Metams baigiantis, pasikalbėkime apie mūsų ateitį. Šiandien kelius į ją driekia ne karaliai ir politikai, bet verslininkai milijardieriai. „SpaceX“ įkūrėjas Elonas Muskas, „Amazon“ savininkas Jeffas Bezosas, „Google“ tėvai Sergejus Brinas ir Larry Page, „Facebook“ prezidentas Markas Zuckerbergas mums siūlo gigantiškus projektus: kirsti tris ribas, kurios per visą žmonijos istoriją buvo laikomos neįveikiamomis: žemės ribą, fizinio pasaulio ribą ir biologinės žmogaus prigimties ribą.
E. Muskas ir J. Bezosas jau nesvajoja, o rimtai tvirtina: žmonijos persikėlimas į kitas planetas, konkrečiai į Marsą, neišvengiamas. Kas liks iš Žemės? Nacionalinis parkas, kurį mūsų vaikaičiai lankys kaip protėvių kapus ir muziejų. Pervadindamas feisbuką „Metavisatos“ arba tiesiog „Meta“ vardu, M. Zuckerbergas paskelbė, kad tai bus virtuali trijų dimensijų erdvė, kurioje įsikursime, palikę fizinį pasaulį.
Virtualūs namai internete – štai mūsų ateities buveinė, ir jau dabar turime galvoti apie novatoriškas to elektroninio gyvenimo taisykles ir normas. Pagaliau, galingo transhumanistinio judėjimo atstovai ragina panaudoti visus įmanomus žmonijos resursus tam, kad būtų pranokta mūsų biologinė prigimtis: ji turi būti sujungta su dirbtiniu intelektu ir, technologijomis manipuliuojant genais, transformuota taip, kad mūsų pajėgumai būtų beribiai, komunikacija sklistų tiesiog mintimis, o mes taptume biologiškai nemirtingi.
Ar šie gigantiški planai yra realūs? Mokslininkų pasisakymai čia prieštaringi. Bet etinės problemos didelės. Bendro gyvenimo metavisatoje taisyklės ir normos, apie kurias kalba M. Zuckerbergas, būtų skirtos panoptikumo reiškiniui (t. y. galimybei stebėti absoliučiai visas mūsų gyvenimo, net paties intymiausio, detales) neutralizuoti. Tačiau paties reiškinio galimybė jau būtų reali, o taisykles ir normas lengva laužyti. „Praplėstos prigimties“ žmogus nebus laimingas automatiškai.
Virtualūs namai internete – štai mūsų ateities buveinė, ir jau dabar turime galvoti apie novatoriškas to elektroninio gyvenimo taisykles ir normas.
Daugybė ligų buvo eliminuota, šiandien gyvename ilgai ir materialiai aprūpinti, bet pasižymime vidiniu trapumu, dažnai išvirstančiu į depresiją ir destruktyvius veiksmus. Laimės klausimas yra kito lygio, nei mano S. Brinas ir L. Page. Technologijos savaime neužpildys egzistencinės tuštumos. Argi ją automatiškai užpildytų gyvenimas Marse?
Ir aišku viena: šie planai mus skatina nusisukti nuo pasaulio ir jo problemų, nuo dabartinės mūsų egzistencijos ir jos rūpesčių, nuo žemiškos meilės, svajonių ir vertybių. Jie liudija, kad pavargome būti žmonėmis. Trokštame būti radikaliai kitokie. Vis daugiau žmonių, ypač jaunų, sužinoję apie šias fantastines ateities galimybes, užsidega troškimu palikti mūsų liūdną Žemę, išeiti iš nuobodaus fizinio pasaulio ir būti nemirtingi kažkur ten, elektroniniame rojuje. Kam dar galvoti apie tai, kas pasmerkta, apie mūsų gūdžią dabartinę prigimtį ir niūras žemiškas sąlygas?
Svajonės daug pasako apie svajojančiuosius. Visame pasaulyje (čia ypač išsiskiria JAV ir Japonija) daugėja jaunų žmonių, kurie užsidaro savo kambaryje, nes bijo išeiti į gatvę (Japonijoje juos vadina hikikomori). Jie jau nepakelia kontakto su anapus kambario egzistuojančia realybe. Dar daugiau jaučia tokį nerimą, kai tenka bendrauti su žmonėmis ar tiesiog padaryti sprendimą realiame gyvenime, kad nutraukia studijas, palieka darbą, pasiduoda depresyviai psichologinei savieigai ir savidestrukcijai.
Šios tendencijos sustiprėjo pastaraisiais metais, išbuvus ilgus mėnesius priverstiniame karantine. Žmonės užsikrečia svajomis apie Marsą ir elektroninį būvį, nes jau nebegali pakelti žemiškos realybės ir savęs pačių.
Beprasmybės bei menkavertiškumo pajauta ne visus priverčia užsimūryti savo kambarėlyje internete. Yra daug būdų bėgti nuo tikrovės, ir Marsas yra sėkmingai pasiekiamas čia pat, mūsų galvose. Sąmokslo teorijos, tikėjimas visiškais išsigalvojimais ir netikėjimas tuo, kas akivaizdu, yra puiki priemonė pasijausti reikšmingam: žinau tai, ko dauguma nežino, darau tai, prieš ką kovoja elitas, aplink mane tiesa ir gėris, kai visi skęsta tamsoje. Šiuos susireikšminusiuosius galima valdyti kaip tik nori, priversti juos lyg esant užhipnotizuotam atlikti brutaliausius veiksmus (prisiminkime Kapitolijaus šturmą ar naktines šių metų rugpjūčio isterijas prie Seimo). Beprasmybės išgyvenimas veda į prievartą prieš save arba kitus.
Egzistencinė tuštuma, savivertės stoka, jausmas, kad socialiai esi nereikalingas, tiesiog niekam čia nereikalingas, kad tavo darbas ir gyvenimas beverčiai: štai mūsų laikų problema, kol kas sprendžiama tik individualiai privačiuose ir brangiuose psichologų kabinetuose arba, geriausiu atveju, įvairiose sveikose gyvenimo bendruomenėse (bendros veiklos, meditacijos ir pan. grupėse), kol kas įtraukusiose pernelyg mažai žmonių, kad darytų poveikį visam sociumui.
Ar dabartinė psichinė žmonių būklė nėra tragiškas pagalbos šauksmas? Ar ties šiuo klausimu neturėtų susitelkti mūsų kultūros, mokslo ir religijos protagonistai? Ar vyriausybės, priimdamos sprendimus, neturėtų atsižvelgti į dar vieną pamatinį kriterijų: kaip kiekvienas iš sprendimų veiks žmonių psichologinę būseną?
Ar dabartinė psichinė žmonių būklė nėra tragiškas pagalbos šauksmas? Ar ties šiuo klausimu neturėtų susitelkti mūsų kultūros, mokslo ir religijos protagonistai?
Pradinis išeities taškas iš visų psichologinių problemų yra išsikalbėjimas ir išklausymas. Toliau – prasminga veikla ir santykių kūrimas, taip pat esminis, egzistencinis, o ne ideologinis, savęs paties ir kito žmogaus pažinimas. Visa tai gali vykti tik per pokalbį. Mūsų visuomenėse turi rastis terpės, bendruomenės, kuriose žmonės kalbėtųsi. Sudarykime sąlygas vieni kitiems išsikalbėti, išsakyti ir galbūt išrėkti savo baimes, neviltis, skausmus. Taip skleisis mūsų prigimtinė tiesa – įkūnyta ir patirta, o ne tik reflektuota abstrakčių teorijų.
Išgyvename kalėdinį laikotarpį. Kalėdos irgi reiškia žmogaus prigimties pakeitimą. Jos taip pat reiškia naują žemę, jaukius namus, išplėstas žmogaus galimybes. Transhumanistai siekia nutraukti ryšį su prigimtimi ir žeme, jie siūlo naują buvimo formą, kuri greičiausiai apskritai neturėtų nieko bendra su žmogiška laime. Krikščionybė (daugybė tikėjimų vienaip ar kitaip su ja jungiasi) perima visą žmogišką prigimtį ir ją realizuoja per naujas galimybes iš jos vidaus. Tai galima patirti.
Kalėdos reiškia, kad Dievas gimsta kiekviename žmoguje, nešdamas jėgą, gaivindamas mąstymą, jauseną, kūrybingumą, neretai fizinę sveikatą. Jis dovanoja dvasinį nemirtingumą. Kalėdos, t. y. Dievo įsikūnijimas į kiekvieno žmogaus sielą, taip pat reiškia, kad mums nereikia palikti šios žemės, bet į ją įsigilinti. Dievas glūdi tikrovėje, o ne anapus jos. Deja, katalikai daugybę metų irgi bėgo nuo tikrovės. Jų Marsas ir jų virtuali erdvė buvo abstrakčios dogmos, šabloniška elgsena, moralizmas, grįstas sausais įstatymais, o ne meile.
Bažnyčia keičiasi. Šiomis dienomis popiežiaus Pranciškaus iniciatyva prasideda visuotinis jos sinodas. Jis yra kitoks, nei praeityje vykę vyskupų sinodai. Per šį ilgus mėnesius truksiantį sinodą visi tikintieji, ir net tik jie, o ir visi to pageidaujantys visuomenės nariai, bus raginami susitikti ir išsikalbėti. Atėjo laikas, kai Bažnyčia mus ragina visiškai laisvai išsakyti tai, ką mums skauda ir ko mes tikimės, kokios abejonės mus kamuoja ir kaip įsivaizduojame bendruomenę, kurioje mums būtų gera. Taip Bažnyčia duoda pavyzdį visuomenei. Duodama tokį pavyzdį, ji geriau išpildo savo socialinę misiją, nei bandydama užsiimti politika.
Popiežiaus Pranciškaus paskelbto sinodo tikslas nėra pateikti naujų genialių idėjų. Jo tikslas išsikalbėti. Bažnyčia ragina kiekvieną žmogų atskleisti tai, kas guli jo sieloje, nebijant būti apšauktam. Tik taip išryškės mumyse visuose glūdinti tikrovė ir joje gimstantis Dievas. Tik išsikalbant ir klausantis rasis iš vidaus kylanti, jaučiama, žmones mylinti energija, kuri mus pavers bendruomene. Tik taip patirsime išties į mūsų prigimtį įrašytas milžiniškas galimybes, apie kurias nė pagalvoti nedrįstame. Didį mūsų prigimties potencialą gali realizuoti dieviška jėga, o ne žmogiška puikybė.
