Nuomonės

2021.09.15 19:46

Povilas Aleksandravičius. „Kalbėtis su žmonėmis“. Apie ką?

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas, LRT.lt2021.09.15 19:46

Profesorius Sofijus Galvanauskas, ilgus metus tyrinėjęs Lietuvos muses, neseniai pastebėjo keistą reiškinį: šių vabzdžių kojelės yra aplipusios milteliais, kuriuos jie nepastebimai skleidžia mūsų butuose, darbovietėse, transporte – visur, kur skraido, ir kur judame mes, žmonės.

Profesorius kruopščiai ištyrė miltelių sudėtį ir priėjo prie išvados, kad jie struktūriškai atitinka ir jungiasi su koronavirusu arba skiepu nuo jo, jų reakcija tampa itin aktyvi 5G ryšio zonoje, o svarbiausia – jie tiesiogiai veikia tas žmogaus smegenų dalis, kurios atsakingos už paklusnumą valdžiai: įkvėpę šių miltelių, piliečiai praranda kritinį mąstymą, laisvės pojūtį ir vergiškai paklūsta kiekvienam valdžios nurodymui.

Profesorius perspėja, kad šie musių barstomi milteliai kelia tiesioginę grėsmę demokratijai ir ruošia mūsų šalį diktatūros įvedimui. Profesoriaus mokiniai atliko papildomą tyrimą ir išsiaiškino, kad milteliai yra masiškai gaminami JAV dykumose pastatytuose fabrikuose, priklausančiuose Sorosui. Iš čia jie slapta gabenami į visas pasaulio šalis, ir, kadangi musių yra visur, nekalti vabzdžiai buvo paversti jų platinimo įrankiais visų pasaulio žmonių smegenyse.

Gerbiami skaitytojai neabejotinai suprato, kad ši istorija – blefas, išgalvota pasakėlė. Tačiau mano intencija nėra juokauti. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš psichologinės manipuliacijos mechanizmų, nuo kurių šiandien kenčia mūsų visuomenė.

Jei šios pasakėlės nebūčiau taip akivaizdžiai pristatęs kaip išsigalvojimo, bet įvilkęs į įtikinamą formą, panaudojęs tam tikrus retorikos instrumentus, į pramanus įmaišęs keletą tikrų faktų – garantuoju, kad būtų atsiradę tuo patikėjusių žmonių. Taip pradedamos skleisti fake news, melagienos. Tokia visų sąmokslo teorijų ir propagandų pradžia. Bet – tik pradžia. Tam, kad melas įsitvirtintų, plistų, sukeltų judėjimą visuomenėje, reikia kai ko daugiau.

Jam reikia dėmesio. Melas įsitvirtina ir ima plisti ne tada, kai yra ištariamas ir juo patiki keletas naivuolių, bet tada, kai rimti žmonės, kai pakankamai daug žmonių ima kreipti į jį dėmesį ir ieškoti racionalių argumentų jam paneigti. Melui kaip tik to ir reikia: jis minta dėmesiu. Nėra nieko palankesnio melui plisti po visuomenę, kaip geranoriška intencija racionaliai jį paneigti.

Pabandykite racionaliai paneigti mano teiginį, kad už mano buto sienos, pas mano kaimynus, gyvena meška. Jums nepavyks arba pavyks tik iš dalies, tarsi ne iki galo. Diskusija su nesąmone visada paliks erdvės abejonei rastis. Kad ir kokia būtų diskusijos su kvailyste eiga, tarp jos klausytojų būtinai atsiras tokių, kurie sau tyliai ištars: o galbūt už tos sienos iš tiesų gyvena meška? Savo įtarimais jie garsiau pasidalins su pažįstamais, kurie šią žinią ims jau visiškai garsiai skleisti po visuomenę, ir galbūt iš to kils visas maršas, reikalaujantis Seimo priimti įstatymą, draudžiantį butuose laikyti meškas.

Daugybė judėjimų, kilusių pastarąjį dešimtmetį demokratiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, yra įsišakniję paprasčiausiame mele, netikrose naujienose, pasakose ir nesąmonėse.

Melo energija – tai dėmesys jam. Melas įsismelkia į mūsų sąmones pačiu dėmesio jam faktu, tarsi nejučiomis, bet sukelia stiprius destruktyvius socialinius judėjimus. Kai tai įvyksta, būna jau per vėlu. Bėda jau čia, ir jos pasekmės – kruvinos. Daugybė judėjimų, kilusių pastarąjį dešimtmetį demokratiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, yra įsišakniję paprasčiausiame mele, netikrose naujienose, pasakose ir nesąmonėse.

Galbūt ryškiausias pavyzdys mūsuose – Garliavos įvykiai. Ryškiausias pasaulyje – JAV Kapitolijaus šturmas, simbolizuojantis Trumpo epochą. Patyrinėkime atidžiau ir dabar vykstantį antivakserių judėjimą, paklausykime, kokius argumentus naudoja žmonės, atsisakantys skiepytis šiaip sau, jei ne dėl objektyvių sveikatos priežasčių, išgirsime virtinę neracionalių teiginių ir įtarimų, pateksime į painiavas, išvysime rūkus, bet taip pat – agresyvų įsitikinimą, grėsmingus reikalavimus, puolimą.

Daugybę kartų kartojama nesąmonė įtikina. Palankias sąlygas tam kuria raginimai kalbėtis su nesąmone: kalbantis su fantazija, racionalūs argumentai natūraliai subliūkšta ir daugybės žmonių akyse demonstruoja savo nepajėgumą įtikinti, bent jau iki galo. Kai atitrūkstama nuo tikrovės, fantazija tampa nepalyginamai stipresnė už racionalumą. Galvoje atsivėrus erdvei, kuri vadinasi „o gal tai tiesa?“, žmonės ima tikėti, kad pasaulį valdo Sorosas, deep state, pedofilų klanas, driežiažmogiai.

Tiesa, šis neracionalus tikėjimas išgaruotų, jeigu jo nepalaikytų alternatyvios realybės sukūrimas. O tai padaryti galima tik per ryškius, brutalius, neegzistuojantiems dalykams regimybę suteikiančius veiksmus: tikėjimas nesąmone virsta imperatyvu kilti į kovą, jei reikia – į žūtbūtinę ir kruviną, prieš valdžią ir visus kitus, kurie neabejotinai tarnauja ilgai slėptam, bet štai dabar atskleistam blogiui. Tam, kad galutinai įsitikintum neegzistuojančiu dalyku, padaryk dėl jo ką nors ryškaus ir brutalaus – rėk, daužyk, žudyk: tada jau morališkai tau bus neįmanoma pripažinti, kad tas dalykas neegzistuoja, nes toks pripažinimas apnuogintų tavo paties blogį.

Su žmonėmis kalbėtis yra būtina. Tačiau – ne apie nesąmones. Jeigu kvailystės nuo pat pradžių nenuleidžiamos negirdomis, jeigu į jas kreipiamas dėmesys, kad ir geranoriškai bei racionaliai badant jas nuginčyti, būkime tikri – jos plis.

Natūralus melo palydovas – prievarta. Nes tikrovės vakuumą visada užima fanatiškas įsitikinimas, o jį palaikyti, psichologine prasme, įmanoma tik kategoriškomis manieromis, brutaliais žodžiais ir veiksmais; tikėti neegzistuojančiais dalykais įmanoma tik juos išpučiant, apie juos fantazuojant, juos išrėkiant, jais žavintis, o svarbiausia – juos susakralinant ir ginant nuo nurodytų priešų. Melu įtikinta minia visada yra nukreipiama kokiam nors prievartos aktui atlikti. Taip destabilizuojamos valstybės ir visuomenės.

Girdime raginimus „kalbėtis su žmonėmis“. Su žmonėmis kalbėtis yra būtina. Tačiau – ne apie nesąmones. Jeigu kvailystės nuo pat pradžių nenuleidžiamos negirdomis, jeigu į jas kreipiamas dėmesys, kad ir geranoriškai bei racionaliai badant jas nuginčyti, būkime tikri – jos plis. Ir po kurio laiko įgaus tiesos regimybę. Tada turėsime problemą. Ją matome įniršusioje minioje, reikalaujančioje kraujo. Belieka sumaniems manipuliatoriams nurodyti objektą, kurį reikia sunaikinti.

Su žmonėmis reikia kalbėtis. Bet ne apie jų kvailystes, o apie tai, ką jiems skauda, ko jie laukia iš gyvenimo, kas jie yra iš tikrųjų. Mums būtina per pokalbį ir konkrečius veiksmus įprasminti mūsų gyvenimus. Melas neturės sąlygų plisti visuomenėje, jeigu žmonių psichinė ir dvasinė sveikata bus gera, bent jau patenkinama. Jeigu žmonės nesijaus atstumti ir vieniši. Tikėti sąmokslo teorijomis linkę tie, kurie jaučiasi nuskriausti, neįvertinti, gyvenantys neprasmingą gyvenimą – anksčiau ar vėliau, paskatinti manipuliuojančios propagandos, jie bursis į minią tam, kad išrėktų savo pasimetimą ir beprasmišką gyvenimą, tam, kad už jį atkeršytų, tam, kad bent tą akimirką pasijustų ne vieniši.

O gera dvasinė ir psichinė sveikata natūraliai suteikia kriterijus, kaip atskirti melą nuo tiesos. Prasmingas gyvenimas pats savaime lenkia tiesos link, toliau nuo melo. Tikrovė traukia pati savaime, kai yra matoma, kai psichologinės ir dvasinės problemos neužmerkia akių. Todėl, kad ir ką darytų valdžia, bažnyčios, įmonės, universitetai ir visos kitos bendruomenės, didžiausias jų rūpestis turėtų būti mūsų žmonių dvasinė ir psichinė sveikata. Jeigu jos trūks, plis melas, bus ieškoma kaltininkų ir liejamas jų kraujas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.