Nuomonės

2021.12.06 11:26

Faina Kukliansky. Raginimas diskutuoti – dar viena nusikaltėlių pašlovinimo forma?

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, LRT.lt2021.12.06 11:26

Praėjusią savaitę Ukmergės mero iniciatyva vykęs renginys, skirtas diskutuoti dėl Juozo Krikštaponio asmens ir biografijos, sukėlė nemažai emocijų tiek tarp istorikų, tiek Lietuvos žydų bendruomenėje. Bet pabandykime suprasti, koks yra tokių „dialogo paieškų“ tikslas ir kodėl ne diskusijomis, o realiais darbais būtina taisyti klaidas. 

Visų pirma, klausimus kelia pačios diskusijos pavadinimas – joks bandymas kalbėti apie „komplikuotas biografijas“ neatplauna tų asmenų nusikalstamų pasirinkimų, jų nežmogiškų poelgių. Tai, kad vienu atveju žmogus galbūt elgėsi teisingai, neatsveria to paties asmens vykdytų nusikaltimų žmoniškumui, tuo labiau nesuteikia pagrindo tokius asmenis heroizuoti.

Taip, jų poelgiams įtaką galėjo daryti daugelis politinių, istorinių aplinkybių, jį supusių žmonių, tačiau tuo pačiu laikotarpiu buvo žmonių, kurie elgėsi visiškai priešingai. Tad bandymas akcentuoti biografijų komplikuotumą nėra niekas kitas – tik nevykęs bandymas pateisinti nusikalstamas to asmens veikas.

Tiek Lietuvos istorijos instituto pažyma, tiek Lietuvos genocido centro tyrėjo A. Rukšėno išvados yra vienareikšmiškos – J. Krikštaponis padarė nusikaltimų žmoniškumui – jis yra karo nusikaltėlis. Tad turime paminklą, šlovinantį ne tik partizaną, bet ir karo nusikaltėlį. Apie ką dar turime diskutuoti? Beje, visos istorikų išvados Ukmergės savivaldybei žinomos jau daugelį metų.

Mane kaip teisininkę nuoširdžiai nustebino buvusio Lietuvos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio diskusijoje išsakyti teiginiai (skirtingai negu Seimo nario, istoriko Rakučio, kartojamas naratyvas, kuris manęs visai nenustebino), kad tik teismai turi nuspręsti dėl Krikštaponio atsakomybės už vadovavimą antrajai kuopai 1941 m. spalio 10 d. Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse.

Tad turime paminklą, šlovinantį ne tik partizaną, bet ir karo nusikaltėlį. Apie ką dar turime diskutuoti?

Gerbiamam buvusiam prokurorui turi būti žinoma, kad 2015 01 22 Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra labai keistai argumentuodama atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nors visa reikalinga medžiaga pradėti tokį tyrimą buvo pateikta.

Nusikaltimas žmoniškumui neturi senaties termino, o baudžiamasis procesas tam tikrais atvejais leidžia ir mirusiajam pradėti ikiteisminį tyrimą. Kita vertus, diskusijos metu Lietuvos istorijos instituto bendradarbis, atlikęs tyrimą dėl J. Krikštaponio, labai argumentuotai p. Pašiliui atsakė, kad istorinis tyrimas nėra tapatus teisminiam procesui – istorinio tyrimo tikslas yra nustatyti faktus, o tai ir buvo padaryta. Regis, tie istoriniai faktai tiesiog nepatinka nei p. Pašiliui, nei Ukmergės savivaldybei.

Nuoseklūs bandymai nuolatine demagogija ir kazuistika („Diskutuokime, o kol diskutuojame, nieko nedarykime“, „Gal čia ne tas pats asmuo?“) nuvertinti istorikų tyrinėjimus ir ignoruoti moralinius šio klausimo aspektus yra tiesiog elementari vilkinimo taktika, kurią Lietuvoje taip dažnai matome ir teisminiuose procesuose. Ponas Pašilis turėtų geriau už mane išmanyti tiek baudžiamąją teisę, tiek baudžiamąjį procesą. Nėra senaties nusikaltimams žmoniškumui, o Baudžiamojo proceso kodeksas numato galimybę pradėti baudžiamąjį procesą net ir mirusiam asmeniui.

Beje, ši situacija iš esmės kitokia. Klaidingas sprendimas jau priimtas ir šio nusikaltėlio vardas yra įamžintas Ukmergėje. Niekas tada teismų neklausė, ar derėtų šį asmenį heroizuoti, ar derėtų ateitiems kartoms pateikti jį kaip sektiną pavyzdį.

Lietuvos istorijos instituto bendradarbio dr. Mindaugo Pociaus pateiktas išsamus pakartotinis tyrimas darsyk įrodo, kad kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje. Ir nors diskusijos pabaigoje Ukmergės meras Janickas ragino „užbraukti brūkšnį“ ir žiūrėti ateitin, noriu paklausti vieno – kaip galima užbraukus brūkšnį ir žiūrėti į ateitį, kai diskusijomis bandoma pridengti tai, kas nepridengiama?

Aš žydų nešaudžiau. O gal man pasiūlysite džiaugtis pavogta mano tėvų vaikyste, senelių senatve? Gal man dar derėtų nunešti gėlių prie Krikštaponio paminklo?

Esu įsitikinusi, kad Lietuvos valstybei be galo svarbu nuspręsti, kurios organizacijos buvo nusikalstamos, ir jų narius pripažinti nusikaltėliais. TDA – viena iš jų. Žinoma, tai jau institucijų sprendimas, prie kurio mes grįžtame po 80 metų, taip nieko ir nenusprendę.

Diskusijoje Ukmergėje nedalyvavau, kadangi organizatoriai kvietimo Lietuvos žydų bendruomenei neatsiuntė. Kita vertus, ši diskusija buvo skirta ne man, nors jos dalyvių buvau ne kartą minima. Aš žydų nešaudžiau. O gal man pasiūlysite džiaugtis pavogta mano tėvų vaikyste, senelių senatve? Gal man dar derėtų nunešti gėlių prie Krikštaponio paminklo?

Diskusijos, ką daryti su paminklu žmogui, kuris yra karo nusikaltėlis, Lietuvoje, deja, tampa kasdienybe. Retenybe tampa elementarus padorumas ir sąžinė.

Įdėmiai išklausius šio renginio dalyvių pasisakymų, deja, sunku suprasti – koks buvo tikrasis šio renginio tikslas? Kas vyks po šios diskusijos – dar viena? Dar dvi? O gal tai taps viena pagrindinių artėjančių savivaldos rinkimų temų Ukmergėje?

Apie ką diskutuojame, dėl ko ginčijamės? Dėl to, kas seniai visiems aišku, bet kažkas dar kartą norėjo parodyti – diskusija vis dar vyksta... Kokia diskusija?

Gerbiamas Mere, kas toliau?




Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt