Nuomonės

2021.10.18 17:32

Dainius Žalimas. Baltarusijos konstitucinė kryžkelė: Europa ar Eurazija?

Dainius Žalimas, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas, LRT.lt2021.10.18 17:32

Krizės neretai suteikia galimybių radikaliems pokyčiams, leidžiantiems bent jau pradėti spręsti kartais net dešimtmečiais neįveiktas konstitucines problemas, bet, žinoma, nebūtinai visuomet pozityvia kryptimi. Pavyzdžiui, jei ne Orumo revoliucija Ukrainoje, šiandien turbūt nebūtų Ukrainos konstitucijos pataisų, pabrėžiančių šalies europinę tapatybę ir įtvirtinančių narystės ES ir NATO siekius.

Kartu jos išreiškia esminį geopolitinį lūžį – Ukrainos traukimąsi iš „rusų pasaulio“ erdvės, kurioje netgi neigiama ukrainiečių tautinė tapatybė traktuojant juos kaip nesusipratusią, bet neatskiriamą „didžiosios broliškosios“ tautos dalį; tad kartu tai yra smūgis imperiniam Rusijos identitetui. Žinoma, pačios savaime konstitucijos pataisos tik teikia postūmį tokiai fundamentaliai geopolitinei slinkčiai, kad ji taptų iš tikrųjų negrįžtama, bet tam reikės, ko gero, dar ne vieno dešimtmečio.

Ne išimtis yra ir Baltarusija. Po suklastotų prezidento rinkimų šalyje nebeliko net konstitucijos regimybės, nes diktatūra nebepaiso savo pačios parašytos atvirai autoritarinės konstitucijos raidės. Padėtį šalyje galima vadinti visišku teisinės sistemos kolapsu. Paradoksalu, bet tokia situacija suteikia galimybę rašyti naują Baltarusijos konstituciją, kuri, susiklosčius palankioms aplinkybėms, leistų atkurti teisės viršenybę ir demokratiją.

Tai vienas iš svarbiausių Baltarusijos pilietinės visuomenės lyderių uždavinių, kuris jau pradėtas vykdyti: speciali darbo grupė, vadovaujama S. Cichanouskajos atstovo konstitucinei reformai, baigia rengti naujos Baltarusijos konstitucijos projektą, kuris bus pasiūlytas kaip demokratinė šalies kūrimo alternatyva. Tačiau nesnaudžia ir režimas: marionetinio konstitucinio teismo pirmininko vadovaujama komisija taip pat rengia konstitucijos pataisų projektą, kuriuo diktatorius norėtų pagerinti savo įvaizdį pasiūlydamas išoriškai patraukliai atrodančių naujovių. Žinoma, tuo taip pat siekiama tam tikros režimo legitimacijos.

Taigi yra gera proga vengiant smulkesnių detalių aptarti abiejų projektų koncepcijas. Jos geriausiai atskleidžia konstitucinę kryžkelę, kurioje yra atsidūrusi Baltarusija.

Pirmasis – Baltarusijos pilietinės visuomenės – projektas grindžiamas europinės šalies tapatybės suvokimu. Projekto preambulėje aiškiai nurodomas Baltarusijos konstitucinių tradicijų šaltinis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutai, kuriuose galima matyti vakarietiškų teisės viršenybės ir valdžios ribojimo, lygiateisiškumo, parlamentarizmo tradicijų užuomazgas. Taip pat minima 1918 metais paskelbtos trumpą laiką egzistavusios Baltarusijos Liaudies Respublikos tradicija, kurios konstituciniai aktai skelbė šiuolaikinius demokratinius konstitucionalizmo ir valstybės kūrimo principus, panašius į įtvirtintuosius tuometinėse laikinose Lietuvos valstybės konstitucijose. Tai sudaro prielaidas kalbėti apie autonominę, kitokią nei kaimyninės Rusijos, Baltarusijos konstitucinę tapatybę, kuri savo šaknimis net artimesnė lietuviškajai.

Tokia tapatybė atsispindi Baltarusijos valdymo formą įtvirtinančiose projekto nuostatose. Pagal jas Baltarusija turi tapti parlamentine respublika, kurios modelis labai panašus į lietuviškąjį. Vyriausybė turės būti formuojama parlamento pasitikėjimo pagrindu, tik parlamentui ji bus atskaitinga ir tik parlamentas galės ją atstatydinti pareikšdamas nepasitikėjimą.

Tai yra didžiulis kontrastas iki šiol nustatytajam superprezidentiniam autoritariniam valdymo modeliui. Dėl Lukašenkos valdymo dešimtmečių Baltarusijos visuomenėje apskritai gana gajus skepticizmas prezidento institucijos būtinumo atžvilgiu įžvelgiant joje diktatūros grėsmę; girdėti net balsų, siūlančių apsiriboti tik parlamento skiriamo ministro pirmininko institucija. Tačiau vis dėlto nuspręsta tiesiogiai renkamo prezidento, kaip valstybės vadovo, instituciją išsaugoti gerokai siaurinant jo įgaliojimus: pavyzdžiui, jis nebebus laikomas „konstitucijos garantu“, jam nebus suteikta teisė leisti įstatymo galią turinčius dekretus, skelbti nepaprastąją padėtį, skirti vyriausybę, o daugelį įgaliojimų jis įgyvendins kartu su vyriausybe. Taigi projekto rengėjai atsižvelgė į pačios Baltarusijos ir kitų posovietinių šalių patirtį, kad stabilią pliuralistinę demokratiją geriausiai garantuoja parlamentinė respublika, o prezidentinis režimas paprastai nuveda autoritarizmo keliu.

Apsispręsta esamą dviejų rūmų parlamentą pakeisti į vienerių, be to, vietoje Aukščiausiosios Tarybos pasirinktas istorinis Soimo (Seimo) pavadinimas. Iš esmės keičiama teisėjų skyrimo tvarka: politinės institucijos eliminuojamos iš teisėjų skyrimo proceso, o teisėjus atrinktų ir skirtų, kaip, beje, ir spręstų dėl dabartinių „teisėjų“ įgaliojimų tęsimo, nepriklausoma Teisingumo taryba, kurios tik pusė būtų teisėjų atstovai, o kitą pusę formuotų pilietinės visuomenės organizacijos.

Lietuvos ir kai kurių kitų šalių pavyzdžiu projekte numatyta nekeičiama (amžinoji) konstitucinė nuostata, kad Baltarusija yra suvereni demokratinė teisinė valstybė. Jos bus negalima pakeisti net referendumu ir jai turės neprieštarauti bet kuri konstitucijos pataisa. Priminsiu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste tai tiesiogiai nenumatyta, bet Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Konstitucijos 1 straipsnio nuostata dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės yra nekeičiama, nes kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto.

Žmogaus teisių srityje naujos demokratinės Baltarusijos konstitucijos projekto išskirtinė naujovė yra aiškus mirties bausmės uždraudimas (iki šiol Baltarusija yra vienintelė Europos valstybė, taikanti tokią bausmę). Apskritai pripažįstamas prigimtinis žmogaus orumas ir teisių pobūdis, ne mažesnis kaip tarptautinis šių teisių gynimo standartas. Projekto specifika yra didesnis dėmesys toms teisėms, kurias dabartinis diktatoriaus režimas labiausiai pažeidžia (pavyzdžiui, teisei į laisvę, apsaugai nuo kankinimų, privataus gyvenimo apsaugai, teisei į veiksmingą teisminę gynybą, teisei streikuoti, dalyvauti valstybės valdyme, rinkimų teisei, saviraiškos ir žiniasklaidos laisvei), taip pat žmogaus teisių gynimo institutams (pavyzdžiui, advokatūrai, ombudsmenui, specialiųjų tarnybų kontrolės ir kovos su korupcija komitetams). Beje, siūloma nustatyti europines nediskriminavimo, lygių galimybių ir šeimos gyvenimo apsaugos garantijas.

Atsižvelgiant į faktinę situaciją ir visuomenės nuomonę, kol kas siūloma palikti dvi valstybines kalbas – baltarusių ir rusų. Tačiau tam tikras prioritetas teikiamas baltarusių kalbai: pavyzdžiui, prezidento priesaika numatoma tik šia kalba, valstybė įpareigojama imtis specialių priemonių baltarusių kalbos vartojimui plėsti su perspektyva jai tapti vienintele valstybine kalba. Valstybiniais simboliais numatoma baltarusių tautinė baltos-raudonos-baltos spalvų vėliava, Vytis ir devizas „Živie Belarus“.

Planuojama išlaikyti ir šalies nuolatinio neutraliteto siekį, tačiau užsimenama apie šalies galimybę stoti į viršnacionalines organizacijas (galbūt ES) kartu uždraudžiant būti sąjungų, kurios paneigtų šalies nepriklausomybę, nare (tokia gali būti matoma sąjunginė su Rusija valstybė).

Kita vertus, gali būti ir taip, kad Lukašenka, paskyręs savo įpėdinį, panašiai kaip kadais N. Nazarbajevas Kazachstane, pasitrauktų į didesnę faktinę įtaką įgysiančio visuotinio Baltarusijos susirinkimo pirmininko postą, iš kur galėtų toliau realiai vadovauti šaliai formaliai už nieką neatsakydamas.

Visiškai priešingo turinio yra režimo rengiamas konstitucijos pataisų projektas, kuriame sunku įžvelgti šalies nacionalinę tapatybę, nes jis grindžiamas „sovietinių partizanų“ mitu, kylančiu iš „didžiojo tėvynės karo“ laikų. Tokia „tapatybė“ negali būti atskira nuo rusiškosios, kuri taip pat pastaruoju metu maitinama „sovietinės liaudies“ pasiekimų ir pergalių mitais. Baltarusijos valstybingumas čia siejamas geriausiu atveju su Baltarusijos SSR, jeigu ne tik su Lukašenkos prezidentavimo laikotarpiu. Suprantama, tokia koncepcija sudaro puikias prielaidas eventualiam šalies suvienijimui su didesniąja kaimyne, nes didesnių nacionalinių skirtumų tarp abiejų valstybių šioje koncepcijoje nepripažįstama.

Apskritai režimo rengiamame konstitucijos projekte galima pamatyti daug eurazijinei erdvei priklausančioms valstybėms (pavyzdžiui, Rusijai ar Kirgizstanui) būdingų bruožų. Pirmiausia pernykščių Rusijos konstitucijos pataisų pavyzdžiu heroizuojamas „tėvynės gynėjų didžiajame tėvynės kare“ vaidmuo, taigi į valstybinės ideologijos lygį pakeliamas sovietinės praeities šlovinimas kartu nacizmo apraiškomis laikant baltarusių nacionalinės tapatybės paieškas ir išraišką.

Antra, Kirgizstano kurultajaus pavyzdžiu planuojama sukurti viršparlamentinę struktūrą – visuotinį Baltarusijos susirinkimą, kurį sudarytų visų lygių (parlamento ir vietos tarybų) deputatai. Tai gali atrodyti neracionalu, nes Baltarusijoje ir taip yra visiškai Lukašenkai pavaldūs dveji parlamento rūmai. Tačiau būtent eurazijinės erdvės autoritariniai režimai ypač mėgsta imituoti demokratiją, tokiomis „nacionalinėmis asamblėjomis“ demonstruodami tariamą tikros „liaudies valdžios“ (narodovlastije) įgyvendinimą. Kita vertus, gali būti ir taip, kad Lukašenka, paskyręs savo įpėdinį, panašiai kaip kadais N. Nazarbajevas Kazachstane, pasitrauktų į didesnę faktinę įtaką įgysiančio visuotinio Baltarusijos susirinkimo pirmininko postą, iš kur galėtų toliau realiai vadovauti šaliai formaliai už nieką neatsakydamas.

Atrodo, kad pagal režimo projektą prezidento įgaliojimai gali būti apkarpyti tik simboliškai, nes atsisakoma pradinės idėjos bent jau atimti iš prezidento teisę leisti įstatymo galios dekretus. Taip pat neplanuojama atsisakyti mirties bausmės užsimenant tik apie galimą referendumą šiuo klausimu ateityje. Apskritai žmogaus teisių srityje numatoma pabrėžti didesnę asmens atsakomybę „visuomenei ir valstybei“, po kuria slepiasi atkuriama sovietinio tipo žmonių gyvenimo kontrolė, jų „pilietinis ir patriotinis ugdymas“. Žinoma, nepamirštas ir Rusijos bei Kirgizstano konstitucijų pataisose akcentuotas „tradicinių vertybių“ gynimas nuo degraduojančių Vakarų.

Jei projektą ištiks taip ir neįgyvendintų Baltarusijos Liaudies Respublikos konstitucinių aktų likimas, ko gero, tikrai turėsime dar septyniais šimtais kilometrų pailgėsiančią sieną su Rusija.

Režimas nepamiršta ir „saldainiukų“, kurie galėtų būti palankiai įvertinti kai kurių Vakarų stebėtojų, nesuvokiančių fiktyvios konstitucijos esmės. Kaip ir Baltarusijos pilietinės visuomenės projekte, režimas siūlo nustatyti individualaus konstitucinio skundo galimybę. Tačiau čia reikėtų pastebėti, kad tokia galimybė neišvengiamai bus tik teorinė ir fiktyvi. Juk, kitaip nei pagal pilietinės visuomenės projektą, pats vadinamasis konstitucinis teismas nebus reformuojamas.

Ko jis vertas, iškalbingai byloja faktai: pernai, veikdamas be konstitucinio pagrindo, šis „teismas“ paskelbė legitimiais prezidento rinkimus, o naujų demokratinių rinkimų reikalavusią Baltarusijos pilietinės visuomenės Koordinacinę tarybą pripažino antikonstitucine; šį mėnesį Baltarusijos „konstitucinis teismas“ tikslingumo sumetimais pateisino diktatūrai galėjusių sukelti pavojų vietos tarybų rinkimų nukėlimą, nors pagal režimo konstituciją yra aiškiai nustatyta šių tarybų kadencijos trukmė. Galiausiai jau kone dešimtmetį šis „teismas“ neatlieka jokios konstitucinės kontrolės, nes niekas nepateikia skundų dėl režimo priimamų teisės aktų (ir kas gi galėtų išdrįsti tai padaryti), tad „teismui“ sugalvota įstatymų projektų palaiminimo prieš juos pasirašant prezidentui funkcija (vadinamoji išankstinė konstitucinė kontrolė). „Palaiminimu“ šią funkciją reikėtų vadinti todėl, kad „teismas“ niekada neranda įstatymų projektų prieštaravimo konstitucijai. Taigi Baltarusijos „konstitucinį teismą“ reikėtų teisingiau vadinti prezidento kanceliarijos teisės pritarėjų padaliniu.

Galiausiai diktatorius sumanė (ko gero, vykdydamas Kremliaus nurodymą) atsisakyti konstitucijoje deklaruoto nuolatinio neutraliteto siekio. Turbūt nepatogu matyti besitęsiantį akivaizdų šios nuostatos pažeidimą, kai Baltarusija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narė, integruojanti savo ginkluotąsias pajėgas į Rusijos karinę sistemą.

Baltarusijos konstitucinė kryžkelė nebus įveikta labai greitai. Ko gero, pirma planuojamame fiktyviame referendume kitų metų vasarį bus priimtos režimo rengiamos konstitucijos pataisos. Tačiau, kita vertus, abejotina, ar kas nors jas pripažins legitimiomis, legitimios jos nebus ir Baltarusijos žmonių akyse. Tad, tikėtina, toks režimo veiksmas dar labiau paskatins paramą pilietinės visuomenės parengtam naujos demokratinės Baltarusijos konstitucijos projektui. Žinoma, realybe jis galės tapti tik kritus Lukašenkai, bet ilgalaikėje perspektyvoje toks projektas leidžia tikėtis turėti europinę, civilizaciškai mums itin artimą, kaimynę su aiškiai išreikštu nacionaliniu konstituciniu identitetu, kuris užkirstų kelią Baltarusijos, kaip tautos ir valstybės, išnykimui.

Jei projektą ištiks taip ir neįgyvendintų Baltarusijos Liaudies Respublikos konstitucinių aktų likimas, ko gero, tikrai turėsime dar septyniais šimtais kilometrų pailgėsiančią sieną su Rusija. Kaip ten bebūtų alternatyvos paramai naujos demokratinės Baltarusijos konstitucijos projektui nėra, nors galutinės sėkmės čia niekas ir negali garantuoti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt