 d. AK Vilniaus apygardos vadas plk. Aleksandras Krzyźanowskis paskelbė grasinantį viešą „Kreipimąsi į lietuvius“. Jame tvirtinama, kad per laiką, praėjusį nuo Vilniaus krašto „atidavimo“ Lietuvai, visos lietuvių administracijos, policijos ir saugumo (LSP ir VSD lenkai dažniausiai vadino ir vadina saugumu, neversdami šio žodžio į savo kalbą) pastangos buvo nukreiptos kovoti su lenkiškumo apraiškomis. A. Krzyźanowskis pareikalavo nutraukti lenkų mažumos ir antilietuviškojo lenkų pogrindžio persekiojimą, atsisakyti iki tol lietuvių taikytų prevencinių veiksmų. AK Vilniaus apygardos vadas pažadėjo imtis „kuo griežčiausio kurso“ prieš lietuvių policiją, saugumą ir administraciją ir net grasino intervencija į tarpukario Lietuvos (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) teritoriją: „Jūs – policininkai ir lietuviški saugumiečiai, [...] esate nusikaltėliai [...]. Įsidėmėkite, nuo čia Lietuvos siena yra visiškai šalia, [...] mes sugebėsime duoti atsaką ir už sienos stulpų.“
Beje, tų pačių metų gegužės 17 d. A. Krzyźanowskis parašė laišką gen. S. Raštikiui. Jo tonas buvo ramus, santūrus ir kviečiantis bendradarbiauti artėjančios sovietinės reokupacijos akivaizdoje.
