Lietuvoje

2021.11.04 05:30

„Nacio anūkė“. Generolo Vėtros vaikaitė – apie senelio nuodėmes ir pareigą atskleisti tiesą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.11.04 05:30

Myliu savo senelio sielą, tačiau nemyliu jo nuodėmės, interviu portalui LRT.lt sako Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė Silvia Foti, viešėjusi Lietuvoje. Senelio portretas S. Foti namuose visuomet kabėjo šalia Vyčio, o mama ir močiutė apie J. Noreiką kalbėdavo kaip apie didvyrį. Mirties patale gulinčiai mamai davusi pažadą parašyti knygą apie Lietuvos herojų, S. Foti sužinojo, kad senelis prisidėjo prie Holokausto. 20 metų rašyta knyga lietuvių kalba turėtų pasirodyti kitais metais.

J. Noreika nacių okupacijos metais buvo Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė dokumentus dėl žydų uždarymo getuose, jų turto nusavinimo ir perdalijimo. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nariai nurodė, kad J. Noreika nenusipelnė jokių pagerbimo ženklų.

S. Foti rašo, kad J. Noreika asmeniškai prižiūrėjo beveik 2 tūkst. žydų nužudymą Plungėje, ir remiasi išeivijos lietuvio, buvusio Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojo, dirbusio Plungės komendantūroje, Aleksandro Pakalniškio prisiminimais.

„Nacio anūkė. Kaip sužinojau, kad mano senelis – karo nusikaltėlis“. Tokiu pavadinimu JAV buvo išleista 20 metų rašyta S. Foti knyga. Planuojama, kad kitais metais į lietuvių kalbą išversta knyga turėtų pasirodyti ir Lietuvoje.

Interviu portalui LRT.lt S. Foti pasakoja: pradėjus rašyti knygą, nuo jos nusisuko dalis draugų ir artimųjų, tačiau net ir pabandžiusi palikti šią istoriją nuošalyje negalėjo to padaryti – šeimos istorija traukė it magnetas. Autorė pabrėžia – dabar laikas patiems lietuviams priimti savo istoriją: „Aš jau ištesėjau savo pažadą mamai – parašiau knygą, mano darbas baigtas.“

„Man buvo didžiausias šokas, kad lietuviai turi tokią tamsią pusę. Negalėjau patikėti, kad lietuvis gali būti toks bjaurus. Tai man buvo naujiena. Kaip vaikas turi pasakišką požiūrį, taip aš su tokiu pasakišku požiūriu žiūrėjau į Lietuvą. Kai pradėjau domėtis senelio istorija, pamačiau, kad lietuviai taip pat turi savo pusę – labai tamsią pusę“, – jausmus, sužinojus apie senelio praeitį ir Holokaustą Lietuvoje, prisimena S. Foti.

– Augote girdėdama, kad jūsų senelis buvo karo didvyris. Ar prisimenate pasakojimus iš vaikystės? Ką mama ir močiutė pasakodavo apie senelį?

– Jos dažnai apie jį pasakodavo, sakė, kad Lietuvoje jis buvo labai didelis didvyris, kad mirė dėl Lietuvos nepriklausomybės, kad buvo iškankintas KGB kalėjime, norėjo suvienyti partizanus, jog jie kovotų su komunistais, kad save pavadino Generolu Vėtra.

Girdėjau, kaip jis buvo Štuthofo koncentracijos stovykloje, kaip joje parašė maldą. Mama išrašė maldą ir ją įrėmino, pakabino ant sienos. Senelio nuotrauka kabėjo ant valgomojo sienos, ji visuomet su mumis buvo.

– Jono Noreikos nuotrauka buvo pakabinta prie Vyčio, tiesa?

– Taip, prie Vyčio buvo pakabinta. Nors jis mirė 14 metų iki mano gimimo, jo siela buvo gyva mūsų namuose.

Jo siela buvo gyva mūsų namuose.

– Turėjo būti labai sunku, kai sužinojote, kad senelis nebuvo herojus, apie kurį jums pasakojo mama ir močiutė, juk jis visą gyvenimą jums buvo didvyris. Kaip sužinojusi apie savo senelio praeitį jautėtės?

– Aš vos nenualpau pirmą kartą, kai man tai pasakė. Tikrai nebuvau pasiruošusi. Ir Čikagoje ėjau į šeštadieninę mokyklą, mes niekad nekalbėjome apie Holokaustą Lietuvoje, aš nieko nežinojau apie Holokaustą Lietuvoje, kaip viskas prasidėjo.

Aš visai nebuvau pasiruošusi. Skaičiau Anos Frank dienoraštį, mokykloje žinojau apie Vokietiją, apie Europą, bet nežinojau, kad Lietuva turėjo ką nors bendro su Holokaustu.

– Kai atvykote į Lietuvą, apie senelio bendradarbiavimą su naciais užsiminė vienos mokyklos direktorius. Ta mokykla buvo pavadinta Jono Noreikos garbei.

– Su broliu buvome ką tik palaidoję mamą ir močiutę, kurios norėjo būti palaidotos čia, Lietuvoje. Po to mus pakvietė į Jono Noreikos mokyklą Šukioniuose. Kai atvykome, ten buvo mokyklos direktorius, visos mokytojos, vaikai su gėlytėmis. Jie dainavo gražias lietuviškas dainas – mus labai gražiai priėmė.

Kai direktorius mus palydėjo į savo kabinetą, pradėjome kalbėtis. Aš norėjau jo paklausti, kaip nutarė pavadinti mokyklą Jono Noreikos vardu, kadangi apie tai nebuvau girdėjusi. Jis atsakė, kad „anksčiau mokykla vadinosi bjauriu rusų vardu, pavadinimą norėjome pakeisti geru, gražiu lietuvišku vardu, o tavo senelis gimė čia, Šukioniuose, jis didelis didvyris, tad nutarėme mokyklą pavadinti jo vardu“.

Maniau, direktorius pabaigė pasakoti, bet tada jis mane pasivedė į šalį ir pasakė, kad „žinai, turėjau labai daug problemų, kai pavadinau mokyklą Jono Noreikos vardu“. Paklausiau, iš kieno pusės buvo problema, ir man atsakė, kad iš žydų pusės. Kai paklausiau, ką žydai gali sakyti apie Joną Noreiką, jis į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad visi tai žino, kaip gali būti, kad aš nežinau.

Man Dievas buvo aukščiau nei Lietuva. Dievas man buvo aukščiau nei Jonas Noreika, aukščiau nei aš pati.

Direktorius pasakė, kad Jonas Noreika žudė žydus. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai tai išgirdau, visai nebuvau pasiruošusi tai išgirsti. Kai tai išgirdau, man buvo sunku, norėjau atsisėsti, direktorius matė, kad man negerai. Tada pasakė, kad „nebijok, viskas praeityje, be to, tai netikra, tai komunistinė propaganda“.

– Mamai pažadėjote pabaigti jos pradėtą darbą ir parašyti knygą apie jos tėtį, jūsų senelį. Kai apie tai kalbėjotės su močiute, ji pasakė, kad geriau palikti istoriją praeityje. Ar manote, kad močiutė arba mama ką nors žinojo apie senelio praeitį?

– 1941 metais mamai buvo dveji metai. Manau, ji girdėjo gandų ir tai neigė. Močiutė buvo Jono Noreikos žmona, suaugusi, manau, ji žinojo. Aš tada buvau žurnalistė, močiutė žinojo, kokia aš esu, žinojo, kad esu truputį užsispyrusi. Ji tikriausiai žinojo, kad, jei išgirsiu šį gandą, norėsiu gilintis, sužinoti daugiau. Manau, ji norėjo mane sustabdyti.

– Reikėjo 10 metų, kol išdrįsote prabilti apie senelio praeitį. Kas paragino kalbėti?

– Buvo labai sunku, iš pradžių negalėjau tuo patikėti, jaučiau gėdą. Lietuviai Čikagoje negalėjo tuo patikėti, sakė, kad viskas yra komunistų propaganda. Manau, per 10 metų prieiti prie šios temos man padėjo du dalykai.

Pirma, esu žurnalistė, dirbau kaip žurnalistė, universitete studijavau žurnalistiką. Tiesos ieškojimas man buvo labai svarbus tikslas. Kad ir kas būtų, labai norėjau atrasti, kas yra teisinga. Jei skaudu, tai skaudu, bet aš vis tiek noriu žinoti, kas atsitiko.

Antra, esu praktikuojanti katalikė. Man Dievas buvo aukščiau nei Lietuva. Dievas man buvo aukščiau nei Jonas Noreika, aukščiau nei aš pati. Aš tik vis meldžiausi, sakiau: Dieve, jei tai tikrai tiesa, tu turi man padėti, kadangi aš darysiu tiek, kiek galiu kaip žurnalistė, ištyrinėsiu, bet tu turėsi man padėti visa kita, kadangi pati to negaliu daryti.

– Esate sakiusi: „Kai savo pasakojimą paskelbiau, rusai norėjo mane išnaudoti, lietuviai maišė su purvais, o žydai apkabino.“ Visuomenėje sulaukėte įvairių reakcijų, o kaip reagavo artimieji?

– Brolis labai mane palaikė, jis galvojo kaip aš. Tėtis ne taip. Jis nepyko, mane mylėjo kaip dukrą, bet kartais klausdavo: kodėl tu turi tai ištyrinėti, kodėl istorikai, turintys mokslinius laipsnius, negali, kodėl tu? Sakiau, kad nežinau, gal kad esu jo anūkė, gal dėl to gausiu daugiau dėmesio. Bet yra, kaip yra, taip giliai esu šioje istorijoje. Bandžiau ją pamesti daug kartų, bet visuomenė mane vėl įtraukė, norėjau žinoti.

– Jautėte pareigą?

– Tai pasidarė pareiga. Kai mama mirties patale prašo parašyti knygą ir pasakai „taip“, reikia pabaigti.

– O kaip reagavo jūsų giminaičiai?

– Kai kuriems giminaičiams Lietuvoje per sunku, jie negali prieiti prie šios temos, mano, kad aš per jauna, kad gimiau Amerikoje, kad nežinau, kaip buvo Lietuvoje. Bet svarstau, kad jei bandyčiau knygą rašyti Lietuvoje, man nepasisektų. Amerikoje lietuvių neigimas stiprus, bet ten daugiau žmonių – kai pradėjau kalbėti su kitais žmonėmis, ne lietuviais, jie mane ugdė, jie sakė eiti, pabandyti.

– Tikriausiai amerikiečiams lengviau, nes mūsų istoriją gali pamatyti iš šalies. Mes, lietuviai, esame labai prisirišę prie savo herojų, mums sunku paneigti savo įsitikinimus.

– Taip. Kadangi mano gyvenime 360 laipsnių kampu nebuvo vien lietuvių, man buvo lengviau atrasti žmones, kurie mane tikrai paremtų.

Aš įsitikinusi, kad jis buvo Lietuvos auka.

– Tačiau Lietuvoje diskusijos apie Jono Noreikos veiklą ir dabar stiprios. Dalis žmonių situaciją vertina kaip arba juodą, arba baltą. Kai kurie kategoriškai gina jūsų senelį, teisina, kad jis pats buvo dviejų okupacijų auka, kovojęs dėl Lietuvos nepriklausomybės. Ar sekate diskusijas Lietuvoje? Ar jus tokie argumentai įtikina?

– Aš žinojau, kad taip bus. Kadangi užaugau Čikagoje tarp lietuvių, žinau, kaip lietuviai galvoja. Esu tokia lietuvė, kad žinojau, jog negalėsiu to daryti tarp lietuvių. Mano tikslas buvo rasti leidyklą Amerikoje, maniau, kad jei galėsiu knygą išspausdinti Amerikoje, jei tai iš šalies ateis į Lietuvą, turėsiu daugiau įtakos. Tai buvo mano strategija.

Bet aš netikėjau, kad knyga bus išspausdinta Lietuvoje. Aš tikrai tuo netikėjau, pasiruošiau, kad Lietuva bus paskutinė šalis pasaulyje, kuri tai išspausdins.

– Manėte, kad bus didelis pasipriešinimas?

– Taip, maniau, kad bus per didelis pasipriešinimas. Kai „Kitos knygos“ priėmė šią knygą, aš apsiverkiau, galvojau, Dieve, gal yra vilties.

– O žmonių argumentai, kad jūsų senelis buvo auka, jus įtikina?

– Aš įsitikinusi, kad jis buvo Lietuvos auka. Jis buvo nacionalistas, esu įsitikinusi, kad jis tikrai mylėjo Lietuvą. Jis mylėjo Lietuvą labiau nei žydus. Jis buvo antisemitas. Jis rašė knygelę „Pakelk galvą, lietuvi“, manau, jis manė, kad žydai yra Lietuvos priešai, o Lietuva yra svarbiausia. Manau, jis manė, kad žudyti žydus – geras dalykas.

– Ir pati sulaukiate kaltinimų istorijos perrašymu, šmeižtu, jus kaltino ir darbu Rusijai, tvirtino, kad esate KGB agentė. Kaip tuo metu jautėtės, gaudama tokį atgalinį ryšį ir girdėdama tokius žodžius?

– Buvo skaudu. Aš vis tiek save laikau lietuve. Būti pavadintai Lietuvos prieše yra skaudu. Bet kadangi gyvenu Amerikoje, mano visas gyvenimas nėra tik tarp lietuvių, todėl man buvo lengviau. Tuo metu, kai sulaukiu puolimo, noriu palįsti po stalu, paverkti, įsikišti nykštį į burną ir verkti. Bet kai atsikeliu ateinančią dieną, lengviau.

Jis buvo nacionalistas, esu įsitikinusi, kad jis tikrai mylėjo Lietuvą. Jis mylėjo Lietuvą labiau nei žydus. Jis buvo antisemitas.

– Pabrėžėte, kad save laikote lietuve. Esate minėjusi, kad, jums sužinojus apie savo senelį, pasikeitė tam tikra jūsų tapatybės dalis. Kaip pasikeitė jūsų tapatybė? Kaip pasikeitė Lietuvos įvaizdis?

– Amerikoje aš užaugau su lietuvišku identitetu, užaugau labai didžiuodamasi lietuvybe. Mama ir močiutė apie Lietuvą vis kalbėjo kaip apie rojų. Man Lietuva atrodė pasakiška šalis, aš negalėjau įsivaizduoti, kada ten būsiu, ką atrasiu – viskas žalia, šviežia. Taip aš užaugau.

Man buvo didžiausias šokas, kad lietuviai turi tokią tamsią pusę. Negalėjau patikėti, kad lietuvis gali būti toks bjaurus. Tai man buvo naujiena. Kaip vaikas turi pasakišką požiūrį, taip aš su tokiu pasakišku požiūriu žiūrėjau į Lietuvą. Kai pradėjau domėtis senelio istorija, pamačiau, kad lietuviai taip pat turi savo pusę – labai tamsią pusę.

– Ar ilgainiui susitaikėte su ta kita lietuvių puse?

– Aš čia esu. Aš bandau. Žinau, kad lietuviai turi labai gerą pusę, bet turi pripažinti ir tą tamsią pusę. Kai pradėjau rašyti šią knygą, pastebėjau, kad yra dvi versijos. Yra žydų versija ir yra lietuvių versija apie Antrąjį pasaulinį karą čia. Ir šios versijos yra labai skirtingos.

Savo knygoje bandžiau integruoti tas dvi versijas. Kai pridedi žydų versiją šalia Lietuvos versijos, matyti, ką lietuviai darė.

– Manote, lietuviai dar nepriima tam tikros savo istorijos dalies – tai stipriai neigiame, nenorime pripažinti? Kodėl taip yra – mums per daug sunku, esame prisirišę prie idealų ir nenorime jų paleisti?

– Manau, yra labai daug priežasčių. Mama man paliko savo archyvą apie Joną Noreiką. Sakyčiau, 99,9 proc. informacijos jame yra apie Sovietų Sąjungos okupaciją. Beveik viskas – tik apie sovietų okupaciją. Beveik nieko nėra apie nacių okupaciją. Tuščia. Labai mažai. Todėl turėjau atrasti šaltinių iš žydų, atrasti kitur, kadangi lietuviai jų neturėjo.

Manau, sovietų okupacija neatskyrė žydų nuo sovietų, visi, kurie mirė, buvo sovietai. O žydų žudymas – Holokaustas – yra labai atskiras dalykas. Bet sovietai to neatskyrė. Girdėjau, kad patys lietuviai nekalbėjo apie Holokaustą Lietuvoje. Kaip aš Čikagoje nieko nežinojau apie Holokaustą Lietuvoje, taip patys lietuviai čia, Lietuvoje, nežinojo.

– Minėjote, kad yra tarsi dvi istorijos pusės – žydų ir lietuvių. Turėtų būti bendra Lietuvos istorija?

– Mes visi lietuviai.

– Viena mano pašnekovė sakė, kad tiems, kurių artimieji vykdė Holokaustą, bene neįmanoma to priimti. Tačiau jūs kalbate drąsiai, raginate nuimti atminimo ženklus, savo straipsniuose rašote „daugiau jokių melų. Mano senelis buvo nacis“, o ir jūsų knygos pavadinimas skelbia – „Nacio anūkė. Kaip sužinojau, kad mano senelis – karo nusikaltėlis“.

– Nėra lengva, dėl to užtruko 20 metų. Ne per vieną dieną. Nors, kai sužinojau, buvau 38 metų, aš vėl užaugau. Patyriau krizę, tada turėjau įveikti krizę ir galvoti, ką noriu daryti. Aš bandžiau istoriją pamesti, bet negalėjau. Tai buvo kaip magnetas, kuris mane traukė ir traukė. Sakyčiau, daugiausia paramos gavau iš savo tikėjimo.

– Kai paklausiau, ar priėmėte Lietuvos istoriją, atsakėte, kad esate čia, Lietuvoje, kad bandote. O ar pavyko priimti asmeninę šeimos istoriją?

– Aš priėmiau, integravau tai. Reikia integruoti, nes tai nėra atskiras dalykas. Taip, Jonas Noreika buvo labai didvyriškas prieš sovietus. Niekas to iš jo nepaims. Bet reikia integruoti, kad jis dirbo savanoriškai žudydamas tūkstančius žydų.

Aš užaugau girdėdama, kad jis padėjo žydams, kad kiekviena lietuvių šeima gelbėjo žydus, kad yra 900 gelbėtojų. Bet kiek lietuvių yra Lietuvoje? 2,9 milijono, kurie negelbėjo. Žinau, kad yra judėjimas, esą Jonas Noreika gelbėjo žydus.

Gatves ir mokyklas, sakyčiau, reikėtų pervadinti vardais tų žmonių, kurie gelbėjo žydus. Jie – tikri didvyriai.

Jis turėjo draugų Šiauliuose, kurie norėjo gelbėti žydus. Manau, kad dėl draugystės jis sakė, gerai, gelbėkit tuos 10 žydų. Tačiau manau, kad jo draugai nežinojo, jog jis pasirašė tuos dokumentus nužudyti tūkstančius žydų.

Reikia matyti pusiausvyrą – iš viso buvo daugybė žydų, prie kurių žudymo jis prisidėjo. Gal gelbėjo 10 žydų – pasyviai davė pritarimą, aktyviai nieko nedarė, tik žinojo, kad draugai nori gelbėti žydus. Gerai, gelbėk tuos 10 žydų, o aš sutvarkysiu tūkstantį. Prie to, ką jis darė gero, reikia žiūrėti, ką darė blogo. Aš manau, kad dedant ant svarstyklių neverta Jono Noreikos minėti kaip didvyrio.

– Kaip vertinate situaciją, kai Jono Noreikos vardu Lietuvoje yra pavadintų gatvių, mokyklų, Vilniuje yra atminimo lentelė? Jūs raginote pasirašyti peticiją, kad būtų nuimtos tokios lentelės ir kiti atminimo ženklai. Turėtume visus ženklus nuimti, o galbūt galėtume prie jų parodyti platesnį kontekstą, biografiją?

– Manau, atminimo ženklus reikėtų nuimti ir perkelti į muziejų, tada muziejuje ką nors šalia prirašyti, tačiau turėti kontekstą, koks jis vyras buvo. Taip, pasipriešino sovietams, taip, tikrai tai darė. Bet žudė žydus. Gatves ir mokyklas, sakyčiau, reikėtų pervadinti vardais tų žmonių, kurie gelbėjo žydus. Jie – tikri didvyriai.

– Kaip manote, kiek Lietuvai kainuoja tai, kad nepripažįstame tam tikros savo istorijos dalies, kad esame palikę atminimo ženklų? Pasaulis mato šiuos aspektus, tai vertina kaip Holokausto neigimą.

– Tai yra Holokausto neigimas. Lietuva negražiai atrodo pasaulyje. Lietuva – ne vienintelė. Yra kitų Rytų Europos šalių, kurios turi tą pačią istoriją su sovietais ir Holokaustu. Bet lietuviai nori būti pirmi, manau, kad lietuviai su šia tema turėtų būti pirmi ir prisiimti atsakomybę už tai, ką patys darė per Holokaustą. Lietuva turėtų būti pirma ir lydėti kitas Rytų Europos šalis, kaip reikia tai daryti morališkai.

– Jūsų kalbos, knyga prisideda prie to, kad Lietuva juda link pripažinimo. Ko trūksta iki galutinio pripažinimo? Ar parodyti pavyzdį turėtų politikai? Visuomenininkai? Kas turi nutikti, kad Lietuva iš tiesų būtų pirmoji?

– Visi žmonės turi pradėti patys klausinėti, kas atsitiko, būti atviri šiai temai. Skaudu – nesakysiu, kad lengva. Skaudu, taip pat traumuoja – labai. Gal prieš 30 metų klausinėti būtų buvę neįmanoma, gal net būtų nužudę tave, jei klausinėtum. Bet šiandien Lietuva yra demokratiška šalis, dėl to yra lengviau.

Šiandien tavęs niekas nenužudys, jei iškelsi klausimą. Gal prarasi keletą draugų, iš patirties tai sakau, bet fiziškai tau nepakenks. Manyčiau, tik kas nors iš Amerikos galėjo tai daryti – išleidusi knygą aš vis tiek turėsiu darbą. Dabar esu gimnazijos mokytoja JAV, kaip manote, koks būtų mano likimas, jei būčiau gimnazijos mokytoja Lietuvoje?

– Būtų skandalas?

– Skandalas. Ar aš turėčiau darbą? Mane išmestų, aš neturėčiau darbo. Žinote, ką darė mano gimnazija Amerikoje? Skyrė paramą, man sumokėjo visų metų užmokestį, kad galėčiau keliauti ir kalbėti apie šią knygą.

– Apie Jono Noreikos praeitį sužinojote prieš 20 metų, vėliau pradėjote apie tai garsiai kalbėti. Ar manote, kad per šį laiką žmonės pradėjo lengviau suprasti ir priimti savo istoriją, ar didelių pokyčių visgi nėra?

– Per pastaruosius dvejus ar trejus metus gal atsirado vilties. Aš klausiau keleto žmonių, kiek procentų lietuvių galėtų priimti šią temą. Girdžiu, kad nuo 10 iki 30 procentų. Ne daugiau. Man užtruko 10 metų. Jei užtruks dar 10 metų visiems kitiems...

– Minėjote, kad dėl jūsų darbo nusisuko dalis giminaičių, draugų. Ar buvo verta visa tai pereiti? Ar pakartotumėte?

– Kai pradėjau, nežinojau, kaip bus. Jei būčiau žinojusi, nežinau, ar būčiau turėjusi tiek daug drąsos. Gerai, kad nežinojau, kad buvau tokia naivi. Buvo gerai. Šiandien jau viską perėjau, knyga bus išleista. Manau, mano darbas jau baigtas. Dabar lietuviai patys turi daryti, ką jie nori daryti. Aš jau ištesėjau savo pažadą mamai – parašiau knygą, mano darbas baigtas.

Kaip katalikė aš vis tiek myliu senelį, kadangi jis yra mano senelis. Bet aš nemyliu jo nuodėmės.

– Esu skaičiusi mintį, kad labiausiai istorines žaizdas užgydyti padeda traumą išgyvenusių aukų, jų budelių ir palikuonių gedėjimas kartu ir netrukdant kitam gedėti. Sutiktumėte, kad tai kelias užgydyti savo istorines žaizdas?

– Tai buvo genocido mašina. Šaudytojas – ne vienintelis, kuris yra kaltas. Ir mano giminės – jis nebuvo žydšaudys, jis pats nenušovė žydų. Hitleris pats nenušovė žydų. Ar lietuviai sakytų, kad Hitleris dėl to nekaltas?

Ši mašina turėjo labai daug dalių. Kas nors turėjo identifikuoti žydus – tai buvo lietuvis. Kas nors juos palydėjo į getą – dažniausiai lietuvis. Sargybiniai juos saugojo, dažniausiai – lietuviai, policininkai – dažniausiai lietuviai. Kas nors juos palydėjo į miškus – dažniausiai lietuviai. Tik tada atėjo žydšaudys. Ar tikrai tik tas paskutinis žydšaudys kaltas?

Ir buvo lietuvių, kurie stebėjo. Visada kalbame apie tuos 900 lietuvių, kurie gelbėjo, bet niekada nekalbame apie 2,9 milijono, kurie negelbėjo.

– Ir straipsniuose, ir knygoje drąsiai teigiate: „Mano senelis – nacis.“ Kaip dabar vertinate Joną Noreiką, kai JAV jau yra išleista knyga? Kas jums dabar yra senelis?

– Jis vis tiek yra mano senelis. Kaip katalikė aš vis tiek myliu senelį, kadangi jis yra mano senelis. Bet aš nemyliu jo nuodėmės. Nuodėmė yra atskira nuo sielos. Aš myliu jo sielą, myliu jį kaip senelį, bet nemyliu jo nuodėmės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt