Ką galvoti matant du kaimynus – Rusiją ir Baltarusią – iškilmingai minint Gegužės 9-osios pergalės dieną? Pasakysime, kad propagandos škvalas, kuris kasmet kartojasi kaimynų šalyse, mūsų neliečia. Tai bus melas ir grėsmės išstūmimas, nors ir žinome, kad apie šią istorinę traumą turime labai atsargiai ir atvirai kalbėti.
Taip elgiasi jau pažengęs psichoanalitiko pacientas, kuris ir suvokia svarbą, ir bijo šios procedūros. Mes jau truputį atsigavome bandydami kritiškai prisiminti katastrofos metus ir atverti, pagal psichines išgales, traumas bei nusikaltimus, ir pagal filosofijos gebėjimą – prasmes.
Nuo 1988 m., po prieškario Lietuvos URM ministro J. Urbšio knygų „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ ir „Atsiminimai“ publikacijų, po Molotovo-Ribentropo pakto demaskavimo ir Holokausto pripažinimo, prasidėjo ilgas ir sunkus, skausmingas ir prieštaringas Antrojo pasaulinio karo ideologijų ir nusikaltimų, klaidų ir tragedijų demaskavimas, kuris aštriais ginčais vėl ir vėl nubunda. Manau, Baltijos šalys, Lietuva priėmė teisingą sprendimą, kuris sako: mes to karo nei pradėjome, nei užbaigėme. Mes jį patyrėme kaip traumą ir tragediją, kaip žudymą, koncentracijos stovyklas, trėmimus ir išdavystes. Todėl negalime minėti jo pabaigos, nors turime mąstyti jo pradžią, analizuoti ir dekonstruoti jo įvykius, savųjų nusikaltimus ir priežastis.
Neseniai Kremlius uždraudė Rusijoje lyginti Stalino ir Hitlerio režimus, kaip vienodai atsakingus už totalitarizmą. Vargšė Hannah Arendt ir Timothy Snyderis bei kiti autoriai, kurių knygose tai daroma. Veikiausiai jų knygos (pvz., Arendt „Totalitarizmo ištakos“) ten bus naikinamos, kas tik rodo atgimstantį totalitarizmą ir grėsmę. Svarbi ir kita pamoka: mažosios Europos šalys iki 1939 m. katastrofos taip ir nesugebėjo sukurti pakankamo, stipraus ir efektyvaus solidarumo tinklo: nei dabartinės Višegrado šalys, nei Baltijos su Skandinavijos šalimis. Dėl to buvome bejėgiai.
Manau, Baltijos šalys, Lietuva priėmė teisingą sprendimą, kuris sako: mes to karo nei pradėjome, nei užbaigėme. Mes jį patyrėme kaip traumą ir tragediją, kaip žudymą, koncentracijos stovyklas, trėmimus ir išdavystes
Matydamas totalitarizmo atgimimą Baltarusijoje ir Rusijoje, dujotiekį „Nord Stream 2“ bei Vokietijos kolaboracionistines nuostatas dėl santykių su Putino režimu, suvoki, kad ir šiandien labai svarbu kurti mažųjų Europos šalių solidarumus, ne tik formalius karinius, bet ir kultūrinius: paversti Lenkijos, Latvijos, Estijos, Skandinavijos, Čekijos, Rumunijos kultūrą mums artima, daryti jų literatūrą, meną savo gyvenimo dalimi, o susitikimus su jais – puotos džiaugsmu. Tačiau Kremliui visados sekėsi sukiršinti Vilnių ir Varšuvą bei įrodyti Balkanams, kad jie neturi nieko bendra su Baltijos šalimis. Vis dėlto net jei atrodo, kad nesiseka, reikia vėl ir vėl dekonstruoti ir suvokti Antrojo pasaulinio karo ideologinį paveldą ir visų nusikaltimus, taip pat ir saviškių kolaborantų, tiek su naciais, tiek ir su sovietais.
Tai reikia daryti matant, kokia masyvi karo nostalgijos propaganda gaudžia Rusijoje ir Baltarusioje. Ukraina jau žengė į prakeiktąją atmintį, kuri ją, kaip psichoanalitiko pacientą, traukuliais drebins dar ilgus metus. O štai Baltarusiai ir Rusijai dar labai toli iki šio istorinio psichoanalitiko kabineto.
