Nuomonės

2021.10.16 19:00

Vaiva Rykštaitė. Kodėl turtingas dažnai regimas kaip blogas?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.10.16 19:00

Nesu tikra, iš kur turiu tą keistą įsitikinimą: turėti daug pinigų yra gėda, nepadoru, galbūt net – kad turintys pinigų žmonės blogesni už jų neturinčius. Šiuose įsitikinimuose slypi tiek daug sluoksnių ir prasmių, kad vos pradėjusi žinau: visų šį kartą neaprėpsiu. Todėl tebus tai apmąstymų pinigų ir dvasingumo, gerumo santykio pradžia, o ne galutinė išvada. 

Žinoma, čia daug kuo dėtas sovietmetis su visa žiauria komunizmo ideologija, dešimtmečius prievartaujant visuomenės sąmonę, bandant jai įpiršti mintį, kad turtingas, vadinasi, blogas. Tačiau nesunku nujausti, kad tokių įsitikinimų šaknys yra giliau, o gal tiesiog kiekvienoje epochoje ir kultūroje galima jų rasti, visai kaip pasaulį apraizgiusios nematomos grybienos. Nuo krikščioniškojo „kenčiantiems dangus“, kur kančią galima suprasti ir kaip skurdą, iki nūdienos memų, pašiepiančių turtinguosius, kaip, pavyzdžiui, nuotraukoje įamžintas juodu kostiumu vilkintis kažko susirūpinęs vyras ir prierašas: „Sunkus pirmadienis – nežinau, kurį „Rolexą“ šįryt segtis“ arba „Nusipirkau salą, pamiršau nusipirkti jos žmones“ ir t. t. Turtuolių rūpesčiai neturtingiesiems tikrai gali pasirodyti paiki ar absurdiški, tačiau ar tai pakankama priežastis į pinigus žiūrėti kaip į blogo žmogaus savybę (suprask – kuo daugiau, tuo blogesnis)?

Šią tendenciją – nemėgti, pašiepti, kraštutiniais atvejais net troškimą robinhudiškai apvogti turtinguosius – tai ne kartą pastebėjau tarp savo draugų menininkų, skvoterių, neformalų. Ryškėja dar vienas su pinigais susijęs stereotipas: menininkas turėtų būti neturtingas, kenčiantis, galbūt net nesuprastas, nes, jei tave visi supranta ir dar blogiau – perka, tu jau nebe menininkas, o paprasčiausias popsas.

Ironiška, kad pinigų visiškai atsisakantys asmenys mielai naudojasi kitų pinigais ir neprieštaraudavo, jei aš jiems už savus pastatydavau alaus. Iš dalies tą pyktį turtingiesiems suprantu, nes jis atspindi socialinę nelygybę, nesąžiningas, turtingiems palankesnes mokesčių sistemas ir daugybę pasaulio blogybių įkūnijančias korporacijas. Vis dėlto šįkart norisi apginti pinigus – ne kaip vertybę savaime. Kaip priemonę nuveikti ką nors daugiau, stipriau, galbūt net gerus darbus.

Šią tendenciją – nemėgti, pašiepti, kraštutiniais atvejais net troškimą robinhudiškai apvogti turtinguosius – tai ne kartą pastebėjau tarp savo draugų menininkų, skvoterių, neformalų.

Įdomu tai, kad net didžiausi pasaulio filantropai masių dažnai matomi kaip blogiukai. Turbūt ryškiausias to pavyzdys yra Billo Gateso fenomenas. Nuo 1994 m. šis žmogus labdarai skyrė daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių. Paradoksas, tačiau noras padėti žmonijai B. Gatesui užtarnavo toli gražu ne šventojo reputaciją – sąmokslo teorijų kūrėjai jį regi kaip tamsos karžygį, siekiantį kone visiško žmonijos išnykimo. Kita vertus, filantropija turi įvairių niuansų – nuo mokesčių vengimo iki paprasčiausio turtingųjų investavimo į savo mėgstamas veiklas.

Nežinau, ką iš tiesų mąsto ir jaučia ponas Gatesas, bet tikrai žinau, kad, pavyzdžiui, didžiulėse labdaros organizacijose dirbantys žmonės nusipelno gauti gerą atlyginimą. Deja, iš pirmo žvilgsnio ši mintis dažnai rodosi nepriimtina. Ir vis dėlto, juk labdaros ar ne pelno siekiančiai organizacijai, kaip ir bet kuriai kitai didelei įmonei, valdyti reikalingi talentingi, organizuoti, charizmatiški vadovai, kurie už savo sugebėjimus nusipelno gauti orų, solidų atlyginimą.

Net ir tuo atveju, jei jų darbas yra rinkti pinigus labdarai. Gaila, kad dalis visuomenės į tai žiūri įtariai, įsivaizduodami, kad, jei dirbi labdaros organizacijai, tai turėtum pats gyventi kaip elgeta ir kiekvieną paaukotą eurą skirti tik pagrindiniam labdaros tikslui. Toks požiūris rodo žmonių neišmanymą, kad labdaros struktūros yra sudėtingos ir, siekiant privilioti jose dirbti tinkamus sprendimus priimsiančius žmones, reikia, na, paprasčiausiai jiems mokėti gerą atlyginimą.

Itin paplitęs mitas – kad didelis labdaros darbuotojo atlyginimas tarsi atima pinigus iš tų, kuriems skiriama labdara, tai visiška netiesa. Akimirką įsivaizduokime karjeros kelią besirenkančią jauną talentingą teisininkę – pasukusi į pelno siekiančias korporacijas, ji tarsi gauna moralinį visuomenės leidimą būti ne tik sėkmingai, bet ir turtingai. Bet kaip paskatinti, kuo padrąsinti talentingą teisininkę, svarstančią visą savo gyvenimą pašvęsti labdarai, žmogaus teisių gynimui ir pan.?

Mano nuomone, geram tikslui savo talentą skiriantys profesionalai nusipelno ne tik piniginio atlygio, bet ir taip trūkstamo visuomenės pritarimo, o galbūt tiesiog supratimo – kad geradarys gali ir net turėtų būti turtingas. Kaip sako viena mano draugė, turėdama daugiau pinigų, ar galiu nuveikti daugiau gerų darbų? Paprasčiau kalbant, nereikėtų smerkti asmenų, praturtėjusių dirbant ar steigiant labdaros organizacijas.

Pastarąjį principą dera pritaikyti ir įvairių dvasinių paslaugų teikėjams. Tiesa, reikalas čia gerokai slidesnis. Mat įvairios labdaros atvejais mainai lyg ir aiškūs, apčiuopiami, tačiau įbridus į įvairių dvasinių praktikų vandenis jau nebelieka jokio aiškaus mato, kas tikra, o kas – apgavystė, išnaudojimas ar/ir šarlatanizmas. Vis dėlto šiandien čia nesiimu ieškoti atsakymo, kuris daugiau padeda žmonėms – virgulėmis auras valantis keistuolis ar seminariją baigęs kunigas.

Tiesiog susitarkime, kad dažnu atveju visos dvasinės paslaugos yra bent jau ne mažiau nei savanoriškas šias paslaugas gaunančiojo pasidavimas placebo efektui. Jei žmogui padeda – jau gerai. Tačiau ir čia iškyla tas pats moralinis klausimas: ar dvasines paslaugas teikiantis asmuo turėtų savo veikla užsiimti už dyką? Rožinę kaime užkalbanti babytė taip pat turi mokėti už elektrą ir pavalgyti.

Menininkai, rašytojai, labdaros organizacijų darbuotojai, nuoširdžiai žmonėms padėti besistengiantys dvasiniai gyduoliai – nuo jogos mokytojų iki reiki praktikuotojų – visi šie žmonės turi moralinę teisę į materialinę gausą. Žmogaus gerumas ar blogumas turėtų būti matuojamas ne pinigais, o darbais. Jei tavo paslaugas ar kūrybą perka, vadinasi, kažką darai labai gerai, o gal – kažką gero kitiems?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt