Nuomonės

2021.05.14 09:44

Rytis Satkauskas. Apie kalbėjimosi prasmę ir braškėjimą Jungtinėje Karalystėje

Rytis Satkauskas, apžvalgininkas, LRT.lt2021.05.14 09:44

Lietuvoje dar nenutilus Abiejų Tautų Respublikos konstitucinių pasiekimų minėjimui, nerimas iš sėkmingesnės personalinės unijos prie Europos krantų: rinkėjų paramą Škotijos parlamento rinkimuose užsitikrinusi Škotijos nacionalistų partija (SNP) paskelbė 2023 m. rengsianti antrąjį referendumą dėl nepriklausomybės. 

Lietuvos ir Škotijos valstybingumo istorija turi paralelių: 1603 m. Škotijos karalius Jokūbas (James) VI buvo karūnuotas Anglijos ir Airijos karaliumi. Vėliau, panašiai kaip mūsų kraštuose, asmeninės unijos pagrindu 1707 m. gegužės 1 d. sujungus Škotijos ir Anglijos parlamentus, įsteigta jungtinė Didžiosios Britanijos valstybė. Beje, Oliverio Cromwellio laikotarpiu Airijos, Anglijos ir Škotijos darinys net vadinosi panašiai kaip Lietuvos ir Lenkijos sandrauga.

Reformuotai Škotijos provincijai ši sąjunga suteikė naujų prekybos galimybių ir pramonės plėtrą, kiek mažiau – kultūrinės autonomijos ir lygių galimybių priimant sprendimus. Turbūt supratote užuominą: naujosios valstybės šiaurinei teritorijai teko ne pagrindinis vaidmuo. Neverta kelti klausimo, ar galėjo būti kitaip. Kur kas svarbiau tai, kad dauguma Škotijos gyventojų iki šiol save pirmiausia laiko ne britais, o škotais (61 proc. apklaustųjų; galbūt atskiros regbio ir futbolo komandos nebuvo geriausias sprendimas). Nuo pat įkūrimo Škotijos nacionalistų partija SNP atstovauja būtent tokiems rinkėjams. Todėl ir laisvas apsisprendimas dėl Škotijos nepriklausomybės – pagrindinis šios partijos politinės programos punktas.

Nacionalinio identiteto ir tinkamo politinio atstovavimo klausimas – raktas į valstybės vienybę. Jei netikite – paklauskite airių. Tuo tarpu vienas iš esminių nepriklausomybės šalininkų argumentų – akivaizdus Škotijos gyventojų ignoravimas priimant sprendimą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Dar ir dėl to, kad tarp svarių argumentų neatsiskirti 2014 m. buvo nurodoma galimybė likti ES sudėtyje. Net 62 proc. škotų patariamajame referendume 2016 m. balsavo prieš išstojimą, tačiau JK parlamento sprendimus lėmė Škotijoje nepopuliarių partijų pozicija. Atstovavimo deficitas akis bado nuo M. Thatcher laikų: iš 11 vieną kitą keitusių vyriausybių tik tris kartus Škotijos parlamentarai buvo daugumoje.

Jautrų škotų orumą žeidžia arogantiški tradicinių JK partijų lyderių sąmojai. Konservatorių vyriausybės vadovas neseniai atšaukė ilgai planuotą apsilankymą Edinburge, taip išvengdamas nejaukių situacijų ir galbūt dar vieno nejaukaus komentaro, kuris būtų galėjęs išsprūsti.

Alyvos į ugnį pila ir komentarai apie tai, kad po pralaimėto referendumo 2014 m. nepriklausomybės klausimas yra išspręstas ateinantiems 40 metų, iki kol pasikeis gyventojų kartos. Nors šis argumentas atrodo labai logiškas prieš atsiskyrimą balsavusiems rinkėjams, sunku surasti aiškesnį žmonių valios ignoravimo pavyzdį. Be to, juk niekas labiau nesukelia noro perskaityti knygą nei prieš nosį nusineštas paskutinis jos egzempliorius. Kažkaip negerai ir neteisinga. Paskelbus praėjusią savaitę vykusių savivaldos rinkimų rezultatus, žurnalistai kaip susitarę klausia britų vyriausybės atstovų, ar referendumas bus leistas? Be abejo, kaip susitarę atsako kompetentingi asmenys, škotai turi teisę būti nepriklausomi...

Kitas argumentas – kultūrinė takoskyra. Jautrų škotų orumą žeidžia arogantiški tradicinių JK partijų lyderių sąmojai. Konservatorių vyriausybės vadovas neseniai atšaukė ilgai planuotą apsilankymą Edinburge, taip išvengdamas nejaukių situacijų ir galbūt dar vieno nejaukaus komentaro, kuris būtų galėjęs išsprūsti. Kaip teigia vietos komentatoriai, škotus iš pusiausvyros veda vien premjero kalbėjimo maniera. B. Johnsono įvaizdis čia asocijuojasi su privilegija ir arogancija – mažiausiai populiariais dalykais.

Preziumuokime, kad referendumas įvyks. Gerai, trina rankas Anglijoje prakaitą liejęs skaitytojas, tegu byra anglišių valstybė, ir taip jiems per gerai, seniai karo nematė. Puiku, kelia tostą didžiausios pasaulio valstybės atstovas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dar studijų laikais mokė, kad proletaras sukils prieš išnaudotojus su ginklu rankoje. Nuostabu, šypsosi į ūsą prancūzas ūkininkas, „Ekosija“ visada buvo mūsų, vargšai priversti valgyti virtą jautieną su kukurūzais...

Anaiptol. Pirmiausia, didelė galimybė, kad Škotijos gyventojų balsas bus išgirstas. Londone daugėja balsų, raginančių stiprinti Škotijos atstovavimą priimant sprendimus. Tarp galimų sprendimų – kad ir regiono autonomijos išplėtimas, sudarantis sąlygas škotų studentams dalyvauti „Erasmus+“ programoje. Kad ir dėl to, jog Didžiosios Britanijos vėliava be Šv. Andriaus kryžiaus atrodytų ne taip gerai. Bent jau man, britų skiriamasis bruožas yra ne arogancija, o kilnumas. Dar pasididžiavimas savo šalimi. Dvi puikios priežastys ją išsaugoti.

Antra, Škotijos nacionalistų partija, perėjusi veiklą politinės sistemos paraštėse, pastaraisiais metais užsirekomendavo kaip brandi, nuosaiki ir moderni politinė jėga. Reikia paminėti ir solidarumu Europą stebinančią šiuolaikinę, jauną ir išsilavinusią Škotijos visuomenę, su pandemijos iššūkiais susitvarkiusią ne prasčiau nei Šiaurės Europos šalys. Galėčiau drąsiai prognozuoti, kad priimant lemiamus sprendimus bus pasverti visi argumentai, o priimti sprendimai užtikrins klestėjimą abiejose Adriano sienos pusėse. ES pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad valstybių suverenitetas ir kultūrinis identitetas gali būti išsaugotas bendrame teritoriniame derinyje.

Asmeninės unijos nebuvo vien valdovų asmeninių ambicijų ar įgeidžių šalutinis poveikis. Politinėmis sąjungomis siekta sujungti išteklius bendriems tikslams, panaikinti prekybos kliūtis, užtikrinti saugumą, judėjimo laisvę, kurti infrastruktūrą, skatinti gamybą ir meną. Šie valstybės tikslai aktualūs ir šiandien.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.