Nuomonės

2021.11.06 19:27

Vaiva Rykštaitė. Pasitikrinkite: ar šiemet jūsų Helovyno kostiumas nieko neįžeidė?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.11.06 19:27

Jei nemėgstate ir nešvenčiate Helovyno, šitas rašinys – ne jums. Tačiau vis daugiau žmonių pasaulyje perima ir savo kultūrose pritaiko šią dažnai klaidingai amerikietiška laikomą šventę. 

Iš tiesų Helovynas – tūkstantmečių senumo keltiška tradicija, atsiradusi dabartinėje JK teritorijoje, veikiausiai Airijoje. Tačiau būtent amerikiečiai šią dieną išpopuliarino visame pasaulyje, sukurdami ištisą su Helovynu susijusią industriją – kostiumus, dekoracijas, teminius užkandžius, saldainius, dainas ir kino filmus. Būtent iš JAV mus pasiekia ir kita mintis – ne visi Helovyno kostiumai priimtini, toleruotini, kai kurie gali būti traktuojami kaip įžeidžiantys ar tiesiog politiškai nekorektiški.

Žinoma, daug kas priklauso nuo konteksto ir politinio klimato, bet yra ir tam tikros bendros gairės, kokie kostiumai sveikintini, ir priešingai – į kokius žiūrima šnairai, o kartais galima net, pavyzdžiui, netekti darbo ar draugų. Todėl, jei šiemet šventėte Helovyną persirengę kuo nors kitu, kviečiu pasitikrinti, ar jūsų kostiumas nieko neįžeidė. Tikiuosi, ši informacija bus naudinga ir kitais metais.

Turbūt lietuviškame kontekste tai lengviau suprasti, akimirką įsivaizduojant, jei mūsuose kas nors Helovyno proga rengtųsi žydu ar lenku.

Man pačiai turbūt sunkiausia buvo suvokti kultūrinės apropriacijos niuansus. Paprasčiau kalbant, kodėl nevalia per Helovyną persirengti indėnu arba geiša? Čia daug ką suvokti padėjo įvairūs skaitiniai ir pokalbiai su skirtingų kultūrų atstovais.

Vis dėlto galiausiai įsisąmoninau, kad tautiniai kitų šalių kostiumai yra verti pagarbos bei sakralumo ir ne – jie nėra tinkami vilktis per Helovyną. Žinoma, čia prisideda ir kolonializmo paveldas – istorinius baisumus patyrusioms etninėms mažumoms ne tik nemiela, bet ir kraupu matyti, kad jų šventais laikomus kostiumus baltieji amerikiečiai velkasi per šventes pramogai kaip pokštą ar dar blogiau – kaip neva baisų kostiumą. Todėl tiek indėnų (nors labiau derėtų sakyti autochtonų), tiek japonų, indų, meksikiečių tautinius rūbus derėtų palikti tų tautų atstovams.

Turbūt lietuviškame kontekste tai lengviau suprasti, akimirką įsivaizduojant, jei mūsuose kas nors Helovyno proga rengtųsi žydu ar lenku. Arba akimirką įsivaizduokime kiek kitokią istoriją, tarkime, kad vis dar esame okupuoti Rusijos, o rusai per savo linksmas šventes šėltų persirengę pagonių lietuvių apdarais...

Skirtingas rases imituojantys kostiumai – dažniausiai, kai baltosios rasės žmogus nusprendžia Helovyno proga tapti juodaodis ir nusidažo veidą rudai. Tai iš tiesų įžeidžiantis veiksmas, nes nė viena rasė jokiu būdu nėra kostiumas.

Istoriškai įžeidžiantys kostiumai – kai persirengiama tuo, kas iš tiesų kraupu ar tam tikrai grupei žmonių kelia skausmą. Pavyzdžiui, Aušvico kaliniu, neseniai mirusiu garsiu žmogumi, taip pat transfobiški arba benamius imituojantys kostiumai. Neseniai perskaičiau, kad nejautru persirengti ir tramdomaisiais marškiniais apvilktu psichikos ligoniu – tikrai nebūčiau apie tai pati pagalvojusi, bet kartą išgirdusi šią mintį jau negaliu ir nesutikti: psichinė ir emocinė sveikata nėra nei pokštas, nei kostiumas.

Pilkoji zona, arba kostiumai, dėl kurių galima ginčytis. Yra ir tokių. Dažniausiai diskusija kyla dėl žmonių noro rengtis konkrečių herojų apdarais, kai tie herojai yra kitos rasės ir kultūros nei trokštantis juo rengtis. Pavyzdžiui, kai norima būti ne tiesiog geiša, bet konkrečia heroje iš knygos, ne tiesiog polineziete, o Vajana iš to paties pavadinimo filmuko, ne šiaip meksikiete, bet garsia menininke Frida ir t. t.

Vienareikšmišką atsakymą rasti sunku. Vieni ginčijasi, kad tokie persirengimai – vis dar kultūrinė apropriacija, kiti gina savo teisę į pamiltus herojus. Pati esu labiau linkusi sutikti su pastaraisiais – šiemet rengiausi kaip Frida, nes man artimas jos personažas, aistra, vertybės. Bet gal tai irgi nepriimtina? Išties įdomi tema platesnei diskusijai.

Neseniai perskaičiau, kad nejautru persirengti ir tramdomaisiais marškiniais apvilktu psichikos ligoniu – tikrai nebūčiau apie tai pati pagalvojusi, bet kartą išgirdusi šią mintį jau negaliu ir nesutikti: psichinė ir emocinė sveikata nėra nei pokštas, nei kostiumas.

Suabejojus savo Helovyno kostiumo idėjos priimtinumu, geriau ir nerizikuoti – saugiausia rinktis ne kultūrų ar subkultūrų atstovus, o įvairius fikcinius asmenis – nuo Adamsų šeimynėlės iki serialo „Kalmaro žaidimas“ personažų, ar tiesiog negyvus objektus, pavyzdžiui, neseniai mačiau lietuvaites, Helovyno proga ant kaktos užsirašiusias SODRA ir VMI – neginčytinai baisūs ir originalūs personažai.

Prieš kelerius metus apsirengiau juodai ir visa apsiklijavau šiukšlėmis: Helovyno proga norėjau įkūnyti didelę baisybę – Žmogų, kuris nerūšiuoja šiukšlių. O pernai apsirengiau ne ką mažiau baisia Pervargusia mama su ant galvos užlipusiu vyru (ir tikrai į plaukus įsisegiau vyriškos lyties lėlę). Šia proga galima rengtis įvairiais gyvūnais, pasakų herojais ar tradiciniais Helovyno veikėjais – skeletais, vaiduokliais, zombiais, raganomis, vampyrais ir t. t.

O bandantiems ginčytis, kad visas tas politinis korektiškumas aktualus tik JAV, norisi priminti, kad juk iš ten pat pasiskolinome ir komercinę šios šventės versiją. Jei norime švęsti kaip amerikiečiai, verta ir mąstyti progresyviau – kitaip kam apskritai ką nors kopijuoti?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt