Balandžio 29-ąją istorikas, sporto komentatorius, TV laidų vedėjas ir knygų autorius Robertas Petrauskas minėjo 50-mečio jubiliejų. Pastaruoju metu jis mažiau matomas viešumoje – po pernai ištikusio insulto, vyras visas jėgas skiria savo sveikatai. Apie tai jis papasakojo savo socialiniame tinkle, įrašu sutiko pasidalyti ir su LRT.lt.
Praėjusiems metams ritantis į pabaigą R. Petrauskas pasidalijo liūdna žinia, kad jį ištiko insultas. Praėjus keliems mėnesiams, savo gimimo dieną žinomas vyras savo socialiniame tinkle pasidalijo įrašu, kuriame papasakojo, kuo gyvena pastaruoju metu:
„Šią mano 50 gimtadienio dieną jaučiuosi dėkingas jums visiems už aukas, kurių dėka galiu gydytis, palaikymą, linkėjimus, prisiminimą, pagalvojimą, maldą. Labai tai jaučiu, ir gal tik dabar suprantu, kas yra dėkingumas.
Šiandien taip pat kaip ir kiekvieną dieną dėkoju Dievui, kad, jis taip mane myli, kad esu gyvas, galiu jausti ir visa tai patirti. Kadangi dauguma klausia, o aš kiekvienam atskirai atsakyti nesugebėsiu, tai pamėginsiu bendrai atsakyti į klausimą, kaip aš laikausi ir kokia mano sveikata.
Tai nelengvas klausimas, nes atsakymas skiriasi nuo požiūrio kampo: jei matuotumėm efektyvumu, darbingumu, naudingumu visuomenei, ambicijomis, ir veiklos projektais, tada nelabai. Praėjo pusė metų ir netapau nei efektyvus nei darbingas, nei naudingas, tebesu pernelyg lėtas pasaulyje kuriame visi kažkur skuba.
Bet žinot, žiūrėdamas į skubančius žmones pro aštunto aukšto langą ryte lėtai gerdamas mylimą Puerho arbatą, aš kartais jaučiuosi kaip Hansas Kastorpas ant Tomo Mano „Užburto kalno“, ten laikas teka kitaip ir nėra kaltės dėl neatliktų pareigų.
Aš turiu laiko knygoms, turiu laiko savo gyvenimo apmąstymams, dienoraščiui, turiu tylos, kurioje girdžiu save. Aš gavau dovanų lėtą gyvenimą, nors tikrai norėčiau, turėti abi rankas, pats atsipjauti juodos duonos, užsitraukti užtrauktuką kai šalta, laisvai vaikščioti kur širdis geidžia, gulėti ant pilvo, dainuoti, aš tikrai norėčiau pasveikti, bet nežinau ar norėčiau palikti „Užburtą kalną“ ir grįžti į nesibaigiantį lygumų maratoną.
Nežinau. Užtat dabar žinau, ką reiškia posakis, jog šviesa į mus patenka per žaizdas.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. šia Evangelijos pagal Joną, išmintimi prasideda Fiodoro Dostojevskio, „Broliai Karamazovai“ – paskutinė mano vasaros knyga prieš insultą.
Aš nežinau ar esu grūdas iš kurio išaugs vaisių, bet žinau kad jei nebūčiau apmiręs, tai tikrai būtų neįmanoma...
kartais tikrai būna sunku, bet kai gauni tiek meilės, esi stiprus net kai esi silpnas.
Tai tegu bus toks atsakymas į klausimą“ aš esu silpnokas, bet dėl to stipresnis arba, sveikata taisosi lėtai bet aš laikausi visai gerai ir šiandien net išgersiu taurę vyno.“
Prie įrašo jis pridėjo nuotrauką, kurioje lapelis su užrašu „Jei valia tvirta, kūnas atsigaus neįtikėtinai greitai“. Komentaruose jis paaiškino, jog nuotraukoje – specialiojo FTB agento Dale`o Cooperio iš „Tvin Pykso“ frazė. Ją R. Petrauskas laikė prieš akis gulėdamas ligoninėje.
