Pastarosiomis dienomis, po pranešimų apie galimą cheminio ginklo panaudojimą Mariupolyje, vėl matėme antraštes apie „raudonas linijas“ ir klausimą, o kas jeigu ir kaip turėtų reaguoti Vakarai. JAV prezidentas Joe Bidenas dar kovo pirmoje pusėje grasino, jog, jei Rusija Ukrainoje panaudos cheminį ginklą, sulauks pasekmių. Tiesa, nedetalizavo, kokios tos pasekmės bus.
Karti istorija, prisiminus Baracko Obamos kalbas apie „raudonas linijas“ ir cheminio ginklo panaudojimą Sirijoje, kai tai liko tik kalbomis, kelia klausimą, ar Vakarai neužsižaidė.
Koks skirtumas, ar Mariupolyje nužudyta 20 tūkst. žmonių, naudojant cheminį ginklą ar be jo, kad ir plikomis rankomis? Koks skirtumas, kaip žudoma? Vienintelis svarbus faktas yra tai, jog žudoma. Bet Vakarai vis dar svarsto apie „raudonas linijas“, kurių jau seniai nelikę.
Atsiribojant nuo dabartinės Vokietijos užsienio politikos, norisi atkreipti dėmesį į kitą aspektą. Berlyne matome maršus su sovietinėmis vėliavomis, kas visiškai netelpa galvoje. Ar vokiečiai pamiršo 1945 metų Berlyną su tūkstančiais prievartautų moterų, iš kurių, manoma, apie 10 tūkst. nusižudė? Ar reikia priminti ne tik tų moterų, kurios išdrįso prabilti, bet pačių rusų kareivių memuarus, kuriuose vaizdai tokie, jog jų žymėti ženklu 18+ negali, nes nėra tokio amžiaus, kuris tai perskaičius leistų ramiai nueiti miegoti?
Beje, 2021 metais viena garsiausių istorijų, aprašyta Martos Hillers knygoje „Moteris Berlyne“, Rusijoje pripažinta ekstremistine ir uždrausta. Prisiminus paskutiniu metu taip Rusijoje populiarų šūkį „Можем повторить!“ („Galim pakartot!“), Vokietija bent jau savo šalies viduje turėtų pamąstyti apie „raudonas linijas“.
Rusija pati yra „raudona linija“, kurios Vakarai neturėtų daugiau niekada peržengti.
Londonui taip pat „raudonomis linijomis“ netapo žmonių nuodijimai jų pačių teritorijoje. O sankcijos, kurios buvo, kad ir po Skripalių, nunuodijimo, vertė tik šypsotis ten gyvenančius rusų oligarchus. Nors šiuo metu britų premjeras Borisas Johnsonas aktyvus, teikiant pagalbą Ukrainai, tačiau nesuvokimas Rusijos anksčiau kainuos dabar labai daug.
Todėl svarbu suvokti, jog nėra jau seniai jokių „raudonų linijų“. Rusija pati yra „raudona linija“, kurios Vakarai neturėtų daugiau niekada peržengti. Daugiau jokių investicijų į Rusiją, daugiau jokio rėmimo režimo, kurio tikslas žudyti. Žudyti, beje, ir savus, ką jau jie daro seniai. Ar daug šalių žinome, kur būtų tokia aktuali organizacija, pavadinimu „Komitetas prieš kankinimus“? Taip, šis komitetas yra Rusijoje ir gina rusus nuo kitų rusų. O mes dar stebimės, ką jie daro Ukrainoje.
Ar Vakarams užteks ryžto daugiau nebeieškoti „raudonų linijų“ kaip pasiteisinimo, o pačios Rusijos sienas traktuoti kaip tą „raudoną liniją“, parodys laikas. Tik jei ryžto neužteks, kaina gali būti tokia, jog 21 a. memuarus apie prievartavimus rašys ne tik ukrainietės. Nes, panašu, jog Vladimirui Putinui tai jau tapo egzistenciniu karu, o pats režimas vis daugiau įgauna totalitarizmo bruožų, kas reiškia, jog šio karo tikslas nėra tiesiog valdžios Kyjive pakeitimas su denacifikacijos ir demilitarizacijos priedanga.
Tai jau Rusijos karas prieš Vakarų pasaulį, o iš žaidimo nekonvencinėmis priemonėmis rėmų V. Putinas jau išėjo. Ir tik nuo Vakarų realių veiksmų, o ne Emmanuelio Macrono telefoninės terapijos su V. Putinu, priklausys ateitis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
