Vienos didelės tarptautinės kompanijos prezidentas atsakė į merginos iš vienos Europos Sąjungos (ES) šalies laišką. Mergina ta jo klausė, kodėl ta didelė kompanija šiandien nepasitraukia iš Rusijos, pildo jos biudžetą, iš kurio žudomi žmonės Ukrainoje, ir kodėl tai kompanijai tinka kruvini Rusijoje gauti jos pačios pinigai.
Kompanijos prezidento atsakyme buvo daug gražių žodžių. Apie tai, kad kompanija sumažino veiklų, paliko tiktai tas, kurios svarbios ir jautrios, reikalingos Rusijos vaikams ir jų tėvams, kad tie galėtų užsidirbti. Buvo ir daugiau gražių jo žodžių. Ir lygiai tiek pat tuščių. Kompanijos tos prezidentas nėra kvailas.
Puikiai supranta, kad jo laiškas būtų kitoks, jei Ukrainoje, po subombarduoto Mariupolio teatro griuvėsiais dustų jo paties dvi dukros, o ne nuo rusų bombų slėpti ir nepaisant perspėjimo ženklų vis tiek bombarduoti ukrainiečių vaikai. Noriu tikėti, kad jis kitaip galvotų apie savo kompanijos finansinį rezultatą, jei Rusijos armija šaudytų į jo vaikus.
Ukraina šiandien yra užpulta. Jau mėnesį. Jos žmones žudo Rusija. Grobia ir išsiveža vaikus. Bombarduoja miestus.
Jei kas palaiko Rusiją – žudo lygiai taip pat. Ir tie, kas toliau dalijasi su žudikais pinigais. Ir tie, tuščiais smegenimis, bet su žudikų simboliais. Simboliais šių dienų Rusijos režimo, kuriame pasodins už tai, ką parašysi feisbuke. Jeigu žudikui pasakysi – tu žudikas. Ir turi būti mulkis, kad nesuprastum, arba niekšas, jeigu suprasdamas toliau darytum.
Verslams, ne tiktai mūsų, kitų Vakaruose taip pat, nereikia suokti, kad „palaikom žmones, ne režimą“. Nes nusišikti jiems ant tų žmonių. Tokiems, ir dirbantiems su jais, reiktų užmerkti akis savo fotely ir pamatyti Ukrainos rūsiuose gyvenančius vaikus. Įsivaizduoti, kad vienas jų, dehidratuojantis, išgąsdintas ir pervargęs – ne kažkieno, bet savas.
Pasižiūrėti į raštelį, kur kaimynę kieme palaidojęs žmogus nupaišė jos sūnui schemą, kad kuomet bus saugu, atrastų, iš po kurio medžio mamą išsikasti perkelti į kapines. Įsivaizduoti, kad ieško savo užkastos mamos. Miesto viduryje, netoli jos sudegusių namų, kažkur tarp maisto prekių parduotuvės ir vaikų darželio. Buvusio vaikų darželio.
Brangesni bus degalai, daugiau mokėsim už elektrą, šildymą; duona, aliejus, atostogos ir butai brangs, jei su žudikais nebeturėsim reikalų? Brangs. Bet pakalbėkim su tomis, kas iš ankstesnio patogaus gyvenimo daiktų beturi tiek, kiek panešė viena ranka. Kita reikėjo nešti mažą vaiką. Ir joms pasisekė. Suspėjo gyvus išsinešti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
