Nuomonės

2021.07.07 09:48

Rytis Satkauskas. Teisėti ir neteisėti santykiai 21 amžiuje

Rytis Satkauskas, apžvalgininkas, LRT.lt2021.07.07 09:48

Turėsiu nuvilti užstalės diskusijoms besiruošiančiuosius, šis komentaras – ne apie šeimos vertybes. Nors ar gali būti aktualesnių temų nei vertybinės? Pažiūrų takoskyra didėja visame pasaulyje, ne tik pas mus. Todėl klysta tie, kurie gina tradicinę šeimą tautinėmis vėliavomis nešini.

Identiškos diskusijos vyksta ne tik Vengrijoje, ne tik Rusijoje ar Europoje ir jos neturi nieko bendro su tautine valstybe, religija ar papročiais. Šios diskusijos vyksta žmonijos lygiu, globaliame šių dienų pasaulyje, kuriame tvoros migracijos nebestabdo ir niekada nebestabdys, kuriame neišvengiamai turės atsirasti vietos didesnei įvairovei ir tolerancijai.

Kaip globalumas pakeitė valstybės ir teisės sąvoką dvidešimt pirmame amžiuje? Ar suverenios valstybės vidaus teisės sistema gali būti atskirta nuo ją supančio pasaulio? Ar tarptautiniai santykiai galimi be juos reguliuojančių teisės normų? Ar pavienė valstybė vis dar gali nuspręsti, kas yra teisėta, nubrėžti liniją, kur baigiasi tarptautinės teisės reguliuojami santykiai ir prasideda jos suvereniteto įgyvendinimas? Atsakymas nėra paprastas ir slypi jau šio tūkstantmečio tarptautinių santykių ir tarptautinių teismų jurisprudencijos analizėje.

Ko gero, ryškiausią pėdsaką Lietuvos Konstitucinio Teismo istorijoje palikęs buvęs jo pirmininkas Dainius Žalimas, palikdamas postą, teigė, kad net nominaliu valstybės suverenu laikoma tauta neturi galių referendumu įtvirtinti nuostatų, prieštaraujančių imperatyvioms valstybių tarpusavio santykių normoms. Dvidešimt pirmo amžiaus tauta negali priimti taisyklių, pažeidžiančių visuotinai priimtas tarptautinio elgesio taisykles: referendumu nubalsuoti, kad viena gyventojų grupė verta gyventi geriau nei kita, kad kaimyninė valstybė nusipelnė bausmės, kad šios teritorija nėra visai tokia, kaip iki šiol manyta, ar tiesiog, kad šalyje turi būti įvesta karinė diktatūra „tvarkai užtikrinti“.

Tiesa, kad, Lietuvos konstitucionalizmo pradininko Mykolo Romerio suvokimu, suverenitetas reiškia tokią galią, „kuri nuo jokios aukštesnės nepareina ir kuri nebūdama subordinuota yra normatyvinės funkcijos šaltinis, jos monopolinis sprendėjas“. Tačiau tarptautinio ar tarptautinio teisinio aspekto ignoravimas konstitucinės teisės diskurse nėra Lietuvos teisės tradicija. Priešingai, savo valstybingumą mūsų valstybė grindė ir grindžia ištikimybės tarptautinei teisei principu.

Dvidešimt pirmo amžiaus tauta negali priimti taisyklių, pažeidžiančių visuotinai priimtas tarptautinio elgesio taisykles: referendumu nubalsuoti, kad viena gyventojų grupė verta gyventi geriau nei kita, kad kaimyninė valstybė nusipelnė bausmės, kad šios teritorija nėra visai tokia, kaip iki šiol manyta, ar tiesiog, kad šalyje turi būti įvesta karinė diktatūra „tvarkai užtikrinti“.

Tarptautinio teisingumo, valstybių lygiateisiškumo ir jėgos nenaudojimo principai, kuriais prieš šimtą metų buvo grindžiamas Tautų Sąjungos projektas, buvo neatskiriami nuo Lietuvos nepriklausomybę įtvirtinusios tautų apsisprendimo teorijos. Priimta į Tautų Sąjungą Lietuva tapo viena pirmųjų valstybių, pasirašiusių Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo statutą 1921 metais. Siekdama tarptautinio pripažinimo, Lietuva deklaravo ištikimybę taikaus valstybių bendradarbiavimo principams ir normoms.

Tarptautinės teisės viršenybės principas buvo įtvirtintas ir Tautų Sąjungos, turėjusios įtvirtinti Lietuvos valstybingumą, įstatuose. Išreikšdama paramą Tautų Sąjungos idėjoms ir naujam tarptautinio bendradarbiavimo modeliui, Lietuvos Vyriausybė negalėjo atmesti vieno svarbiausių jos ramsčių – tarptautine teise paremto taikaus ginčų sprendimo mechanizmo.

Valstybės saugumo situacija lėmė ir suvokimą, kad taikus ginčų sprendimas ir veiksminga tarptautinės teisės sistema yra būtina jaunos valstybės išlikimo sąlyga. Nepatyrusiai šalies Vyriausybei teko dirbti sunkiomis aplinkybėmis, dažniausiai balansuojant ant konfrontacijos ribos, o kartais net ir konfrontuojant su žymiai galingesnėmis už Lietuvą valstybėmis.

Tautų Sąjunga buvo vienintelė organizacija, galėjusi suteikti šiokias tokias saugumo garantijas. Vilniaus okupacijos, Klaipėdos krašto klausimo sprendimas, vadovaujantis tarptautine teise, tuo metu Lietuvai buvo vienintelis priimtinas pasirinkimas.

Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis įtvirtina atkurtos Lietuvos Respublikos įsipareigojimą prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktas deklaravo Lietuvos valstybės ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, o tas pats Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.

Mažiau teise vadovautis linkusių valstybių linksniuojama valstybės suverenumo sąvoka įtvirtinta septintuoju Jungtiniu Tautų Chartijos principu. Tačiau dažnai pamirštama, kad pagrindiniu Jungtinių Tautų įkūrimo tikslu įvardijamas tikėjimas žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, didelių bei mažų tautų teisėmis, siekis sudaryti sąlygas taikai, teisingumui ir tarptautinių įsipareigojimų laikymuisi, ekonominei ir socialinei pažangai bei laisvam gyvenimui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.