Šimto eurų vienkartinė išmoka už skiepą senjorams sukėlė dar vieną bangą diskusijų ir tuo pačiu iškėlė nemažai klausimų, į kuriuos išsamių atsakymų nesulaukta.
Tiesa, kova dėl garbės vadintis šios idėjos iniciatoriais įkaitusi iki raudonumo. „Valstiečiai“ pasipiktinę. Ir būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Ne dėl to, jog „valstiečiai“ nebūtų apie tai kalbėję. Kalbėjo. Bet jie patys būdami valdžioje kartais nespjaudavo į opozicijos siūlymus, kurie taip pat virsdavo jau jų „originaliomis“ idėjomis.
Tuo labiau, jog ir šita idėja ne tokia, dėl kurios labai draskytis vertėtų, nes garbės ji daug neatneš. Ir net kyla klausimas, ar nenorima tuo pačiu rinkėjams įsiteikti. O, pasitelkiant juodą humorą, jau galima ir klausti, ar nebijoma, kad dalis tų rinkėjų numirs naujų rinkimų nesulaukę.
Gelbėti gyvybes, net jeigu gelbėjamasis sutiks būti gelbėjamas tik už 100 eurų, atrodo gal ir humaniška. Galime skaičiuoti, jog sutaupysime lėšas ir išvengus pačių gelbėjimo procedūrų, kurios tikrai nėra pigios. Galiausiai, galima suprasti ir Vyriausybę, kuriai tikrai svyra rankos, matant, kaip žmonės nebrangina nei savo, nei kitų gyvybių.
Bet suprasti, kodėl Vyriausybėje neatsirado laiko viduje tai apsvarstyti prieš įsiplieskiant diskusijoms viešojoje erdvėje, sunku. Galiausiai tai sustabdė ir senjorų skiepijimą, laukiant galutinio sprendimo. Tik ko greičiau galima taip delsiant sulaukti, čia jau kitas klausimas.
Nepaisant to, jog galimybė gauti 100 eurų numatyta ir su trečiąja doze, neapleidžia jausmas, kad bandymas sukurti nors kokį teisingumo įspūdį yra kiek nevykęs. Kaip bebūtų, žinutė tokia, jog jei nesirūpini nei savimi, nei kitais, politikai dar pasvarstys, ar už tai tavęs nepamaloninti.
Tuo labiau, jog ir šita idėja ne tokia, dėl kurios labai draskytis vertėtų, nes garbės ji daug neatneš. Ir net kyla klausimas, ar nenorima tuo pačiu rinkėjams įsiteikti. O, pasitelkiant juodą humorą, jau galima ir klausti, ar nebijoma, kad dalis tų rinkėjų numirs naujų rinkimų nesulaukę.
Beje, tai jau ne pirmas tokio pobūdžio siūlymas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ir tai gali turėti ilgalaikes pasekmes. Kaip žinome, apetitas auga bevalgant. O pinigais nelis amžinai. Kažkam jų vis tiek neliks.
Kitas aspektas yra pačiame sprendimo turinyje. Nors aiškinamajame rašte bandyta pagrįsti, kodėl pasirinkta tokia amžiaus grupė, tačiau iki galo tai neįtikina. Mirštamumas gana aukštas ir 70-74 metų grupėje, t. y. siekia 5 procentus.
Tiesa, dar tarp vyresnių jau šoka iki 10 procentų. Tačiau ir 5 proc. yra daug. O mirusių šioje grupėje taip pat nemažai. Reikėtų atkreipti ir dėmesį, jog vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje apskritai net krito 2020 m. ir tesiekia 70 metų.
Todėl, klausimas, kodėl nepabandyti paskatinti ir šią jaunesnę grupę, liko iki galo neatsakytas. Tikėtina, kad skaičiuota, jog tai stipriai išaugintų išlaidas, nes potencialių tokios išmokos gavėjų skaičius padidėtų maždaug 120 tūkst., kai visi likusieji sudaro apie 270 tūkst.
Bet ar tikrai tada tai subalansuoto sprendimo pavyzdys, jau atmetant abejones dėl paties principo, kad už tai, jog žmogus neitų per raudoną šviesoforo signalą, reikia jam dar primokėti.
Beje, klausimas, ar įvertintas galimas tokio sprendimo efektyvumas? Ar jau kai reikia, tai apklausų ir nėra? Ir labai apmaudu, jog situacija tokia, jog priėjome jau prie tokių idėjų. Panašu, jog COVID-19 tiesiog iškėlė į paviršių kitas labai rimtas mūsų visuomenės ligas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
