Vienas profesorius, kalbėdamas apie klykusius ir švilpusius per Sausio tryliktosios minėjimą, klausė, o kur per jų sugadintą renginį buvo valdančiųjų rėmėjai. Pats paprasčiausias atsakymas į šitą klausimą galėtų būti – dirbo, nes renginys vyko viduryje baltos darbo dienos.
Bet šitaip visi, kas turi darbą, arba ir visi tie, kuriems tiesiog užtenka kultūros nešvilpti pagerbiant Sausio 13-os aukas, būtų lyg ir automatiškai skaičiuojami kaip šios valdžios rėmėjai, ir taip turbūt tikrai nėra.
Profesorius dar sakė, kad iki Vasario 16-os būtų svarbus tų abiejų grupuočių – pagal tokį rūšiavimą, galinčių ir norinčių perrėkti nerėkiančius, ir nerėkiančių atminties renginiuose – pokalbis. Ar bent pasikalbėti kažin kokių grupuočių lyderiams svarbu, sakė profesorius.
Vienas iš autoritetų klykiantiems – teismo pripažintas sukčius taip ir atėjo į užkulisius pasikalbėti su aktoriumi, kuris nei kokios nors grupuotės lyderis, nei ką, tiktai po Sausio 13-osios pavadino šitą konkretų sukčių, sakykim, nelabai drąsiu ir nelabai higienišku, nes skęstantį, sakykim, tame, kas prieš suvalgant buvo maistas, o jau suvalgius nebėra, nesvarbu per kokias kūno ertmes paliko valgiusiojo kūną. Į teismo pripažinto sukčiaus benefisą atvyko ir policija. Sukčius į namus nepasikalbėjęs pajudėjo pirmas, nes teismo įpareigojimu juose turi atsirasti iki dešimtos vakaro. Sukčiaus palydai pretenzijų nėra, nes ji atėjusi pasikalbėti su savo mėgstamais aktoriais. Lietuva yra nesveikai tolerantiška tiems, kas tyčiojasi iš sveikos visuomenės taisyklių.
Lietuva yra nesveikai tolerantiška tiems, kas tyčiojasi iš sveikos visuomenės taisyklių.
Klausant profesoriaus patarimo, kalbėtis su tokiais sukčiais reiktų. Reiktų ir su tais, kurie pasivadinę Lietuvos piliečių delegacija nuvyko fotografuotis su Lukašenkos ministru, nes tarp save delegavusių tikrai buvo ir švilpusių per Sausio 13-osios renginį. Kas save gerbiantis turėtų eit su jais kalbėtis, apie ką? Lietuvos prezidentas, kuris skelbia, kad jokią kitokią nuomonę turinčių piliečių nereikia stumt į paraštes? Nebus naujiena, nes prezidentas jau siuntė tiems patiems ne tiktai pasiuntinius, bet ir savo paties vaizdo įrašus. Kaip reiktų negerbti kito žmogaus, kad siųstumei kalbėtis su tokiais, kurie spiegia ten, kur kiti, kultūringi žmonės tyli, o paskui aiškina, spiegė jie visos tautos vardu.
Ne, aš nesiūlau eiti su tokiais kalbėtis, nei iki vasario šešioliktosios, nei juo labiau, per ją. Svajonė tų spiegiančių, tarp jų, pykstančių dėl Lietuvos narystės NATO – kad dėl menkiausio žodžio arba nesuvaldyto ginčo kiltų muštynės, ar kitokia sumaištis, kad lukašenkiniai ir provokatorių kanalai rodytų, kaip nieko švento Lietuvoje nebėr, nes brolis brolį muša ir per valstybės atkūrimo dieną.
Taip, aš kviečiu ateiti. Kad suvokiančių, į kur atėjo, neklykiančių ir kartu stiprių, bet kurioje valstybės šventėj būtų daug. Tiek daug, kad vien pasižiūrėję į tokių akis ir teismo pripažinti sukčiai, ir jų gerbėjai iš nevilties tyliai patemptų lūpas, paspaustų uodegas ir susikištų rankas į kišenes.
Jeigu norės paprotestuoti – ne prieš valstybę, o prieš valdžią, – tam reikalui yra kitų dienų, ir niekas laisvoje valstybėje iš kalendoriaus jų neišbraukė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
