Nuomonės

2021.04.25 10:02

Povilas Aleksandravičius. Prigimtis. Tomas Akvinietis ir homoseksualumas

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Humanitarinių mokslų instituto docentas, LRT.lt2021.04.25 10:02

Žmogaus prigimties sąvoka dažnai vartojama taip, lyg būtų iki galo žinoma, kas tai yra. Ypač katalikiškoje aplinkoje, kuriai pats priklausau ir kurią šiuo straipsniu norėčiau paskatinti permąstyti pernelyg kategoriškas pozicijas. 

Aktualijos (diskusijos dėl partnerystės įstatymo) diktuoja temą: koks yra homoseksualumo santykis su žmogaus prigimtimi? Dabartinio Bažnyčios Katekizmo nuostata yra aiški: homoseksualūs asmenys „patys nesirenka savo homoseksualumo“ (nr. 2358, įdomu tai, kad lietuviškame Katekizmo vertime šie žodžiai yra praleisti), juos dera visapusiškai gerbti, priimti ir t. t. Tačiau lytiniai „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“ ir „prieštarauja prigimtiniam įstatymui“ (nr. 2357). Šią Katekizmo nuostatą kovo 15 dieną Vatikane pakartojo Tikėjimo kongregacija, išleidusi oficialų dokumentą, draudžiantį laiminti homoseksualų poras – praktiką, šiandien plačiai paplitusią pasaulyje. Toks Bažnyčios mokymas yra įsišaknijęs žymiojoje homoseksualumo kaip nuodėmės „prieš prigimtį“ (contra naturam) teorijoje, kurią savo tekstuose aiškina ir Tomas Akvinietis, didžiausias Bažnyčios autoritetas nuo Viduramžių laikų

Tačiau gilinantis į Tomo Akviniečio raštus, ima aiškėti, kad ne visi homoseksualūs veiksmai čia yra traktuojami kaip nuodėmė. Kai kurie iš jų yra metafiziškai bei moraliai pateisinami kaip autentiškos meilės išraiška ir gali atitikti prigimtį. Tokią daugelį vis dar šokiruojančią išvadą daro vienas iškiliausių mūsų laikų Akviniečio mąstymo tyrinėtojų dominikonas Adriano Oliva knygoje Meilės: Bažnyčia, išsiskyrę-susituokusieji, homoseksualios poros (Amours. Paris: Cerf, 2015). A. Oliva nuo 2000 metų vadovauja Leono komisijai (Commissio leonina, pavadinta jos steigėjo popiežiaus Leono XIII vardu), kurią Bažnyčia yra oficialiai įgaliojusi jos vardu leisti ir komentuoti Tomo Akviniečio tekstus. Todėl, žvelgiant iš institucinių pozicijų, A. Oliva autoritetu suabejoti būtų sunku.

Savo knygoje kalbėdamas apie homoseksualumo prigimtį bei moralumą, A. Oliva analizuoja visus Akviniečio tekstus, parašytus šiuo klausimu. Tačiau jo interpretacijos ašį sudaro Teologinės sumos I-II dalies 31 kl. 7 artikulas (ST I-II, qu. 31, a. 7), kuriame jis randa „intuiciją, pagal kurią veiksmai „prieš prigimtį“ [tam tikrais atvejais yra] prigimtiniai ir kuri gali paaiškinti homoseksualumo kilmę“ (Amours, p. 75). Šio teiginio paradoksalumas yra tik formalus: gilinantis į tikrovėje besiskleidžiančią žmogaus prigimtį jis tampa ne prieštaravimu, bet papildomumu, ir, „tam tikrais atvejais“ (kalbame apie homoseksualios meilės bei jos lytinių raiškų atvejį), reiškia realų prigimties išpildymą. A. Oliva interpretaciją reziumuosiu šiais punktais:

1. Tomas Akvinietis homoseksualų polinkį kildina „iš sielos“ (ex parte animae), o ne „iš kūno“. Jo doktrinoje toks priskyrimas reiškia, kad „homoseksualumas yra paties asmens polinkis, įsišaknijęs intymiausioje jo dalyje, sieloje. Siela yra meilės ir jausminių jos išraiškų pagrindas, taip pat ir polinkio, pereinančio į seksualinę jungtį (ir čia Tomas kalba apie coitus masculorum [„vyrišką sueitį“])“ (p. 84-85). Lytinių veiksmų „kilmė sieloje“ padaro juos moraliai nepriekaištingais ir atskiria nuo veiksmų, kylančių tik „iš kūno“. Kaip „kylančius iš kūno“ Akvinietis daugybėje savo tekstų nurodo grynai fizinius (t. y. neįsišaknijusius į sielą, į meilę) venerinius malonumus (venereorum usus).

Kalbėdamas apie sodomiją kaip apie nuodėmę arba ydą, jis visada ją priskiria šių malonumų rūšiai, t. y. ją kildina iš „kūno principo“. Taigi, Tomas Akvinietis skiria homoseksualų polinkį bei jo lytines išraiškas, kylančius iš sielos, ir grynai fizinius seksualinius malonumus (į kurių sąrašą jis įtraukia ne tik homoseksualius, bet ir heteroseksualius lytinius santykius be meilės, kaip ir masturbaciją), kurių principas – kūnas, nepriimantis sielos impulsų (su meile, su siela, išgyvenamas seksualinis aktas, heteroseksualus ar homoseksualus, šiuos impulsus realizuoja). Ši skirtis yra esminė, siekiant deramai suprasti Tomo Akviniečio mokymą apie homoseksualumą.

2. Kita skirtis yra metafizinė ir šiame mokyme sudaro fundamentalų argumentą. Tomas Akvinietis skiria žmogaus „prigimtį kaip tokią“, būdingą „žmonėms kaip rūšiai“ bei pasireiškiančią bendromis gyvenimo tendencijomis, ir konkrečią žmogaus prigimties realizaciją individuose, kuriuose ji gali įgauti išimtinių formų, nepriklausančių „bendrajai prigimčiai“, tačiau su ja suderinamų. Tai – bendrybės ir konkretybės derinimo problema, kurios vienas ryškiausių atvejų Akviniečio filosofijoje – homoseksualumas.

Atlikęs detalias analizes, A. Oliva daro išvadą: homoseksualūs lytiniai santykiai (Akviniečio žodžiais, jų „malonumas“), kurių principas – homoseksualaus žmogaus siela, „šio konkretaus asmens atveju negali būti trakuojami kaip einantys prieš prigimtį, net jeigu jie neatitinka bendrosios [žmogiškosios] rūšies prigimties“ (p. 86-87). „Aiškiai pasirodo, ir tai svarbu įtvirtinti, kad šiame artikule (ST I-II, 31 kl., 7 a.) šventas Tomas nekalba apie ydingą įprotį, individo įgautą dėl nuodėmingo elgesio kartojimo ir sudarantį „antrąją prigimtį“, bet apie metafizinį principą, kuris tam tikrame konkrečiame asmenyje, jo žmogiškosios prigimties individualizavimo metu buvo modifikuotas ir tapo homoseksualaus potraukio kilme“ (p. 87). Ši modifikacija negali būti vertinama kaip moralinis blogis, bet kaip tam tikriems asmenims būdinga išimtinė, daugumos atžvilgiu, buvimo forma, kuria yra pasiekiami tie patys bendrosios prigimties siekiami tikslai arba jų dalis.

Akvinietis pateikia egzotišką pavyzdį: jeigu žmogus, netekęs kojų, išmoksta vaikščioti rankomis, iš pirmo žvilgsnio tai galima traktuoti kaip veiksmą prieš prigimtį: juk nedera visiems imti vaikščioti rankomis; tačiau šio žmogaus atveju, „prieš-prigimtinis“ vaikščiojimas rankomis išpildo jo prigimtį, pagal kurią žmogui reikia judėti, todėl galiausiai turi būti traktuojamas kaip suderinamas su prigimtimi, nors išimtinis.

Tačiau gilinantis į Tomo Akviniečio raštus, ima aiškėti, kad ne visi homoseksualūs veiksmai čia yra traktuojami kaip nuodėmė. Kai kurie iš jų yra metafiziškai bei moraliai pateisinami kaip autentiškos meilės išraiška ir gali atitikti prigimtį.

Homoseksuali meilės forma bei jos lytinės išraiškos negali vesti į vaikų pradėjimą (apie šį aspektą – netrukus), bet kitais atžvilgiais išpildo vienas kitą mylinčius asmenis, kaip ir kiekviena meilė. „Atsispiriant nuo prigimtinio įstatymo, homoseksualumas pats iš savęs nereiškia nieko [moraliai] neteisingo: nei principo požiūriu, nes jo principas yra ko-prigimtinis individui ir įsišaknijęs į šiojo kaip žmogiškosios būtybės gyvastį [sielą], nei tikslo požiūriu, nes mylėti kitą asmenį yra geras ir tinkamas tikslas. Homoseksualumas turi būti išgyvenamas pagal sielos pajėgumus, t. y. pažinimą ir [žmogiškąsias] dorybes“ (p. 90). Kaip ir heteroseksualių, taip ir homoseksualių porų santykiai, taip pat ir lytiniai, moraline prasme turi atitikti bendrąjį žmogaus prigimties tikslingumą, taigi bendruosius moralinius dėsnius (pagarbą vienas kitam, ištikimybę ir t. t.)

3. Tai, kad Akvinietis 7 artikule šalia homoseksualių santykių pateikia tokius pavyzdžius kaip „kito žmogaus valgymas“ arba lytiniai santykiai su gyvūnais, nereiškia, jog visų šių reiškinių moralinis vertinimas yra vienodas. Artikulas yra skirtas „metafizinio principo modifikacijai“, kai kurių žmonių atvejais, pademonstruoti ir įvairūs šios modifikacijos pavyzdžiai kituose Akviniečio tekstuose sulaukia skirtingo moralinio vertinimo. Žmogėdriškumo fenomenas yra akivaizdžiai nemoralus dėl kito žmogaus žudymo akto, o lytiniai santykiai su gyvūnais niekaip nerealizuoja žmogiškosios prigimties, taip pat ir seksualiniu aspektu, nes ji realizuojasi tik dviejų asmenų tarpusavio meilėje.

Žmogaus prigimties nerealizuoja ir heteroseksualūs ar homoseksualūs seksualiniai santykiai, kurie „nekyla iš sielos“, t. y. nėra susieti su meile, ir kuriuos dėl to Tomas Akvinietis taip pat moraliai smerkia. Homoseksualūs lytiniai santykiai nerealizuoja žmogiškosios prigimties vaikų pradėjimo prasme: rastume Tomo tekstų, kuriuose kaip tik dėl šios priežasties jie yra traktuojami kaip nuodėmingi. Tačiau Tomas taip pat pabrėžia, jog Pradžios knygos 1, 28 eilutėje skaitomo įsako „būkite vaisingi ir dauginkitės“ negalima laikyti absoliučiu: jis yra reliatyvus individualiems prigimtiniams žmogaus polinkiams ir tam tikrais atvejais gali būti nerealizuotas, nepažeidžiant moralumo (cf. In IV Sent., d. 26, qu. 1, a. 2, ad

Seksuali žmogiškoji prigimtis realizuojasi ne vien gimdydama vaikus, bet ir per meilę kitam asmeniui. Tokį prigimties pašaukimo traktavimą randame ir paties Tomo, ir Katalikų Bažnyčios dokumentuose po II Vatikano susirinkimo. Šia prasme, homoseksualūs lytiniai santykiai, išgyvenami su meile, atitinka žmogaus prigimties realizaciją ir negali būti laikomi nuodėmingais. Vien natūrali neįmanomybė pradėti gyvybę nediskvalifikuoja autentiško sielų ryšio bei jo seksualinių išraiškų, kadangi žmogaus seksualumas yra skirtas ne vien gimdymui, bet ir mylinčių asmenų tarpusavio atsidavimui realizuoti bei jų bendram dvasiniam gėriui ugdyti (todėl Bažnyčios mokymas daugybėje magisteriumo tekstų pateisina natūralią kontracepciją)

4. Tačiau natūralus homoseksualios poros negalėjimas pradėti vaikų neleidžia jų ryšiui būti laikomam santuoka: vaikų pradėjimas yra vienas iš santuokos tikslingumų. A. Oliva pabrėžia, kad Tomo Akviniečio santuokos teologija iš esmės prieštarauja homoseksualių porų santuokos galimybei. Kas kita – partnerystė arba kitokios formos homoseksualių asmenų ryšio įteisinimas visuomenės akyse. Partnerystės įstatymas gali būti išvestas iš Akviniečio doktrinos, kadangi homoseksualios poros realizuoja esminį seksualios žmogaus prigimties pašaukimą – tarpusavio meilę.

„Homoseksualių asmenų ryšys pasižymi visais heteroseksualaus ryšio bruožais, išskyrus gimdymo galimybę. Tai grindžia būtinybę homoseksualioms poroms pripažinti visas joms būtinas teises, atsižvelgus į jų savitumą. Remiantis prigimtine teise, kurią prieš tai pristatėme ir pagal kurią homoseksualai gali kurti poros gyvenimą, valstybių teisinė tvarka turi neišvengiamai garantuoti tokio gyvenimo gerbūvį, tokių porų teises, lygias kiekvieno iš partnerių tarpusavio teises, taip kaip heteroseksualių porų atveju. Homoseksualaus polinkio priklausymas žmogaus prigimčiai implikuoja tokių teisių garantavimą homoseksualioms poroms, tačiau jokiu būdu netapatina šio juridinio pripažinimo su santuoka, nes šios poros negali gimdyti“ (p. 114). Vaikų įsivaikinimo tokiose porose klausimo savo knygoje A. Oliva nekelia: „Įsivaikinimo homoseksualiose porose klausimas priklauso kitais principais tvarkomai sferai ir suponuoja diskusijas, kurių čia nekeliame“ (p. 161).

A. Oliva daro aiškias išvadas. „Šventas Tomas homoseksualaus polinkio principą traktuoja kaip „kylantį iš sielos“: taigi, šis polinkis yra įsišaknijęs toje žmogaus asmens dalyje, kuri teikia gyvybę ir gyvenimą, jis nėra grynai kūniškas ar seksualinis elementas. Jeigu žmogus, pagal Bibliją bei švento Tomo mokymą, nėra įkūnyta siela, bet „sielos-kūno vienovė“ (synolon), tai homoseksualumas, kaip įsišaknijęs sieloje, reikšis ir turės būti išgyventas taip pat kūniškai. Taigi, homoseksualus žmogus yra pašauktas išgyventi savo polinkį į tos pačios lyties asmenį pagal visą savo žmogiškos būties integralumą“ (p. 93-94).

Dėl homoseksualių lytinių santykių: „Lytiniams organams fiziologiškai esant pritaikytiems kitai lyčiai, ar yra kažkas, dėl ko būtų galima drausti jų panaudojimą santykiuose su tos pačios lyties asmeniu tikros, vienatinės, ištikimos ir atsiduodančios meilės atveju? Reikia atsakyti be dvejonių: niekas to nedraudžia, turint omenyje, kad šių asmenų veiksmai „prieš prigimtį“, jų atveju, yra prigimtiniai, atsižvelgiant į prigimtinio įstatymo prileidžiamas išimtis, taip pat į metafizinius, antropologinius, teologinius, egzegetinius ir bažnytinio mokymo principus“ (p. 106).

A. Oliva pabrėžia, kad Tomo Akviniečio santuokos teologija iš esmės prieštarauja homoseksualių porų santuokos galimybei. Kas kita – partnerystė arba kitokios formos homoseksualių asmenų ryšio įteisinimas visuomenės akyse. Partnerystės įstatymas gali būti išvestas iš Akviniečio doktrinos, kadangi homoseksualios poros realizuoja esminį seksualios žmogaus prigimties pašaukimą – tarpusavio meilę.

Galiausiai: „Bažnyčios Magisteriumo mokymas apie homoseksualumą ir homoseksualių porų seksualumo praktiką turėtų keistis, ir šis pasikeitimas atitiktų ne tik aktualiausias antropologines, teologines bei egzegetines analizes, bet ir teologinę tradiciją, ypač tomistinę. [...] Švento Tomo mokymo dėka, šiandien Bažnyčia gali aiškiai skirti nuodėmę ar sodomijos ydą nuo homoseksualaus polinkio, kuris yra prigimtinis tam tikriems asmenims jų [būties] konkretybėje ir nukreiptas į tikrą bei visavertę meilę. Todėl Bažnyčia gali be baimės kurti tokią krikščioniško gyvenimo perspektyvą, kuri leistų pilnai integruoti homoseksualias poras į visišką bendrystę su Bažnyčia ir joms patikėti visus bažnytinius uždavinius bei atsakomybes, kurias jos galėtų įgyvendinti“ (p. 76, 121).

Šios refleksijos, viešai atliekamos vieno iškiliausių mūsų laikų tomistų, rodo gilius pokyčius Bažnyčios mąstyme. Kol kas jie daug kam nepriimtini, nes kontrastuoja su moderniaisiais laikais nusistovėjusiomis bažnytinėmis nuostatomis. Tomo Akviniečio amžininkai suvokė jo mokymo čia aptariamu klausimu prasmę, ir suko kita linkme. 1277 metais Paryžiaus arkivyskupas, uždrausdamas tam tikrų Tomo Akviniečio tvirtinimų mokymą universitete, išskyrė: draudžiama mokyti, „kad nuodėmė prieš prigimtį, kaip pavyzdžiui blogas lyties panaudojimas, nors ir yra prieš rūšies prigimtį, nėra prieš individo prigimtį“ (La Condamnation parisienne de 1277. Paris, Vrin, 1999, p. 128). Kardinolas Kajetanas (Cajetan, 1469-1534), komentuodamas Tomo Akviniečio Teologinę sumą, apskritai praleidžia I-II, 31, 7 artikulą: „Articulo septimo omisso, circa octavum...“ Žinome, kad Kajetano atlikti Akviniečio tekstų komentarai, nežiūrint grubių klaidų („Kajetanas yra Tomo Akviniečio gadintojas“, teigė E. Žilsonas [Gilson]), tapo pagrindu visai moderniųjų laikų scholastikai bei oficialiam bažnytiniam mokymui.

Šios refleksijos, viešai atliekamos vieno iškiliausių mūsų laikų tomistų, rodo gilius pokyčius Bažnyčios mąstyme. Kol kas jie daug kam nepriimtini, nes kontrastuoja su moderniaisiais laikais nusistovėjusiomis bažnytinėmis nuostatomis.

Atėjo laikas grįžti prie autentiškos Tomo Akviniečio doktrinos, kaip ir iš naujo atrasti Viduramžių bei dar ankstesnės Bažnyčios tradicijos turinį. Taip pat ir homoseksualumo klausimu. Kito didžio mūsų laikų teologo, Vienos arkivyskupo kardinolo Christoph‘o Schönborn‘o išreikštas nusivylimas Tikėjimo kongregacijos kovo mėnesį išleistu nutarimu drausti homoseksualių porų palaiminimų praktikas, yra suprantamas. Kaip rodo istorikų John Boswell (Same-sex Unions in Premodern Europe, 1994) ar Louis-Georges Tin (L'Invention de la culture hétérosexuelle, 2008) tyrimai, tokios praktikos buvo paplitusios iki XII amžiaus: jų formuluotės, ceremonijos, ritai šiandien yra atrasti ir turi būti deramai įvertinti. „Bažnyčios ganytojai šiandien yra kviečiami apmąstyti galimybę krikščioniškai laiminti homoseksualias poras (to nepainiojant su santuokiniu palaiminimu). Ši praktika, istoriškai patvirtinta, sustiprintų pakrikštytojo ryšį su savo partneriu ir padėtų homoseksualiai porai jos ištikimybės kelyje“ (A. Oliva, p. 97). Prieš keletą dienų dalis Vokietijos vyskupų taip pat išreiškė nuomonę, kad oficiali Bažnyčios pozicija šiuo klausimu keisis.

Užbaigsiu paliesdamas kitą su homoseksualumu susijusią temą. Neabejoju, kad visiškas homoseksualų integravimas į visuomenę būtų dvasinis gėris ne tik jiems, bet ir pačiai visuomenei. Nesant žmonių, bijančių pripažinti savo homoseksualų polinkį, neliktų ir latentinio, į pasąmonę nustumto homoseksualumo fenomeno, kuris ne tik atskirų asmenų, bet ir visos visuomenės sąžinę daro nešvaria ir jaukia gyvenimą.

Nepripažįstamas homoseksualumas yra vienas iš „rąstų akyje“, vienas iš būdų nematyti tikrovės. Jis veržiasi kaip pasąmoninis pyktis, prievarta, (savi)destrukcija. Latentiniai, savęs nepripažįstantys homoseksualai, niekaip neišsprendžiantys konflikto su savimi pačiais, vis siekiantys sunaikinti pasąmoningai glūdintį polinkį, šią naikinimo jėgą visada nukreipia į kitus žmones (ypač į tuos, kurie jiems primena apie juose glūdintį polinkį; todėl prieš homoseksualus aršiausiai kovoja latentiniai homoseksualai), ir tada visi turi rimtą problemą. Homoseksualumo pripažinimas yra būtinas autentiškai harmoningai visuomenei.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt