Dabartinių JAV, Kinijos, Rusijos ir ES santykių analizė rodo, kad Antrasis šaltasis karas prasidėjo, jis veikia mus Lietuvoje, dezinformacijos atakos skaldo visuomenę į nesutaikomas grupes. Todėl verta skaityti ir analizuoti Pirmojo šaltojo karo (1946–1989) klasikus ir bandyti pamatyti save jų svarstymų kontekstuose.
Henrio Kissingerio ir Zbigniewo Brzezinskio – dviejų skirtingų laikotarpių ir skirtingų pažiūrų JAV valstybės veikėjų ir mąstytojų – samprotavimai apie Šaltojo karo pamokas, geopolitinį balansą ir demokratijos vertybes tapo politikos mokslų dalimi. Kissingeris atstovavo kietai karinei galiai trečiosiose šalyse ir taikė tai aktyvia diplomatija tarp tuometinių pagrindinių galios polių. Binarinė sistema: euroatlantinio ir sovietinio bloko susipriešinimą darė iš principo prognozuojamą ir valdomą.
Kissingerio diplomatija ir analitika rėmėsi kieto ikiderybinio atsako komunizmui atgrąsinimo nuostata. Už tai jis pelnė laurus, bet ir buvo kaltinamas karo nusikaltimais Kambodžoje, Vietname, Pietų Timore, Čilėje, Kolumbijoje ir kitur. Tačiau karo trečiosiose šalyse ir revoliucijos idėjas platino ir SSRS bei, gerokai vėliau, Kinija. Šaltasis karas tik Europoje buvo „šaltas“, kitur jis buvo kruvinas.
Tačiau mus čia labiau domina Kissingerio kvietimas suprasti ir gebėti derėtis su kita, į tave nepanašia galios puse. O Brzezinskis laikėsi labiau vertybinių, žmogaus teises ginančių nuostatų, kuriomis buvo ginami JAV interesai ir užtikrinamas ne tiek jėgų balansas ir interesų zonų kontrolė, kiek skatinamas demokratinių šalių išsivadavimas ir komunizmo pabaiga. Neatsitiktinai buvo kalbama apie Brzezinskio ir V. Landsbergio politinių pažiūrų artumą. V. Landsbergis buvo laikomas kone kraštutiniu dešiniuoju, kas tada buvo Kissingeris?
2022 m. Rusijos ultimatumai NATO ir JAV, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos karinė operacija Kazachstane, Kinijos grasinimas Taivano respublikai ir kiti įvykiai rodo, kad galios polių ir blokų politika pabudo, tapo sudėtingesnė ir kompleksiškesnė. Tai reiškia kardinalius užsienio politikos pokyčius ir tai, kad reikia peržiūrėti užsienio politikos gaires, turi atsirasti Šaltojo karo praktikos, kurios iš esmės skiriasi nuo demokratizacijos dešimtmečių ir oranžinių revoliucijų epochos.
Šaltojo karo metais subrendusi pragmatinė, geopolitiškai išmani diplomatija yra iššūkis dabartinėms Lietuvos vertybinėms deklaracijoms: kada jos turi veikti, o kada būtina jas suskliausti. Lietuvoje prigijo švelnusis Brzezinkio diplomatijos variantas, tačiau Rusijoje populiaresnis yra Kissingeris, su kuriuo Putinas bent keletą kartų susitiko, jo pažiūras viešai gerbia. Tačiau ar tikrai Kissingerio ir Brzezinskio pažiūros nesuderinamos?
Galios polių teorija ir praktika iš dalies dera su civilizacijų teorija: euroatlantinė, Kinijos, Rusijos, Indijos, Islamo, Rusijos, besiformuojanti Lotynų Amerikos. Kiekviena civilizacija siekia tapti galios poliumi ir formuoti tarptautinius santykius, tačiau ne visoms tai pavyksta. Egzistuojančios didžiosios pasaulio galios nėra suinteresuotos, kad atsirastų dar vienas polius.
Lietuvoje sociologijos ir filosofijos srityse plėtojamos lyginamosios civilizacijų studijos: V. Kavolis, A. Mickūnas, A. Andrijauskas, L. Donskis, mažiau dėmesio skiriama lyginamosioms galios polių ir centrų studijoms Kissingerio ir S. Huntingtono prasme. Tai buvo suprantama, nes manyta, kad Šaltasis karas pasibaigė, naujo nebuvo laukiama, o Kissingerį buvo priimta smerkti. Kuo daugiau Lietuva įsitraukia į pasaulio galios polių santykius, tuo labiau šlubuoja postšaltojo karo vertybinė politika.
Kissingerio Amerika ir A. Gromykos SSRS vykdė savo zonų priežiūros politiką – buvo stengiamasi užimti niekieno teritorijas. Todėl nebuvo dvejojama dėl priemonių: napalmu išdegintos teritorijos ar raudonųjų partizanų baudžiamieji reidai tapo tų dienų praktika trečiosiose šalyse. Šiandien galios poliai veikia ne teritorijas, o veiklos sritis: ekonomikos, saugumo, komunikacijos, kultūros, karo ir jų pagrindinius centrus – naftos ir dujų, krovinių pervežimo terminalus, oro ir jūrų uostus, globalias finansines sistemas ir komunikaciją, darbo pasidalijimą, migracijos kryptis. Bombarduoti gyvenamuosius rajonus yra neefektyvu, tai būdinga tik trečiojo pasaulio šalims, pavyzdžiui, Sirijai.
Rusija yra per vidurį, ji ir trečiojo pasaulio šalis, ir naujųjų technologijų supervalstybė. S. Huntingtonas galėtų būti papildytas: šiandien civilizacijos konfliktuoja ne kaip teritorijos, o kaip skirtingi globalūs ir regioniniai procesai, net jei V. Putinas ir svajoja apie „Kijevą, Rusios miestų motiną“. Šiandien mažosios valstybės, tokios kaip Lietuva, nebėra autsaiderės ir bebalsės aukos, o gali būti aktyvios regioninės ir net globalios politikos dalyvės, galinčios veikti politinius, finansinius ar komunikacinius centrus, procesus, rodyti iniciatyvas, dalyvauti plačioje gamybos ir paskirstymo kooperacijoje.
Toks vaidmuo mažosioms valstybėms tenka, jei jos sugeba būti diplomatiškai lanksčios ir kartu aktyvios sąjungų, tinklų, blokų, transporto ir kitokių centrų dalyvės. Ir čia matome mažėjančią Baltijos šalių įtaką regioniniams politiniams sprendimams ar logistikos, finansų, energetikos veiklai.
Šiandien mažosios valstybės, tokios kaip Lietuva, nebėra autsaiderės ir bebalsės aukos, o gali būti aktyvios regioninės ir net globalios politikos dalyvės, galinčios veikti politinius, finansinius ar komunikacinius centrus, procesus, rodyti iniciatyvas, dalyvauti plačioje gamybos ir paskirstymo kooperacijoje.
Geopolitiniu poliu pretenduoja būti ES, tačiau, Kissingerio ir Brzezinskio nuomone, ji yra silpna kariniu, migracijos ir energetiniu požiūriais. Brzezinskis pabrėžė gebėjimą pritraukti kompetencijas, darbo jėgą iš besivystančiųjų, tapti raidos pavyzdžiu. JAV tapo pavyzdiniu traukos centru, o ES neturi tokios ciniškos „žaliojo paso“ politikos. ES virto traukos centru bėgančioms nuo Rusijos tautoms bei pasauline socialinės prieglaudos organizacija. Ir nors Lietuva remia kovotojus už demokratiją, tačiau ji nėra nei aukštųjų kompetencijų traukos šalis, nei prieglaudos vieta.
Skirtumas tarp senosios ir naujosios Europos išlieka labai didelis. Senosios ES šalys – Vokietija, Prancūzija, Italija (Šiaurinis regionas) kuria stiprius ir dinamiškus finansų, diplomatijos, technologijų centrus, o kitos, ypač naujosios ES šalys, juos aptarnauja ar palaiko tinklus. Vis dėlto, sunku įsivaizduoti, kad kuri nors JAV, Kinijos, Indijos ar net Rusijos trijų milijonų gyventojų provincija galėtų mesti iššūkį vienam iš galios polių. O bet kuri maža ES šalis gali konfliktuoti ir su Kinija, ir su Rusija. Ir tai yra ES politinis dinamizmas, kurio beveik nematėme per Pirmąjį šaltąjį karą.
Analizuojant Pirmąjį šaltąjį karą mums gali patarti Kissingeris, šaltojo karo demonas, prezidentų R. Nixono ir G. Fordo valstybės sekretorius, nešęs pasauliui mirtį ir taiką. Jis diplomatinėmis skubiomis priemonėmis padėjo nuraminti Sinajaus šešių dienų karą (1967 m.), kai JAV palaikė Izraelį, o Sovietų Sąjunga gelbėjo socializmo kelią neva pasirinkusį Egiptą. Jis kartu su vietnamiečiu diplomatu, kietos rankos šalininku ir maoizmo gerbėju Le Duc Tho sutarė dėl karo Vietname nutraukimo 1973 m., už ką abu vanagai buvo apdovanoti Nobelio taikos premija, nors nei šis karas, nei kitos žudynės tais metais dar nesibaigė.
Trečias nuopelnas – Kissingeris užmezgė JAV ir Kinijos diplomatinius ryšius ir sugriovė SSRS monopoliją, kuri darė įtaką komunistinei Kinijai, ją izoliavo.. 1966–1976 m. Kinijoje vyko maoistinė kultūrinė revoliucija, per kurią buvo išžudyt daugelis mokslininkų ir tai bloškė Kinijos technologijas atgal į XIX a. pabaigą. Ir su kultūros revoliucijos maoistais sutarė kitas demonas.
Šiandieninis Lietuvos URM, ko gero, būtų atsisakęs bendradarbiauti su maoistais, nors tai buvo būdas neleisti plėstis SSRS įtakai komunistiniame pasaulyje. JAV ir Kinija suartėjo, tai paralyžiavo SSRS plėtrą Azijos regione. Kissingeris vadovavosi Amerikos globalinių interesų idėja, „Realpolitik“ pragmatiniais principais ir galių paskirstymo strategija, nors kitu laiku JAV (Brzezinskio įtaka) akcentavo demokratinių vertybių retoriką. Šios sūpuoklės tarp Kissingerio didžiųjų interesų diplomatijos ir Brzezinskio demokratinių vertybių veikė Šaltojo karo laikotarpiu.
Lietuvoje savo Kissingerio neturime, tik brzezinskius ir tai vietinio mąstymo. Blogas orientavimasis geopolitinių galių, centrų ir jų resursų dinamikoje ir noras remti demokratijas įstatymų ribose privedė Lietuvos užsienio politiką prie fiasko Baltarusijos atžvilgiu.
Blogas orientavimasis geopolitinių galių, centrų ir jų resursų dinamikoje ir noras remti demokratijas įstatymų ribose privedė Lietuvos užsienio politiką prie fiasko Baltarusijos atžvilgiu.
Ar buvo pasiektas bent vienas tikslas: Astravo elektrinės sustabdymas? Lukašenkos nuvertimas? Politinių kalinių išlaisvinimas? Ar buvo sutrukdyta Rusijai ir Baltarusijai pavojingai suartėti, nors jau 2019 m. kalbėjome, kad tai būtų didžiulis iššūkis Lietuvos saugumui, ekonomikai, lyderystei? Ar buvo laimėta energetiniu, prekybiniu, susisiekimo, finansiniu, kultūriniu ar kitais požiūriais? Net Baltarusijos kagėbistų nedrįstama paveikti Lietuvoje, nes jie čia „nenusižengia įstatymams“, tik šiaip apsižiūri ir pasišneka.
Nei Mosadas, nei CŽV, nei M16 metodai mums nėra pavyzdys, ką jau kalbėti apie senąjį KGB ar dabartinį FSB. Lietuva turėjo šimtą progų ir neleistinų priemonių sumažinti grėsmes ir išvengti fiasko: tačiau Kissingerio tipo diplomatija ir politika Lietuvoje buvo smerkiama, įsivaizduojama, kad gyvename šalia „pakaltinamų valdovų“ ir jų tarnybų.
N. Machiavellis, kurio gerbėjai buvo ir Ch. M. de Talleyrand-Périgord, ir K. Metternichas, ir Kissingeris, pastebėjo, kad istorijoje ir politikoje nebūna pasikartojančių įvykių: kiekvienas unikalus, tačiau jį suprasti galima tik studijuojant atvejų istoriją. Pirmasis šaltasis karas ir Kissingeris negali išmokyti, kaip elgtis per Antrąjį šaltąjį karą, ypač kai Lietuva yra ne okupuota, o turi veikti aktyviai.
Vienaip reikėjo elgtis iki Astravo AE statybos, kitaip ją statant, trečiaip ją paleidžiant, o ketvirtu būdu – dabar. Diplomatijoje ir tarptautinėje politikoje pralaiminčio nuoseklumas rodo jo tuštybę. Prisiminkime istoriją: „Rosatomo“ poveikis ir intrigos prieš bei per patariamąjį referendumą 2012 m. Lietuvoje propagandiškai paveikė mases ir tos sprendė tai, apie ką neturėjo jokios kompetencijos: apie atominės energetikos raidą, apie Japonijos „Hitachi“ naująsias nuklearines technologijas, nieko bendra neturinčias su Černobylio tipo elektrinėmis.
Neapgalvoti, neryžtingi, neefektyvūs demokratinės revoliucijos ir opozicijos rėmimo žingsniai baigėsi tuo, kad Baltarusija virto autoritarine ir pusiau fašistine Rusijos provincija.
Tris kartus buvo užlipta ant atominių elektrinių grėblio: paskubomis uždaryta Ignalinos AE, negebėta išsiderėti palankesnių stojimo į ES sąlygų, beprasmiškame referendume sužlugdyta naujos AE statyba, kuri jau būtų veikusi šiandien, bei nesugebėta nei sustabdyti Astravo AE, nei padaryti jos saugesnės, nei kontroliuoti jos plėtros. Visiškas atsisakymas pirkti Astravo AE elektrą palaidojo galimybę paveikti jos modernizaciją ir padidinti saugumą.
Pragmatinės diplomatijos požiūriu, tai yra blogi, uždari veiklos rezultatai. Tokia pat nesėkmės istorija ir su diktatoriaus Lukašenkos nuvertimu, kurio nušalinimo buvo siekiama taip pat, kaip ir per Minsko protestus: su balionais ir gėlėmis. Neapgalvoti, neryžtingi, neefektyvūs demokratinės revoliucijos ir opozicijos rėmimo žingsniai baigėsi tuo, kad Baltarusija virto autoritarine ir pusiau fašistine Rusijos provincija.
Blogiausiai yra tai, kad šios pralaimėjimo istorijos nėra giliau analizuojamos, o užimama akla gynybinė pozicija, bandoma sau ir kolegoms įrodyti „principingumo“ svarbą. O kaip reikėjo nuversti diktatorių? Skaitykite Kissingerį.
Uždraudus kalio eksportą per Lietuvą nuo 2022 m. vasario mėnesio ir neįvardijus Lukašenkos vyriausybei įmanomų derybinių sąlygų, netekome priemonių ir galios paveikti režimą, nors galima buvo už eksporto leidimą išlaisvinti bent 10 ar daugiau politinių kalinių, jų lyderių. Ar vertybinio teisuolio poza bent kiek padeda persekiojamiems politiniams kaliniams? Lukašenkos režimas, nors ir patyręs nuostolių, per laiką atkurs eksportą per Rusijos jūrų uostus.
Šie pavyzdžiai rodo, kad vertybinė demokratinė, teisinė politika nėra efektyvi priemonė Šaltojo karo metu bandyti paveikti autoritarinius režimus ir padidinti regiono saugumą bei pagelbėti demokratijos rėmėjams. Vien ginklavimasis problemų neišspręs, nors ginkluotis reikia: diktatoriai mato laiku ir vietoje rodomus stiprius kozirius.
