Nuomonės

2021.03.03 18:55

Valdemaras Klumbys. Istorijos baimė (II)

Valdemaras Klumbys, istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras, mokslo darbuotojas2021.03.03 18:55

Praeitą kartą aptariau istorijos baimės fenomeną, apėmusį didelę (?) dalį Lietuvos visuomenės. Baigiau istorinės garbės gynėjų pagrindiniu argumentu, turinčiu užtildyti bet kokius prieštaravimus: „netinkamų“ faktų ir interpretacijų viešinimas yra naudingas priešiškoms užsienio jėgoms, o tiesiai kalbant – Rusijai. Šis argumentas iškyla nuolat, kai tik pradedame kalbėti apie skausmingus praeities istorijos klausimus.

Mes gyvename šalia Mordoro, „kur istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui“, rašo Liudas Dapkus. Ir pateikia svarių pavyzdžių, kaip Rusijoje mūsų istorija naudojama kovoje su Baltijos šalimis, kaip organizuojamos propagandinės kampanijos, koks platus yra tinklas, apimantis ir Vakarus, sukurtas tokioms idėjoms platinti. L. Dapkus perspėja, kad prieš Lietuvą vykdoma „nuolatinė atidžiai prižiūrima profesinė veikla. [Rusijos propagandisto] Generolo Černovo kariauna – gausi ir gerai maitinama. Įsakymai aiškūs, o visi atsakymai – paruošti iš naujo“. Nutapęs tokį paveikslą publicistas daro jam labai logiškai atrodančią išvadą: „Pagalvokite apie tai, kai kas nors eilinį sykį pasiūlys palikti istoriją istorikams.“

Iš tiesų, nuomonė atrodo net labai įtikinanti: jei Rusija naudoja istoriją kaip propagandinį ginklą, istorijos istorikams palikti nevalia – jie juk nemoka kovoti, jie dėl savo naivumo nesupranta, kiek žalos Lietuvai gali padaryti savo, taip sakant, mokslu. Ne taip atvirai, bet gana aiškiai tokią mintį ne kartą per susitikimus išsakė ir naujoji Genocido centro direkcija. Taip mąstant atrodo būtina vedanti ir nukreipianti ranka, nurodanti, ką ir kaip galima skelbti. Norinčių ja būti tikrai netrūksta, ir tai ne tik naujoji Genocido centro vadovybė.

Taip pat skaitykite

Bet vis dėlto ši nuomonė visiškai klaidinga. Ir ne dėl to, apie ką rašiau ankstesniame tekste – tai svarbūs, bet ne esminiai dalykai. Esmė – propagandos prigimtis, kurios, kaip bebūtų keista, dažnai nesuvokia ne tik eiliniai žmonės, bet ir mūsų propagandistai ar tokiais besidedantys. Apie propagandą dabar tiek daug kalbama, kad turbūt kiekvienas skaitytojas gali pasakyti, koks yra jos tikslas – pakeisti žmonių nuomonę ir taip paveikti jų elgesį norima linkme. Pasakykime kiek sudėtingiau – pakeisti mąstymą, įtraukti į tam tikrą mąstymo būdą, naudingą propagandistui. Todėl sėkmingos Rusijos propagandos Lietuvoje pasekmės visai neturi būti paveiktojo meilė Putinui ar Rusijai, tokio žmogaus noras prijungti Lietuvą prie Rusijos ar įsitraukimas į Algirdo Paleckio fronto (kurio pavadinimo turbūt jau nepamena dauguma skaitytojų) veiklą. Propaganda visų pirma sėkminga tada, kai jos paveiktieji elgiasi taip, kaip reikia propagandos užsakovams.

O ko Rusijai reikia iš mūsų istorijos? Kad mes duotume pagrindą visiems tiek diukovams, nosovams, černovams ir kitiems „demaskatoriams“, aprašytiems L. Dapkaus. Jų tikslas – įrodyti visam pasauliui (taip pat ir mums), kad „pribaltai“ yra fašistuojantys nacionalistai, antisemitai, iki šiol slapta trokštantys taikių rusų (žydų, lenkų...) kraujo. O įrodinėja jie tuo, kad mes slepiame ir teisiname praeities nusikaltimus. Identiški teiginiai jų propagandoje kartojasi be galo: „žiūrėkite, jie nenori pripažinti, kad sukilėliai naikino žydus, vadinasi, jie ir dabar fašistai bei antisemitai.“ Arba: „jie garbina banditus, kurie naikino žydus ir taikius civilius gyventojus, slepia jų nusikaltimus, vadinasi, jie pritaria tokiems veiksmams.“

Tokios primityvios žinutės, paremtos garbės gynėjų bandymų nuslėpti ar išteisinti, yra visai paveikios ir Lietuvoje, ir už jos ribų. O mūsų bandymai ginti „valstybingumo pamatus“ – „garbingą atminimą“ yra iš anksto apskaičiuota jų propagandinio žaidimo plano dalis. Jokiu būdu neteigiu, kad taip manantys ir tokią poziciją ginantys yra Rusijos nupirkti. Ne, tiesiog, pasikartosiu, geros propagandos tikslas yra sukelti tokias žmonių reakcijas, kokių jai reikia, suerzinti taip, kad kiltų iš anksto žinoma reakcija. Ir noras ginti tautos garbę – viena iš jų, labai natūrali ir suprantama.

Tokios primityvios žinutės, paremtos garbės gynėjų bandymų nuslėpti ar išteisinti, yra visai paveikios ir Lietuvoje, ir už jos ribų. O mūsų bandymai ginti „valstybingumo pamatus“ – „garbingą atminimą“ yra iš anksto apskaičiuota jų propagandinio žaidimo plano dalis.

Vienintelis priešnuodis tokiai propagandai – istorinių tyrimų nepriklausomybė ir įvairiapusiškumas, atviras ir tiesus žvilgsnis į nemalonias praeities problemas. Propagandistai nebegali rėkti, kad siekiama nutylėti praeities nusikaltimus – kitaip nei dažniausiai manoma, propaganda linkusi ne stačiai meluoti (tai lengva demaskuoti), o sakyti nevisą tiesą, ją iškraipyti. Be to, patys kalbėdami be nutylėjimų mes galime pateikti savo įvykių versiją, savą interpretaciją. Galima piktintis, kad lietuvių istoriko knyga kuria nors jautria tema išleidžiama Lietuvoje, ar tuo labiau – Rusijoje – juk va, gaus duomenų, kuriuos galės naudoti propagandai, patys suteikiame priešui į rankas ginklą. Bet kartu su faktais užsienio skaitytojai gaus ir mūsų interpretaciją.

Nutylėdami mes paliekame bežadžiai ir beginkliai, todėl girdisi tik priešiški propagandistų balsai. Todėl stora Mindaugo Pociaus knyga Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais ir joje pateikti faktai bei skaičiai didelio Rusijos žiniasklaidos dėmesio nesusilaukė. Nors, atrodytų, joje daugybė propagandai palankios medžiagos. Nes čia pateikta mūsų pusės interpretacija, kuri užčiaupė propagandistus. Užtat Lietuvoje galime perskaityti ilgiausią tekstą apie šios knygos „tamsųjį ir nematomą“ tikslą, žinoma, naudingą Rusijai. Šio teksto autorius, beje, remiasi „monumentaliu“, kaip jis įvardija, rusų autoriaus Sergejaus Kara-Murzos, žinomo sovietmečio nostalgiko ir V. Putino rėmėjo, darbu apie manipuliaciją sąmone. Ir tai logiška – nepaisant aiškaus slaptai.lt autoriaus patriotizmo, kuriuo tikrai nesiruošiu abejoti, jo mąstymas sutampa su Rusijos propagandos vektoriumi.

Tuo tarpu kai bandoma dar ir „ginti“ istorinę garbę ir nekaltybę, tai yra tiesiog dovana Rusijos propagandistams. Kokios gražios antraštės gali pasirodyti: Lietuvoje atsirado dokumentas, „įrodantis“ Noreikos dalyvavimą žydų gelbėjime arba Genocido neigimo centras. Kaip Lietuva iš nacių pakaliko daro žydų gelbėtoją. O kaip malonu propagandistams konstatuoti, kad Centras „buvo ne kartą pastebėtas iškraipantis istorinius įvykius ir glorifikuojantis karinius nusikaltėlius“. Ačiū Daliui Stancikui, Genocido centre vis dar (po visų skandalų!) kuruojančiam ryšius su visuomene, už visas šias antraštes (jų skaičius tikrai buvo gerokai didesnis – pateiktos yra tik greito gūglinimo rezultatas). Jis neabejotinai padarė daugiau Rusijos propagandai, nei visi istorikai su kokiais nors „nemaloniais“ faktais moksliniuose darbuose kartu sudėjus. Bet naujoji direkcija D. Stanciką palaiko, jai kliūva mokslininkai.

Taigi, dar kartą pakartosiu savo esminį teiginį – nepriklausomi ir visapusiški moksliniai jautrių praeities klausimų tyrimai, nepaisantys „garbės“ ir „herojiškumo“ kriterijų, yra labai svarbus Lietuvos ginklas informaciniame kare.

Bet grįžkime prie propagandos. Kaip tokius Rusijos propagandos teiginius paneigti mūsų kontrpropagandistams, kai tie patriotiniai pritempinėjimai akivaizdūs? Kaip gintis nuo puolimo, kai propagandistai sutirština spalvas vieną ar kitą bandymą išbalinti paversdami masiniu reiškiniu ir valstybės politikos dominante? Bandymai aiškinti, kad viskas ne taip, kad tas balinimo bandymas – tik pavienis atvejis atrodo panašiai kaip mokinio su ragatke prie išdaužto lango išsisukinėjimai „čia ne aš“. O bandymai įrodyti, kad viskas čia melas ir Rusijos pinklės įtikina tik savus, kurių ir Lietuvoje kažin ar dauguma.

Tuo tarpu Genocido centro prestižas dėl tokios tautos garbės „gynybos“ tirpsta kaip pernykštis sniegas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tai reiškia, kad ir į rimtus mokslinius tyrimus, atliekamus jame, pradedama žiūrėti įtariai. Vadinasi, Centro kaip ekspertinės institucijos, galinčios duoti atkirtį prasimanymams, tiesiog nelieka. O pašaliečių akims jo veikla lygi generolo Černovo kariaunai. Ar ne iš čia ta nemaža kritikos banga Centrui iš žydų pusės – jie tiesiog netiki, kad Centras iš tiesų nori moksliškai ištirti Holokaustą Lietuvoje, o ne išskalbti sukilėlių mundurus. Ir, tiesą sakant, aš juos suprantu – kaip kitaip galima interpretuoti faktą, kad Centro Genocido aukų muziejuje net nebuvo minimi žydai, dėl ko galų gale pakeistas muziejaus pavadinimas.

Centras kritikuojamas nepaisant to, kad kaip tik jo istorikai savo menkomis pajėgomis (jie nesudaro nė trečdalio visų darbuotojų) ilgą laiką prisidėjo prie rimtų šios temos tyrimų Lietuvoje. Ir labai skaudu, kai daugelio metų, daugelio gerų istorikų triūsą aiškinantis, kaip viskas vyko, nubraukia grafomaniški garbės gynėjų sapaliojimai. Dar skaudžiau, kai rimtus istorikus puola ir kaltina iš visų pusių: vieniems jie plėšia tautos garbę, kitiems – slepia tiesą. Pernelyg dažnai tenka matyti vienos ar kitos pusės įskaudintus, supykdytus ir įžeistus kolegas, patiriančius nuolatinį stresą. Ir aš tikrai neperdedu.

Taigi, garbės gynėjų pastangomis garbė neapginta, įtarinėjimų ir nepasitikėjimo – marios, tiesa – nežinoma, o visuomenė – supriešinta. Istoriją kaip visuomenės supriešinimo ir nusilpninimo instrumentą Rusija įvaldė tiesiog tobulai. Stovi sau paminklas, pro šalį eidami žmonės jo nė nepastebi – šast ir verda Lietuva jau ne pirmus metus, liejasi pyktis, kaltinimai, susipriešinimas auga kaip ant mielių, o Centras dar tą tešlą ir maišo – gina tautos garbę, suprask. Ir nepastebi tie gynėjai, kad visuomenė skaidosi, įtampa auga, o supratimo apie tai, kas vyko praeityje, nedaugėja – visi propagandistų tikslai pasiekti ir viršyti. Vadinasi, ir toliau bus galima esant reikalui „padegti“ kokią nors karštą temą ir visi puls atlikti iš anksto žinomus veiksmus, tarsi paklusdami dirigento lazdelei. Tai yra aukštasis propagandinis pilotažas – kad mes savo pačių rankomis, gero norėdami.

Tuo tarpu Genocido centro prestižas dėl tokios tautos garbės „gynybos“ tirpsta kaip pernykštis sniegas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tai reiškia, kad ir į rimtus mokslinius tyrimus, atliekamus jame, pradedama žiūrėti įtariai.

Taigi, dar kartą pakartosiu savo esminį teiginį – nepriklausomi ir visapusiški moksliniai jautrių praeities klausimų tyrimai, nepaisantys „garbės“ ir „herojiškumo“ kriterijų, yra labai svarbus Lietuvos ginklas informaciniame kare. Ir veiks jis tik tada, kai bus užtikrinta tokių tyrimų nepriklausomybė nuo politinio ar bet kokio kito spaudimo.

Ir žinoma tai nereiškia, kad Lietuva neturi vykdyti savo propagandos – savaime aišku, kad turi. Tam yra atitinkamos įstaigos ir specialistai, kurie tuos dalykus išmano. Tarp jų esama ir istorikų, dirbančių istorinės (anti)propagandos srityje. Ir tai puiku, galbūt jų galima ir daugiau pasitelkti, jei jau yra toks poreikis (o noras Centrą paversti informacinių karų forpostu turbūt rodo, kad poreikis yra). Žinoma, į istorikus visuomet galima kreiptis esant reikalui gauti pagalbos informacinių kovų atveju – neabejoju, kad reikalinga informacija būtų suteikta. Tačiau nebūtų didesnės klaidos laikyti pusiau mokslinę, pusiau propagandinę įstaigą, kuri nei turėtų reikiamą prestižą tarptautiniu lygmeniu, nei būtų įgali profesionaliai dalyvauti informaciniuose karuose.

Tiesa, geriau susipažinę su Genocido centro struktūra gali klausti: bet jame istorikų juk net ne dauguma, yra didžiulis Memorialinis departamentas, Centrui priskirta toli gražu ne tik istorinių tyrimų, bet gerokai daugiau funkcijų, susijusių su atmintimi – o kas bus su jomis? Bet apie tai, kokia galėtų būti Genocido centro ateitis – kitą kartą.

P. S. Šis tekstas rašytas ne darbo metu ir ne Centro patalpose.