Nuomonės

2021.06.27 17:52

Gintautas Mažeikis. Kaunas ne-Europos kultūros sostinė?

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius2021.06.27 17:52

Kauno savivaldybės administracija, Lietuvos prezidentas ir „Šeimų maršas“ lenktyniauja dėl populiarumo, varžant partnerystės, lygių galimybių ir LGBT iniciatyvas: įstatymus, politines deklaracijas, renginius. Kaunas bus Europos kultūros sostinė 2022 (KEKS 2022), o tokia varžymo, klampinimo politika mus perkelia anapus ES priimtų ir plečiamų moterų, ir kitų asmenų, LGBT lygių galimybių. Klausimas, kam visos tos lietuviškos deklaracijos dėl bendrystės su ES, nuolatinis paramos prašymas, skelbiami ketinimai dėl Europos kultūros sostinės ir visas šis tradicionalizmo ir antieuropietiškumo maištas? Reikia atminti, kad ES Kultūros sostinė yra ir ES kultūros įvairovės ir lygių galimybių sostinė, o, vadinasi, ir LGBTQ+ miestas.

Šiame kontekste labai blogai atrodo „Kaunas Pride“ eitynių maršruto (Laisvės alėja) draudimas, reikalavimai perkelti viešą „Jaunimo sezono“ festivalio diskusiją apie meno ir LGBTQ+ bendruomenės santykį į privačias erdves.

O kas būtų buvę, jei grupė „The Roop“ būtų laimėjusi Euroviziją ir visas šis, itin draugiškas LGBTQ+ festivalis, atvažiuotų į Kauno „Žalgirio“ areną?

O juk KEKS 2022 renginiai pagal mastą simbolinę svarbą yra lygūs Eurovizijai. Lietuvos prezidentūra ir Kauno miesto savivaldybės administracija gal nelabai ir suvokia, kad šiuolaikinis pop kultūros verslas, madų ir kino industrijos yra neatskiriamos nuo viešos pagarbos LGBTQ+ asmenims, nuo diskusijų ir atviros pagarbos rodymo. Į kokius viduramžius grįžtame su savo draudimais ir augančia nepakanta kultūrų įvairovei? Kiekvienas pop kultūros, meno ir kai kurie mokslo atstovai puikiai žino, kad rasizmas, antisemitizmas, nepakanta moterims ir LGBTQ+ asmenims reiškia, kad jūs prarasite karjeros ir verslo galimybes Vakarų visuomenėje ir galėsite prekiauti nebent Rusijoje ar, per dukterines įmones, Kryme.

Ką slepia šis pasipriešinimas smurto mažinimui šeimose ir lygioms lyčių galimybėms? Šiomis dienomis į padebesius keliama baimė dėl LGBT išryškina baltojo vyro dominavimą, kuris simptomiškai rodo „tėvo valdovo“, tai yra patriarchalo baimę prarasti savo nerašytas, „tradicines“ privilegijas. Kvailumas matuojamas baltojo vyro garbe, jo noru valdyti, jei jau ne įmonę ar organizaciją, tai bent jau savo žmoną.

O kas būtų buvę, jei grupė „The Roop“ būtų laimėjusi Euroviziją ir visas šis, itin draugiškas LGBTQ+ festivalis, atvažiuotų į Kauno „Žalgirio“ areną?

Ir jei jam tiesiogiai kovoti prieš labiau išsilavinusias ir iniciatyvias moteris nepatogu, apšvietos pančiai ir kaklaraištis neleidžia, tada ieškoma priekabų, esą tradicinei šeimai ateina galas, nors niekas į ją kėsintis net neketino, nebent uždrausti jo, baltojo vyro, tironiją šeimoje ir darbe. Seimo pasipriešinimas Stambulo konvencijos ratifikavimui ieškant priekabų dėl įsivaizduojamo homoseksualų baubo rodo, kad tikrasis kovos prieš LGBT tikslas yra išsaugoti baltųjų nevykėlių pranašumą prieš emancipuotas ir labiau išsilavinusias moteris. Juk Stambulo konvencija kalba pirmiausiai apie smurtą prieš moteris, šeimose, o ne apie seksualines mažumas.

Ta pati įsivaizduojama LGBT pabaisa, kuri neva sugriaus „tradicinę“ šeimą – tėvas, mama ir vaikas – skatina ir „Šeimų maršą“ ginti baltų vyrų hegemoniją, o prezidentą G. Nausėdą populistiškai simpatizuoti „Šeimų maršui“, taip populistiškai didinant savo populiarumą ir viešai simpatizuojant Viktorui Orbanui ir jo autoritarizmui Vengrijoje. Tik prezidentas užmiršta, kad Lietuvos Konstitucija nenumano jam tokių galių, kokias Vengrijoje turi ir sau paskyrė V. Orbanas.

Populiarumo siekimas ir konservatyvūs krikščioniški požiūriai paskatino prezidentą nepasirašyti Europos Vadovų Tarybos laiško, kuriame įsipareigojama kovoti prieš LGBT bendruomenės diskriminaciją. Tuo pačiu būdu yra paaiškinami ir Kauno miesto savivaldybės administracijos ribojimai LGBTQ+ organizuojamoms eitynėms „Kaunas Pride“ ir draudžiant KEKS 2022 „Jaunimo forumo“ diskusiją apie LGBT. Ir niekam nesvarbu, kad visa tai baigsis skandalu ir Lietuvos vardo menkinimu ES, kūrybinių įmonių ir tarptautiškų menininkų nusisukimu nuo mūsų šalies bei talentingų vaikų išvykimu.

Tarptautiniai sociologiniai tyrimai jau kelis dešimtmečius rodo apie tiesioginę koreliaciją tarp tolerancijos rasėms, LGBT ir bohemai (gyvenimo stiliams) ir kūrybinių industrijų (kino, teatro, naujųjų medijų, madų...) plėtros. Apie tai žino kiekvienas bent kiek rimčiau studijuojantis Kūrybinių industrijų bakalauras, ko negaliu pasakyti apie miestų administracijų kultūros skyrių vadovus.

Ta pati įsivaizduojama LGBT pabaisa, kuri neva sugriaus „tradicinę“ šeimą – tėvas, mama ir vaikas – skatina ir „Šeimų maršą“ ginti baltų vyrų hegemoniją, o prezidentą G. Nausėdą populistiškai simpatizuoti „Šeimų maršui“, taip populistiškai didinant savo populiarumą ir viešai simpatizuojant Viktorui Orbanui ir jo autoritarizmui Vengrijoje.

KEKS 2022 turi tikslą paskatinti meno ir kultūros raidą Lietuvoje, o štai prezidento ir Kauno administracijos sprendimai yra veikiau atgręžti į pataikavimą populistiniams šeimos maršams ir asfalto tiesimui, bet ne asmenų lygioms teisėms, jų garbei ir orumui, ne ES vertybių puoselėjimui.

Mes matome Seimo ir miestų administracijų politikų simpatizavimą naujajai patriarchalizmo bangai, kuri slepiasi po šventosios tradicijos kaukėmis, tikintis laimėjimų savivaldos rinkimuose.

Tačiau senajai, sovietinės kilmės „tradicionalistų“ vaizduotei tenka susidurti su naujos kartos, dar iki 30 metų amžiaus, kitokiomis, daug laisvesnėmis pažiūromis. Jauni asmenys balsuoja už Laisvės partiją. Ji augina savo rėmėjus ir, jei taip toliau, šiai partijai priklausys ateitis. O dabartinis „Šeimų maršas“, ir čia paradoksas, tik didina Laisvės partijos populiarumą.

O kitos partijos bijo, įskaitant ir Liberalų sąjūdį ir juo labiau LSDP, atsigręžti į piliečių troškimą būti lygiais ir konkurencingais ES. Atsilikusios nuo laisvės tapsmo partijos kausis dėl penkiasdešimtmečių ir vyresnių vyrų hegemonų ir jų žmonų balsų.

Šiandieninės kultūrinės ir kūrybinės industrijos, ir pirmiausiai kino ir žaidimų, atitinkamai, socialiniai tinklai yra vienareikšmiškai atsisukę į lyties ir seksualinės vaizduotės išlaisvinimą nuo biologinių prietarų ir „šventųjų tradicijų“ bei atsivėrimą plačiam kultūrų ir vaizduotės žaismui.

Ateitis priklauso dabartiniam jaunimui, gimnazistams ir studentams. O šeimų maršai ir gąsdinimai LGBT baubu tik stabdo Lietuvos raidą ir varžo ne tik vaizduotės ir kūrybos laisvę, bet ir menkina realias lygias moterų galimybes, konservuoja smurtą namų aplinkoje. Žmogaus teisių raidos varžymas, lyginant su dauguma ES šalių, sukels blogas ekonomines, socialines ir kultūrines pasekmes. Pavyzdžiui, Lietuvoje bus vykdomas žaidimų ar kino industrijų aptarnavimas, o ne steigiami idėjas ir finansus valdantys centrai, kurie renkasi labiausiai tolerantiškas vaizduotės raidai ir komunikacijai šalis.

O dabartinis „Šeimų maršas“, ir čia paradoksas, tik didina Laisvės partijos populiarumą.

Verta prisiminti Bulgarijos Plovdivo miestą, kuris buvo viena iš 2019 metų ES kultūros sostinė. Ten miesto vadovybė pabandė pašalinti sostinės organizacinio komiteto vadovą vien už tai, kad jis dalyvavo fotografijų parodoje pristatančioje LGBT temas. Iš to išėjo didelis tarptautinis skandalas apie kurį rašė didžioji Europos spauda, įskaitant BBC. Tai toks deguto šaukštas, kurio po to visas Plovdivo kultūros sostinės projektas nesugebėjo išvalyti.

ES gina LGBT teises ne dėl kokio tai sąmokslo, o siekdama žmogaus teisių, demokratijos gynimo, ekonominio konkurencingumo. ES Vadovų Taryba suvokia, kad LGBTQ+ teisių neigimas slepia modernizacijos baimę, baltų vyrų kultūros norą pasipriešinti inovacijoms ir progresui.

Radikalios konservatyvios jėgos, populistiškai ir realiai varžo moterų lygias galimybes, įtvirtina autoritarinį, toksišką savivaldybių valdymą, trukdo kitų tautybių asmenų lygiavertiškumui, remia užslėptas rasizmo ir antisemitizmo formas. Be reikalo į visą šį procesą įsijungia Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios, kurios dažnai palaiko baltųjų vyrų dominavimą šeimose, kurį užtikrina moterų maldininkų suneštais pinigais. Taip tradicinė kultūra formuoja ir moterų pasaulėžiūrą, kurios dėl vienišumo, ekonominio nepritekliaus, socialinės ir religinės atskirties baimės ne tik palaiko baltųjų vyrų ir tradicinės šeimos dominavimą, bet ir pačios agresyviai puola feministes ir lyčių įvairovės kultūrininkus. Dominuojantiems patinams tarnaujančios moterys remiasi didvyriška istorija, jos priskirta, privaloma meilės namų ūkiui retorika, slepiant nepilnos šeimos baimę: vienišos motinos ar vienišos močiutės su anūke likimą.

Tokiu atveju Kaunas pasirinktas ne atsitiktinai: čia ir galime sulaukti didžiausios gėdos.

O apie homoseksualius asmenis įsivaikinusius sūnų ar dukrą Lietuvoje ir visai baugu kalbėti, nors vaiko teisių apsaugai yra sukurta pakankamai institucijų ir griežta įvaikinimo sistema. Lietuvoje veikia platus socialinių darbuotojų ir įvairiausių pagalbos ir priežiūros institucijų tinklas, pakankamas pilietiškumas, kad apsaugoti vaikus ne tik nuo galimos prievartos LGBT šeimose, bet ir, kas pasitaiko dažniau, nuo vyrų prievartos tradicinėse šeimose, kur moterys ir vaikai patiria smurtą, ir kur vyras, kas be ko, yra šeimos gynėjas, savininkas. Būtent jis, heteroseksualus patriarchalas, ir ketina pasirodyti savo visu paikumu Europos kultūros sostinėje.

Tokiu atveju Kaunas pasirinktas ne atsitiktinai: čia ir galime sulaukti didžiausios gėdos.

Arba galime elgtis priešingai: būtent Kaune ir reikia didžiausių LGBTQ+ eitynių, susijusių diskusijų, fotografijų parodų ir kino festivalių. Ir tai yra labiausiai kultūros politikai aktuali tema. O, vadinasi, viešai turėtų įsikišti Kultūros ministerija, ministras Simonas Kairys.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt