„Remia Sąjūdžio tikslams pritariančius ir jų siekti įsipareigojančius kandidatus savivaldybių tarybų, Lietuvos Seimo, Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose“. Tai citata iš Lietuvos šeimų sąjūdžio patvirtintos programos. Iš pirmo žvilgsnio visiškai, regis, nereikšmingas sakinys. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Šiuo metu pasakyti, jog protesto balsus tiek prieš Stambulo konvenciją ar partnerystės įstatymą, tiek prieš migraciją, tiek prieš vakcinaciją (ir sąrašas, neabejotinai, dar tęsis) renkantis judėjimas yra visiškai nereikšmingas darinys, tikrai negalima. Tačiau ir šiam dariniui bei jam prijaučiantiems nereikėtų galvoti, jog jie yra visa Lietuva ir kalbėti visos tautos vardu. Tik stebint judėjimo, kuris, beje, dar neturi ryškių lyderių, yra gana sporadiškas, veiklą, negalima nematyti jau pradedančių kyšoti kai kurių partijų ausų.
Panašu, jog kol kas bent dvi parlamentinės partijos konkuruoja dėl rinkėjų, kuriuos galėtų mobilizuoti Lietuvos šeimų sąjūdis, balsų. Tai Darbo partija, kuri, tiksliau jos pirmininkas Viktoras Uspaskich, panašu, jau ir finansiškai nesibodi paremti mitingus, teisinantis, jog kalbančiam partijos pirmininkui reikia užtikrinti gerą garą ir šis už tai sumoka.
Ciniškesnio visų kvailinimo nesugalvosi, bet taip jau yra dar nuo juodosios buhalterijos bylos. Nepamirškime ir V. Uspaskich nuolatinių transliacijų socialiniuose tinkluose, kur be nuolat pasikartojančios komercinės linijos reklamuojat vandenį, yra ir aiški linija, kviečianti į protestus dar ir su grasinimais surengti „infrostruktūrinį“ mitingą su „palapiniais“ (kalba netaisyta), kad ir kas tai bebūtų.
Antroji partija, taip pat, panašu, pretenduojanti į šiuos protesto balsus, yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Vos tik diskusijos apie Stambulo konvenciją ir partnerystės įstatymą surezonavo taip, kad buvo aišku, jog protestų bus neišvengta, „valstiečiai“ labai aiškiai savo komunikacijoje susifokusavo į šiuos klausimus. Bet dabar tai tapo klausimu, nuo kurio priklauso net galėjimas būti partijos nariu. Nuomonės dėl vakcinacijos gali skirtis, Dainius Kepenis gali kalbėti ką tik nori, bet su partnerystės įstatymo palaikymu yra brėžiamos raudonos linijos. Flirtas su „maršiečiais“ akivaizdus.
Panašu, prie potencialių šio protesto balsų jau rikiuojasi eilė. Yra ir ne parlamentinių partijų, kurios norėtų pretenduoti į palaikymą.
Nepamirškime ir V. Uspaskich nuolatinių transliacijų socialiniuose tinkluose, kur be nuolat pasikartojančios komercinės linijos reklamuojat vandenį, yra ir aiški linija, kviečianti į protestus dar ir su grasinimais surengti „infrostruktūrinį“ mitingą su „palapiniais“ (kalba netaisyta), kad ir kas tai bebūtų.
Tačiau visiems taip gražiai beburkuojant, reikėtų paskaityti bent jau patvirtiną šio darinio programą. Programą, kurioje skiepų kontekste kalbama apie siekimą įvesti valstybėje autoritarizmą, tačiau nematoma jokios grėsmės tame, jog faktiškai siūloma persekioti organizacijas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su LGBT bendruomene.
Programą, kur yra krūva pasiūlymų, kurie, jei būtų įgyventi, tikėtina, panardintų valstybę į chaosą: pradedant tuo, jog neišliptume iš rinkimų, nes net apylinkių teismų teisėjus, valstybės kontrolierių ir kt. pareigūnus rinktume tiesioginiuose rinkimuose, o pirmalaikiai rinkimų vyktų jei tik referendume, kurio rengimo kartelė mažinama iki 100 tūkst., „už“ pasisakytų dauguma, baigiant tuo, jog „nustatomos savaitinės, privalomos visuomeniniam transliuotojui laidos parlamentinėms, neparlamentinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms“.
Ir tai tik menka dalis to, kas tarnauja kaip įrodymas, jog programą rengę žmonės apie valstybės valdymą daug neskaitę. Bet ar tai svarbu politinėms partijoms, kai reikia žvejoti balsus, nes juk dovanotam balsui į dantis nežiūrima.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
