Nuomonės

2021.07.08 18:00

Gintautas Mažeikis. Beveidžiai pabėgėliai ir hibridinis karas

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2021.07.08 18:00

Diktatoriaus Lukašenkos tikslas yra, valstybiniu lygiu organizuojant prekybos žmonėmis tarptautinį verslą ir jį nukreipiant prieš Lietuvą, įžiebti nesantaikos, neapykantos ir riaušių ugnį ir taip priversti Lietuvą pripažinti diktatoriaus teisėtumą, sėsti su juo prie derybų stalo. Pasak Pavelo Latuškos ir kitų šaltinių, šiandien Lukašenka bando organizuoti nelegalų keliones iš 72 pasaulio šalių: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos. Siekdamas kitus priversti jį pripažinti ir su juo derėtis, diktatorius šalia masinės migracijos ketina organizuoti narkotikų ir radioaktyviųjų medžiagų tiekimą.

Sintetinių narkotikų tiekimą į ES pradėti nesunku, bet kuri diktatoriaus cheminė laboratorija gali organizuoti masinę jų gamybą, o mūsų siena skylėta ir jos menkas veiksnumas, maršrutai jau ištirti. Taip pat įsivaizduojama, kad pabėgėliai, prekeiviai narkotikais ar radioaktyviosiomis medžiagomis sukels ginkluotus incidentus Lietuvos pasienyje ar šalies viduje. Visa tai organizuoja Lukašenkos sūnus Viktoras Lukašenka ir specialusis būrys OSAM, remiant diktatoriaus KGB ir, neabejotina, žinant apie visas operacijas Rusijos specialiosioms tarnyboms. Taigi, hibridinis karas prasidėjo ir svarbu iš Lietuvos pareigūnų reikalauti paaiškinimo, koks yra Lietuvos saugumo, kariuomenės, ES ir NATO vaidmuo šiame besiplečiančiame hibridiniame kare, kokių kietų atsakomųjų, prevencinių priemonių imsis respublika. Kol žiniasklaida nepersekioja klausimais, komentarais, mūsų valstybės institucijos miega.

Nelegalūs ekonominiai migrantai, hibridinio karo marionetės, elgiasi pagal instrukciją: pereidami sieną turi pamesti dokumentus, o dar geriau – palikti juos prekiautojams žmonėmis Minske. O tada jau gali pasakoti bet kokią tragišką karo istoriją ir prašyti politinio prieglobsčio meluodamas vardą, amžių, kilmę. Lukašistų agentai tikisi, kad ilgainiui jie sukels provokacijas: riaušes, padidins nusikalstamumą, gal net organizuos smurto akcijas, žmogžudystes; tikimasi, kad Lietuvos pasieniečiai pradės šaudyti ir taip sukels pasienio karinį konfliktą. Visa tai autoritarinio režimo atsakas už tai, kad palaikome Baltarusios demokratines jėgas, remiame S. Cichanouskajos štabą, padedame siekti diplomatinio pripažinimo, priimame jų studentus, padedame jiems organizuoti protesto akcijas.

Siekiant tikslo priversti Lietuvos vyriausybę derėtis, Lukašenkos padalinių užduotis yra ne šiaip raginti visokiausio tipo bėglius keliauti į ES, bet ir rengti provokacijas bei skatinti Lietuvoje priešiškumą nelegaliems migrantams. O mūsų tikslas yra priešingas: remti Baltarusios demokratiją, išsilaisvinimą iš po Kremliaus šešėlio ir tik po to kalbėti apie ekonominio, kultūrinio ir kitokio bendradarbiavimo plėtrą. Atitinkamai uždavinys šios agresijos akivaizdoje yra pagal galimybes draugiškai migrantams ir labai kietai diktatoriaus atžvilgiu atgrasyti nelegalią migraciją. Pakartosiu: ne sumažinti konfliktą, o apsiginti ir nubausti diktatorių.

Lukašenkos pareigūnai tikisi, kad mes, kaip ir jie, laikysime bėglius bevardžiais priešais. Priešingai, nei nori KGB, mes turėtume bėgliams grąžinti jų vardus ir veidus, suteikti balsą. Štai tokio veiksmo Lietuvoje kol kas pasigendu. Mes bėglius vaizduojame lygiai taip pat, kaip Lukašenkos propaganda: kaip beveidę masę. Veido grąžinimas yra tikro vardo, gyvenimo istorijos, giminių balso, tautos istorijos įgarsinimas. Kol kas dauguma pabėgėlių yra iš Bagdado, Irako sostinės, kur gyvena per 9 milijonus žmonių. Šis viduramžių miestas, gerokai senesnis už Vilnių, buvo Abasidų kalifato sostinė: šalies, kuri aprėpė teritoriją nuo Tigro upės slėnių iki Maroko ir dalies dabartinės Ispanijos. Abasidai irakiečiai didžiuojasi savo istorija.

Tik XVII a. kalifatas buvo nukariautas Osmanų imperijos. Ilgos imperinės istorijos paskatino Irako rašytojus kurti daugybę istorijų, romanų, papročių, puikią virtuvę. Dar viena patirtis: šiuolaikiniai karai, kurie Irake tęsiasi beveik nuo 1990 m. – visą mūsų atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį. Tačiau į Lietuvą keliauja bėgliai ne tik iš Bagdado, bet iš Samaros, Tikrito, Faludžos, Karbalos, Hilos, Nadžafo apylinkių, daugiausia sunitai, bet yra šiitų ar krikščionių. Sprendžiu iš jų pačių pasakojimų tinklaraščiuose ir knygose apie bėgimo istorijas, daugiausia į Siriją, kai pasitraukė per 1,5 milijono žmonių, o po to atėjo Syriza ir dar didesnis, žiauresnis karas. Bus labai sunku įrodyti, kad jie – ne politiniai pabėgėliai.

Mūsų kovos priemonė turėtų būti ne simetriška Lukašenkos KGB prievarta, o asimetriškas sąmoningumo didinimas. Norėtųsi, kad pabėgėlių stovyklos taptų demokratijos ir teisės pamokų centrais, tarptautiniais diskusijų forumais, įvairovės mokyklomis. Žinau, kad tai tik svajonė, nes kol kas mūsų pareigūnai, šalis eina anonimizacijos, masių stumdymo ir reguliavimo būdu, o to ir laukia iš mūsų diktatoriaus KGB. Vienas iš būdų pradėti pokalbius ir veido politiką yra tinkamas asmenų paskirstymas. Pirmiausia svarbu identifikuoti tikrai politiškai persekiojamus asmenis. Tai nesunku padaryti: paprastai jie neslepia savo tapatybės ir yra suinteresuoti maksimaliu bendradarbiavimu. Būtent jie vėliau ir gali tapti pagrindiniais pagalbininkais, užtikrinančiais tinkamą asmenų paskirstymą, dialogą, bendradarbiavimą. Tik po to jau galimas paskirstymas pagal ekonominius interesus, tikėjimą, tautybes ir kitus interesus, svarbu padėti motinoms su vaikais, nors tokių bus mažai; atskirti tikrą, o ne imituojamą negalią, ligą turinčius asmenis, kurių nereikėtų kankinti bendrose palapinėse.

Taigi, hibridinis karas prasidėjo ir svarbu iš Lietuvos pareigūnų reikalauti paaiškinimo, koks yra Lietuvos saugumo, kariuomenės, ES ir NATO vaidmuo šiame besiplečiančiame hibridiniame kare, kokių kietų atsakomųjų, prevencinių priemonių imsis respublika.

To vieni nepadarysime: todėl reikia prašyti patyrusių tarptautinių organizacijų pagalbos. O sveikiems, jauniems ekonominiams bėgliams iš tiesų nėra ko pataikauti, ir griežtos, asketiškos gyvenimo sąlygos bei disciplina jiems nepakenks, o dar ir baudas turėtų sumokėti, kad, apsukę ratą, negrįžtų antrą kartą tuo pačiu keliu. Vis dėlto turi būti ir demokratijos bei atviros visuomenės meduolis: tai jų savanorystės, veiklumo ir darbingumo skatinimas. Savanorystės ir bendradarbiavimo su Lietuvos pareigūnais bei su Lietuvos visuomene – žurnalistais, mokslininkais, mokytojais, verslininkais, rėmimas gali būti siejamas su jų demokratiniu auklėjimu taip jiems mažinant nusikalstamų ir teroristinių grupuočių įtaką.

O kol kas jų beveidiškumas yra Lukašenkai paspirtis mus su jais supriešinti. Jiems namie, kažkur Irake ar Sirijoje, įkalbėta, kad Vakarai nusiaubė jų namus, tai dabar ir privalo maitinti ir šelpti. O machinatoriai žmonių sielomis pavertė juos agresijos, atakos priemone prieš Lietuvos valstybę ir ES. Kartais būsimų pabėgėlių į Minską per dieną atkeliauja per 1 000, tad didieji jų maršai per sieną dar laukia. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė teigia, kad rengiama didelė pabėgėlių koncentracijos stovykla. Tai tikrai kelia nerimą. Juk sugrūdus labai skirtingus, nieko bendra neturinčius žmones į vieną aptvarą bus labai sunku organizuoti demokratinį pasitikėjimą ir tai bus patogi vieta nusikalstamoms grupuotėms. Taip demokratinė įvairovė neveikia. Nebent šiame izoliuotame centre būtų architektūriškai organizuojama demokratinė įvairovė su savo švietimo, kultūros centrais, religiniais savanorystės centrais, pokalbių auditorijomis ir internetu?

Lukašistų agentai tikisi, kad ilgainiui jie sukels provokacijas: riaušes, padidins nusikalstamumą, gal net organizuos smurto akcijas, žmogžudystes; tikimasi, kad Lietuvos pasieniečiai pradės šaudyti ir taip sukels pasienio karinį konfliktą.

Bet ką reiškia „izoliuotame“? Nuo mūsų? Tai būtų visiškai nepriimtina demokratiniu požiūriu. Žiniasklaida, nevyriausybinės organizacijos turėtų gauti leidimus bendrauti ar dirbti su šiais asmenimis. Koncentracijos stovykla gali būti nebent trumpo, laikino sulaikymo vieta, sprendžiant didelių pabėgėlių srautų problemą, kur jie kuo greičiau, tikiuosi, bus suskaidomi į grupes ir kiekvienam bus pasiūlytas tolesnis kelias. Tačiau apie demokratizacijos ir savanorystės programas kol kas nekalbama, ir tai blogas ženklas. Negalima leisti Lietuvoje vykdyti migrantų beveidiškumo ir bebalsiškumo politikos, kurios ir reikia diktatoriams. Juk būtent jiems žmogus tėra sraigtelis, marionetė, vabalėlis. Savanorystė ir darbas gali sudaryti galimybę bėgliams patiems užsidirbti kelionei atgal: prižiūrint ir organizuojant savo tėvynainius pabėgėlius ar tiesiog padedant stovyklos ūkyje, vystant švietimo ir kultūros programas ir savivaldoje. Būtų visai gražu dalį jų įtraukti ir į programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ar tęsti studijas Lietuvos kolegijose ar universitetuose.

Lukašenkos režimas paskelbė mums karą. Todėl būtina uždaryti sieną visoms Lukašenkos klano įmonėms, kad ir kokius nuostolius tai mūsų šaliai sukeltų, ir, priešingai, didinti palankumo režimą tiems Baltarusios verslininkams, kurie bendradarbiauja su opozicija. Nori prekiauti per Lietuvą? Remk Cichanouskajos laikiną vyriausybę, jos diplomatinių atstovybių pripažinimą, padėk nuversti diktatorių! Karas yra karas, ir be ekonominių nuostolių, be suėmimų neapsieisime. Juk tereikia, kad pabėgėlių sukeltose riaušėse žūtų Lietuvos piliečių, ir tada ši provokacija uždegtų dvigubą piliečių įtūžio ar net rasizmo nuotaikų ugnį.

Šito būtina išvengti. Atvėrę žmonių veidus ir kalbėdami, suteikę darbo, nors ir sulaikymo vietose, galimybių, gerokai sumažinsime maišto pavojų. Todėl tikslinga mąstyti apie jų laikiną įveiklinimą. Juk jie jauni ir energingi, kai kurie kupini idėjų ir iniciatyvų, kurios mūsų šaliai ir Irakui ar Sirijai gali duoti naudos. Kodėl nepabandžius paleisti reguliarių skrydžių Bagdadas–Vilnius ir Stambulas–Vilnius? Tegul gauna leidimą išvykti, perka bilietus ir skrenda namo. Tegul giminaičiai atvažiuoja ir pasiima savo nevykėlius sūnus, tereikia jiems atidaryti vartus gyventi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt