Nuomonės

2021.09.25 19:09

Vaiva Rykštaitė. Svajonių specialybė: kodėl man niekas to nesakė mokykloje?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.09.25 19:09

Jau keletą metų turiu oficialų menininkės statusą. Jį gavau tuo metu, kai buvau priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Man tai be proto svarbus pripažinimas, nes mano šeimoje nėra menininkų ir net nebuvo svarstymų, kad pati galėčiau ja tapti. 

Iš šalies žiūrint panašu, kad dažnai menininkai, kaip ir gydytojai, tęsia šeimos tradiciją, šios profesijos tarsi perimamos iš kartos į kartą kaip savaime suprantamas gyvenimo kelias. O kaip išsirinkti kitiems, kurie nebūtinai nori eiti tėvų keliu arba apskritai nežino, ko nori?

Manęs dažnai klausia: „Kuo skiriasi vaikų auginimas JAV ir Lietuvoje.“ Į tai visada atsakydavau trumpai: „Nežinau, nes pati neauginu vaikų Lietuvoje.“ Tačiau laikui bėgant, besilaukdama trečios atžalos ir reflektuodama paauglystės patirtis, imu matyti vieną esminį skirtumą – Amerikoje vaikams sakoma, kad jie gali viską, Lietuvoje vaikams nuolat primenama būti savo vietoje. Tai apima įvairias sritis, nuo smulkmenų iki esminių įsitikinimų apie save ir gyvenimą.

Pradėsiu nuo smulkmenų, pavyzdžiui, praėjusią vasarą mudvi su jaunystės drauge ir vaikais išėjome į Kauno Laisvės alėją. Draugė griežtai draudė dukroms laipioti ant bortelių ir gėlėms skirtos žemės (niekas joje neaugo) – nes išsiteps, nes yra bendra visuotinė tvarka – etiketas, nes nėra ko čia išsidirbinėti. Tuo tarpu aš leidau saviškėms ropštis, mat tai atrodė nieko blogo, o gal tiesiog teikiau pirmenybę vaikų laisvei ir saviraiškai?

Turbūt tą laisvumą ir laisvesnes ribas nesąmoningai perėmiau iš amerikiečių. Tačiau, mano akimis, amerikiečių vaikai dažnai rodosi perdėm įžūlūs ir nemandagūs, itin sunkiai priima kritiką, nes nėra prie jos pratę – tėvai vaikus stengiasi kuo daugiau girti, kad tik vaikai savimi pasitikėtų. Šitoks vien gyrimo ir pataikavimo metodas man, kaip mamai ir kaip asmenybei, nepriimtinas – nenoriu auginti „snaigių“, kurios nuo karštesnio žodžio ištirps. Pati itin vertinu konstruktyvią, mandagiai išsakytą kritiką, nes pagyrų tobulėjimui negana.

Tačiau esminis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos – požiūris. Neabsoliutinu, ir vis dėlto drįstu teigti, kad dažnas amerikietis auga įsitikinęs – viską galiu, tapsiu kuo tik panorėsiu! Amerikietiška svajonė tuo ir ypatinga, kad bent mintyse ji pasiekiama bet kam. Nors realybėje JAV turi daugybę problemų, tarp jų ir klaikios socialinės nelygybės, narkotikų ir t. t., tačiau jei galėčiau atsukti laiką atgal, norėčiau, kad man dešimtoje klasėje besirenkančiai mokyklos dalykų profilius kas nors būtų pasakęs: pasaulis didelis, jame yra daug pasirinkimų ir tu gali tapti kuo tik nori! Lietuvai trūksta tos įžūliai drąsios svajonės, įsitikinimo, kad vienintelės galimybių lubos yra dangus.

Jei manęs dabar kas klaustų patarimo, kur stoti ar kokia specialybė yra perspektyvi, atsakyčiau paprastai: perspektyviausia specialybė yra ta, kuri rodosi įdomiausia tau ir niekam kitam. Velniop visus reitingus ir atlyginimų statistiką.

Turiu mylinčius tėvus ir itin liberalių pažiūrų, visada palaikančią mamą. Vis tiek paauglystėje iš šeimos ir giminių gavau ribotą savo galimybių suvokimą. Viskas tuo metu atrodė paprasta: pirmiausiai net nebuvo svarstytinas variantas nestoti į jokią aukštąją mokyklą ir pabandyti paieškoti savęs kitose veiklose. Apskritai „neįstoti“ buvo visuotinai pripažįstama kaip didžioji gyvenimo nesėkmė ir visi žinojo, kad geriau stoti bet kur, nei visai neįstoti. Apie tarpinius metus, labiau žinomus kaip gap year, niekas apskritai nekalbėjo, o gaila. Nes būtent tai – sąmoningą metų laiko pertrauką tarp mokyklos ir studijų, rekomenduosiu savo vaikams ir visiems klausiantiems patarimo.

Įvairūs tyrimai patvirtina, kad net 90% iš sąmoningai tokią struktūruotą metų pertrauką pasirinkusių jaunuolių vėliau ne tik grįžta į studijas, bet ir studijuoja su didesne motyvacija, gauna aukštesnius įvertinimus.

Nežinau, kokia situacija yra dabar? Tačiau mano mokyklos baigimo metais egzistavo tik kelios perspektyvios ir gerbtinos specialybės: ekonomika, verslo vadyba, IT ir medicina – šioms reikėjo matematikos žinių, o jų neturintiems humanitarams beliko teisės studijos. Nepavykus įstoti į nė vieną iš šių specialybių (man taip ir nutiko) buvo rekomenduojama stoti ten, iš kur vėliau nesunkiai galima pereiti į normalią specialybę (taip ir dariau).

Pasauliui nereikia dar penkiasdešimt aštuonių gyvenimu nepatenkintų ekonomistų, bet tikrai reikia dėl savo darbo pamišusių mikologo, tortų dizainerės, miškininkės, žolininko, paveikslų rėmintojos, etnologo, stebuklingų skalbimo miltelių išradėjos, lėlininko, meno terapeutės, ornitologo, žmogaus teisių specialistės ir linksmo kasininko.

Žiurkių lenktynės prasidėjo anksti – ruošiantis brandos egzaminams, skaičiuojant gautus balus, kuriuos tėvai lygino su visų pažįstamų ir bendradarbių vaikų balais, lyg kokie numerologai būrė sėkmingą arba apgailėtiną jaunimo ateitį. Tačiau taip svarstant visiškame dėmesio užribyje liko iš tiesų įdomūs, originalūs gyvenimo pasirinkimai ir dešimtys, jei ne šimtai specialybių, apie kurias tuo metu net neleidau sau galvoti.

Pavyzdžiui: režisūra, kultūros vadyba, įvairių retų kalbų studijos, ekoturizmas, menotyra – dalykai, kuriuos rinkčiausi šiandien. Maža to, itin nuvertinamos studijos kolegijose ir amatų mokymasis apskritai. O juk visi žinome, kur tai veda – kai studijuojama tik dėl diplomo, dėl popieriaus, dėl statuso, dėl pliusiuko, o vėliau raudama, kad šalis pilna „valytojų su aukštuoju“. Tik ką iš tiesų reiškia tas „aukštasis“?

Jei manęs dabar kas klaustų patarimo, kur stoti ar kokia specialybė yra perspektyvi, atsakyčiau paprastai: perspektyviausia specialybė yra ta, kuri rodosi įdomiausia tau ir niekam kitam. Velniop visus reitingus ir atlyginimų statistiką. Pasauliui nereikia dar penkiasdešimt aštuonių gyvenimu nepatenkintų ekonomistų, bet tikrai reikia dėl savo darbo pamišusių mikologo, tortų dizainerės, miškininkės, žolininko, paveikslų rėmintojos, etnologo, stebuklingų skalbimo miltelių išradėjos, lėlininko, meno terapeutės, ornitologo, žmogaus teisių specialistės ir linksmo kasininko. Beje, šis darbas, kaip parodė pandemija, yra vienas svarbiausių. Todėl norėčiau, kad man, kadaise karštligiškai besirinkusiai, kur stoti, kas nors būtų pasakęs: nesvarbu, ką gyvenime dirbsi. Tau seksis tuomet, jei mėgausies tuo, ką darai.

P.S. Gal klystu, bet man rodos, kad pandemijos metus prasminga išnaudoti paverčiant juos tarpiniais metais. Tik paskui manęs nekaltinkit, patarimas – mano, pasirinkimas – jūsų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt