Prieš 30 metų, vėlyvą vasario 11 d. vakarą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pasiekė tokio turinio telegrama (anglų kalba), kurios siuntėja buvo Islandijos užsienio reikalų ministerija.
„Ką tik Altingas (Islandijos parlamentas) priėmė šią rezoliuciją:
„Altingas nutaria patvirtinti, kad visiškai galioja 1922 metais Islandijos Vyriausybės suteiktas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimas.
Altingas remia 1991 metų sausio 23 dienos Vyriausybės sprendimą patenkinti demokratiškai išrinktos Lietuvos valdžios prašymą pradėti derybas dėl diplomatinių santykių.
Altingas ragina Vyriausybę išspręsti šį klausimą užmezgant diplomatinius santykius su Lietuva kaip galima greičiau.“
Tai reiškė, jog Islandija, pirmoji iš pripažintų užsienio valstybių (iki tol tai padarė tik Moldova, kuri dar nebuvo nepriklausoma), pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą. Turbūt neįmanoma perteikti, kokią viltį ta žinia suteikė!
Islandijos Altingo rezoliucija buvo itin drąsus, bet logiškas žingsnis. Islandija laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, buvo okupuotų Baltijos šalių advokatė. Prieš tai Vilniuje su oficialiu vizitu lankėsi Islandijos užsienio reikalų ministras, kuris pats susipažino su padėtimi Nepriklausomybę ginančioje Lietuvos Respublikoje. Žinoma, didžiausią impulsą Islandijos Altingo rezoliucijai suteikė 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, kuriame daugiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių pritarė, kad pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbtų, jog „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Prieš tai Sausio 13-ąją taikiu pasipriešinimu atremta sovietų agresija.
Islandijos Altingo rezoliucija buvo itin drąsus, bet logiškas žingsnis. Islandija laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, buvo okupuotų Baltijos šalių advokatė
Altingo rezoliucija reikšminga keliais tarptautiniais teisiniais aspektais, kurie bendri apibūdinant visą tarptautinį Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimą. Pirma, Lietuva nebuvo pripažinta kaip nauja valstybė – buvo patvirtintas dar 1922 metais suteikto pripažinimo galiojimas: 1940 metais pradėta SSRS agresija (įskaitant Lietuvos teritorijos okupaciją ir aneksiją) pagal tarptautinę teisę negalėjo panaikinti Lietuvos Respublikos, kaip valstybės ir tarptautinės teisės subjekto, tad Lietuvos Respublikos iš naujo pripažinti nereikėjo.
Taigi, antra, buvo pripažinta nauja, demokratiškai išrinkta, Lietuvos Respublikos valdžia, su kuria reikėjo nustatyti diplomatinius santykius: 1940 metais Lietuvos Respublikos valdžios institucijos buvo sunaikintos, tad tarptautiniu mastu reikėjo pripažinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir jos sudarytos Vyriausybės įgaliojimus atstovauti nuo 1922 metų pripažįstamą Lietuvos valstybę. Todėl tarptautinės teisės požiūriu Islandijos Altingo rezoliuciją tiksliausiai vadinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (plačiąja prasme) pripažinimu.
Lietuva nebuvo pripažinta kaip nauja valstybė – buvo patvirtintas dar 1922 metais suteikto pripažinimo galiojimas
Netrukus Islandijos pavyzdžiu pasekė Danija. Kopenhagoje 1991 m. vasario 28 d. Lietuvos ir Danijos užsienio reikalų ministrai pasirašė bendrą protokolą dėl Danijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo, kuriame konstatuota, jog gerus ir draugiškus šalių santykius 50 metų pertraukė prievartinė Lietuvos Respublikos inkorporacija į Sovietų Sąjungą 1940 metais. „Danija, kuri pripažino Lietuvą 1921 metais, niekada nepripažino šios inkorporacijos teisėtumo“. Danija taip pat pripažino demokratiškai išrinkto Lietuvos Respublikos parlamento ir vėliau suformuotos Vyriausybės teisėtumą, išreiškė siekį atkurti su Lietuva diplomatinius santykius
Taip pamažu įsibėgėjo tarptautinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo (naujos Vyriausybės) pripažinimo procesas. Jo kulminacija buvo 1991 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais.
