Kartais, būna, matuojamės širdžių dydžius, baksnojame į mažiau jaučiančius ar mažiau tai rodančius, pykstame ant viešai pravirkusių, nes o gal jie taip tik sau dėmesio nori? Kai mano amerikietis sutuoktinis apkabina virtuvėje ir dėl Ukrainoje vykstančio karo gaili manęs, ne ten žūstančių ir kenčiančių, supykstu – man atrodo, kad jam turėtų skaudėti kitaip.
Tada rytą kepdama blynus tradiciškai klausausi BBC žinių, iš pradžių apie Bučą ir palydovines nuotraukas, paneigiančias Kremliaus sąmokslo teorijas, gaudau kiekvieną žodį. Kalba pasisuka apie pirmą 21 a. genocidą Sudane, kur nužudyta 300 000 žmonių; masiniai prievartavimai ir vaikų kankinimas vyko taip pat, o aš pagaunu save pagalvojant: „Ai, bet juk tai Sudanas...“
Reflektuoju šį kraupų abejingumą, ieškau jo šaknų. Rasizmas? Ne. Fizinis atstumas? Gali būti. Veiksmas Kanadoje manęs taip nejaudintų kaip Europoje. Nemirtingoji Remarque‘o citata, kad skaičius tik statistika, o vieno žmogaus mirtis – tragedija, čia irgi tinka? Juk Bučos žmones matau nuotraukose, po vieną, sustingusius nenatūraliomis pozomis, spalvotai, tuo tarpu 300 000 skamba kažkaip... abstrakčiai.
Pamėginsiu atsakyti į karo Ukrainoje kontekste okaipistų (arba whataboutistų) mėgstamą klausimą: o kodėl tau nerūpėjo Sirija? Tačiau pradėsiu nuo Sudano, kuris man irgi rūpėjo, tik truputį anksčiau. Buvo laikas, kai apie Sudaną knygą skaičiau (rekomenduoju sukrečiančią „What is The What“) ir filmą žiūrėjau, ir pinigų labdarai aukojau. Panašiai man rūpėjo ir Sirija, ir Afganistanas, ir jazidų, ir rohinjų genocidas. Edukavausi, dalijausi, skyriau tam tikras sumas pinigų. Man jie rūpėjo, tikrai tikrai, bet ne taip stipriai, kaip šiandien rūpi Ukraina.
Daug lemia kultūrinis-istorinis artumas. Ir piktina, kai čia tuoj mėginamas pripaišyti rasizmas. Taip, dauguma žmonių tikrai iš prigimties yra traibalistai, linkę pirmiausia ir aršiausiai palaikyti savo gentį. Natūralu, kad stipriau atjaučiame tuos, į kuriuos žiūrėdami jaučiamės lyg žiūrėdami į veidrodį, tačiau tai nereiškia kitų diskriminavimo. Veikiau nesugebėjimą jų pamatyti apskritai. Kuo labiau dvasiškai pažengęs, aukštesnio emocinio intelekto žmogus, tuo stipriau jis pajėgs atjausti ir kitokius, kultūriškai ir geografiškai nutolusius. Tokiu atveju galima teigti, kad apskritai empatiškiausi yra veganai, tačiau juokams čia ne vieta, todėl judam toliau.
Karas Sirijoje, šiame tekste tapęs visų „o kaip anas karas ten ir ten“ metafora, mano širdyje užėmė mažiau vietos, nes jis buvo toli. Ne geografiškai, o toli nuo to, ką pažįstu, suprantu. Dabar jau žinau, kodėl nesistengiau to karo suprasti iš esmės. Visų pirma, kad apsaugočiau pati save. Mat pernelyg nesigilindama, neanalizuodama pasilikau viltį apsigauti: o gal tie žmonės ką nors tokio padarė, kad to karo nusipelnė?
Šitoks manymas yra psichologinis savisaugos mechanizmas, beveik toks pats, kaip ir minios polinkis kaltinti auką, o ne užpuoliką. Būtent tokiu būdu minios mąstysenoje sukonstruojamas logiškas paaiškinimas: auka turėjo padaryti ką nors ne taip. Priešingu atveju tiesa rodosi pernelyg bauginanti, o gyvenimas – neteisingas. Niekas nenori gyventi pasaulyje, kuriame bet kuris geras, nekaltas žmogus gali būti brutaliai užpultas. Tą patį galima taikyti ir valstybėms. Turbūt pasirenkame nesidomėti karais – kad, visų pirma, apsaugotume savo puoselėjamą teisingo pasaulio iliuziją.
Panašiai man rūpėjo ir Sirija, ir Afganistanas, ir jazidų, ir rohinjų genocidas. Edukavausi, dalijausi, skyriau tam tikras sumas pinigų. Man jie rūpėjo, tikrai tikrai, bet ne taip stipriai, kaip šiandien rūpi Ukraina.
Kultūrinis artumas yra ne tik priežastis, skatinanti stipriau jausti, bet ir leidimas aktyviau įsitraukti. Telefono ekrane stebėdama kitus karus patyriau ne vieną siaubo ir nevilties akimirką. Buvo dienų, pavyzdžiui, JAV pajėgų atsitraukimo iš Afganistano dienomis, kai kepdama blynus klausydavau žinių ir nuolat raudodavau. Tačiau, nepaisant stiprių emocijų, nesijaučiau turinti teisę nei įsitraukti, nei priimti šio karo asmeniškai. Net nekėliau klausimo dėl savo pozicijos: stebėtoja. Ir jei būčiau, kaip tai padariau dėl Ukrainos, išėjusi į gatvę Havajuose su plakatu „Stop the war in Syria“, įtariu, būčiau likusi nesuprasta.
Jei mano pastangos padėti Ukrainai kai kurių asmenų traktuojamos kaip neva mėginimas atkreipti dėmesį į save, tai belieka įsivaizduoti, kaip tai būtų traktuojama kitų karų atžvilgiu. Tiek aktyvizmas, tiek slaktyvizmas turi keistas taisykles – iš ko tikimasi įsitraukimo, iš ko ne, ir svarbiausia – ko mes patys iš savęs tikimės tam tikrose situacijose.
Aš iš savęs niekada nesitikėjau tapti viso pasaulio taikdare, bet nusivilčiau savimi, jei nepajudinčiau piršto mėgindama padėti žmonėms, su kuriais mane sieja bendra istorija. Ypač turint omeny, kad tas „pajudinti pirštą“ turi tiesioginę prasmę. Parašyti, spustelėti „dalytis“, kelių mygtukų paspaudimais paaukoti pinigų. Nesuprantu, kodėl pirštų nejudina tie aršūs klausinėtojai. Bet jei trumpai:
– O kodėl tau Sirija taip nerūpėjo?
– Rūpėjo. O kodėl dabar bandai nukreipti mano dėmesį nuo Ukrainos?
