Ukrainoje vis labiau karas. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas atvirai sako turįs duomenų, kad bus puolamas Kijevas. Rusija neišveda savo karių iš Baltarusijos. Įspėjimai apie karo scenarijų kasdien pildosi realybėje. Ukraina jau užpulta. O mes ką? Ar jau rengiamės į kaimyno gynybą, ar tik murkdomės savo vietiniuose mūšeliuose? Kas ką perrėks. Kas ką apšvilps. Į savo valstybės šventes eidami kaip į kovą.
Kad ir kas nutiktų, protestuotojams visad kalta bus valdžia. Maršistas Arvydas Daunys jau „išsiaiškino“, kad karas esą tik pasaulinės pandemijos priedanga. Susirinko jų kur kas mažiau nei dėkotojų, reiškia, „ačiū“ skambėjo per kolonėles. Reiškia, policija per smarkiai tikrino ir neįleido. Kasdien po naują tokio melo dozę pykčiui pakurstyti.
Bet sąmokslų gyvatė jau pati save ėda. Maršistai savaitgalį savų išvadinti konservatorių projektu, o Lietuvos šeimų sąjūdžio vadovas Raimondas Grinevičius ne tik išsigynė bet kokio protestuotojų lyderio vaidmens, bet ir apsimetė nesuprantantis, kodėl išvis jo kas klausia apie Vasario 16-osios švilpimus. Lyg nė nebūtų prašęs leidimo protestui per valstybės šventę. Lyg visus metus it šventinį trečiadienį tiesiog valgė sriubą. Esą jis čia esąs visai ne prie ko.
Bet mėnesį nuo Sausio 13-osios iki Vasario 16-osios visi tik ir siūlė, kad būtent su juo ir kitais protestuotojais reikia kalbėtis ieškantiems susitaikymo. Štai ir pasikalbėjom, susitikę akis į akį prie Signatarų namų. Stovėjo ten ir būrelis su plakatu „Balkonėlį grąžinti tautai“.
„Bet juk balkonėlis nugrius, jei visi ten sulipsime“, – plakatą laikančiai moteriai tarė inžinierius iš Šėtos. Ir pridūrė niekaip nesuprantantis, kodėl jai protestuoti reikia būtent Vasario 16-ąją.
Tai ir paklausiau tos moters su skambiu reikalavimu, išties, o kodėl?
Ką ji atsakė, paklausykite patys:
„Mes norėtume pamatyti ir kitų signatarų. Yra tikrai ir, kai atkūrėme 1991-ais, ir galų galiausiai jie dar yra gyvi ir jie yra protingi ir jie taip pat galėtų kažką, turėtų, ką pasakyti. Aš norėčiau pamatyti gal ir Povilaitį, ir Paulauskas yra toksai pakankamai gali dar kalbėti, Ozolas. Yra, yra, dar daugiau, kurie gali tikrai ateiti“.
Tokie tie norai. Prikelti iš kapų Ozolą. Ir neegzistuojantį signatarą Povilaitį įkelti balkonan. Plakatą pasigaminti, pašvilpt ir parėkaut lengviau, nei išmokti savo istoriją. Ką jau kalbėt, kad iš jos dar ko nors pasimokyti.
Bet kalbėkimės. Ir su grinevičiais, ir su balkono panorusiais tautai. Kol virš mūsų balkonų dar nešvilpia bombos, turime laiko pokalbiams.
