Kaskart, kai Lietuvoje pakankamai šalta ir kuomet norime kalbėti žmonijos sukeltos klimato kaitos tema, turime iš naujo legitimuoti visuotinio atšilimo svarbą. Šiam kartui temą aktualizuosiu pasiremdamas neseniai pasirodžiusia 2022-ųjų metų Pasaulio ekonomikos forumo globalių rizikų ataskaita. „Nesėkmingos pastangos stabdyti klimato kaitą“ ataskaitoje įvardintos kaip didžiausia visuotinė grėsmė per artimiausią dešimtmetį.
Vieną tokią nesėkmingą pastangą stabdyti klimato kaitą neseniai išgyvenome ir Lietuvoje. Daugelis automobilistų džiugiai pasitiko žinią, kad seimas atmetė automobilio taršos mokesčio projektą. Ši tarši sritis ir toliau liko be jokio apčiuopiamo kontrolės mechanizmo. Senas automobilių parkas toliau nevaržomai pūsis ir sens.
Menko ekologinio sąmoningumo šalyse, tarp kokių, deja, patenka ir Lietuva, žmonės nelinkę sieti savo asmeninio elgesio su ilgalaikėmis pasekmėmis gamtai. Mokestis sulaukė milžiniško visuomenės pasipriešinimo, o opozicinių partijų atstovai nepraleido progos užsidirbti dividendų visais įmanomais būdais kritikuodami jo reikalingumą, bet, savo ruožtu, nepasiūlė jokio alternatyvaus plano taršai mažinti.
Nemažėjantis anglies dvideginio krūvis savaime niekur nedings, o artėjantys 2030-ieji, po šaunaus pasivažinėjimo taršiomis karietomis, lyg vidurnaktis pelenei, Lietuvai atneš baudas, kurios gali siekti 450 milijonų eurų ar daugiau. Tik pelenės pasakoje viskas baigėsi gerai, o čia kalbame apie labai realios planetos, labai realų nustekenimą.
Menko ekologinio sąmoningumo šalyse, tarp kokių, deja, patenka ir Lietuva, žmonės nelinkę sieti savo asmeninio elgesio su ilgalaikėmis pasekmėmis gamtai.
Bet geriau šimtas eurų kišenėje ir taršus automobilis kieme dabar, nei kažkokios ten baudos iš valstybės biudžeto po aštuonerių metų ar juo labiau mistinė klimato kaita. Būtent čia išryškėja Pasaulio ekonomikos forumo įvardinta grėsmė. Jeigu mes negalime susitvarkyti su tokia tarša savo valstybėje ir pasipiktinę atmetame bet kokias iniciatyvas, kurios šiandien mums gali papildomai kainuoti, kodėl kitos šalys turėtų elgtis priešingai? Kodėl kitų šalių politikai ar visuomenės privalėtų palaikyti taršą mažinančius pokyčius, kurie jų ekonomikoms gali kainuoti gerokai daugiau, nei mums kainuotų taršaus transporto ribojimas?
Nemažėjantis anglies dvideginio krūvis savaime niekur nedings, o artėjantys 2030-ieji, po šaunaus pasivažinėjimo taršiomis karietomis, lyg vidurnaktis pelenei, Lietuvai atneš baudas, kurios gali siekti 450 milijonų eurų ar daugiau
Ar Brazilija nustos kirsti atogrąžų miškus tiesiog dėl to, kad tokia jų veikla priartina visą pasaulį prie globalios ekologinės katastrofos? Ar anglies, kaip pačio taršiausio iškastinio kuro, atsisakymas kaimyninėje Lenkijoje, kuri yra vienuolikta valstybė pasaulyje pagal anglies išgavimą, gali būti įgyvendintas ir tikėtis palaikymo iš Lenkijos visuomenės? Ar Jungtinių Valstijų gyventojai savanoriškai nuspręs mažiau skraidyti lėktuvais, vieną dieną suvokę, kokį anglies dvideginio pėdsaką toks keliavimo būdas palieka atmosferoje? Juk ir tų šalių politikai, kuriems reikia priimti svarbius planetos ateičiai sprendimus, yra veikiami populistinės opozicijos, į trumpalaikę naudą orientuotos visuomenės dalies ir reitingų smukimo baimės.
Tokioje šviesoje matome, kodėl šalims sudėtinga laikytis Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų ir kodėl „nesėkmingos pastangos stabdyti klimato kaitą“ įvardinamos kaip didžiausia grėsmė. Niekas nenori iš savo kišenės mokėti už saugesnę ateitį, o Lietuvos nesėkmė bandant priimti automobilių taršos mokestį yra tik lokalus bręstančios globalios nesėkmės simbolis.
