Nauji vėjai pučia Lietuvos užsienio politikoje. Seimo pareiškimas dėl uigūrų genocido, prekybos atstovybės Taivane planai, pasitraukimas iš Kinijos 17+1 bendradarbiavimo mechanizmo, pradėtas tyrimas dėl nusikaltimų žmoniškumui Baltarusijoje ir pagaliau griežtas atsakas dėl „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo Minske. Rezultatas akivaizdus: Lietuvos vardas vėl švyti pasaulio žiniasklaidos antraštėse, aktyviai dalyvaujama formuojant ES poziciją, buriamos koalicijos ir konkrečiais veiksmais rodoma parama demokratinėms vertybėms.
Radikalu ir neprotinga, pasakytų nuoseklaus valstybinio savarankiškumo šalininkai. „Lietuva – viena rečiausiai apgyvendintų valstybių Europoje, tačiau elgiasi radikaliai nuo pat nepriklausomybės, inicijuodama prieš Rusiją nukreiptas kampanijas ir vadina save pirmosios fronto linijos šalimi“ – būtent taip komentuoja Lietuvos užsienio politiką Kinijos partinis dienraštis anglų kalba „Global Times“. Sunku paaiškinti, tačiau su įprastu patosu parašytas kritinis „Global Times“ komentaras skamba kaip paskatinimas didžiajai daliai Lietuvos žmonių. Galbūt dėl įgimto pasididžiavimo asmenine erdve ir veikimo laisve?
Nedrįstu spėti, kokią alternatyvą Kinijos posovietiniam bendradarbiavimo mechanizmui yra numačiusi Vyriausybė, tačiau džiugina tai, kad pamažu ir nedrąsiai užsienio politikos interesai imami suvokti plačiau nei eksporto skatinimas, kelionių palengvinimas, dvišalių ginčų sprendimas ir konsulinė pagalba. Tai nereiškia, kad išvardyti interesai tampa ne tokie svarbūs. Vertybėmis pagrįstų interesų nuoseklus gynimas indikuoja valstybės užsienio politikos brandą ir tarptautinės lyderystės potencialą. Akivaizdu, kad Lietuvos politinis svoris neleidžia sėkmingai apginti jos interesų pavieniui, todėl tai turi būti daroma sujungus pajėgas vertybių pagrindu.
Norėtųsi tikėti, kad suvoktas globalaus bendradarbiavimo interesas neapsiribos naujai atrasta oro teisės problematika. Akis bado tai, kad iki paskutinio incidento Lietuvos dalyvavimas Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos, nagrinėjančios tokio pobūdžio ginčus, veikloje buvo artimas nuliui. Ar girdėjote apie Lietuvos pozicijas Tarptautinėje atominės energetikos agentūroje iki ginčo dėl Astravo atominės statybų. Ar žinote, kokius pasiūlymus Lietuva remia Tarptautinėje jūrų organizacijoje? Ar aktyviai buriame bendraminčius tarpvalstybinės oro ir vandens taršos klausimus nagrinėjančiose organizacijose?
Nedrįstu spėti, kokią alternatyvą Kinijos posovietiniam bendradarbiavimo mechanizmui yra numačiusi Vyriausybė, tačiau džiugina tai, kad pamažu ir nedrąsiai užsienio politikos interesai imami suvokti plačiau nei eksporto skatinimas, kelionių palengvinimas, dvišalių ginčų sprendimas ir konsulinė pagalba.
Radikalumas neturi būti sutapatinamas su principingumu. Veikimo laisve neturi būti mėgaujamasi pažeidžiant galiojančias tarptautinės teisės normas. Principingas visuotinai pripažintų elgesio taisyklių taikymas – esminis valstybingumo garantas. Būtent todėl ištikimybė teisės viršenybei ir tarptautiniams bendradarbiavimo mechanizmams turėtų išlikti svarbiausiu užsienio politikos prioritetu: atspirties tašku, veikimo principu ir galutiniu tikslu. Nes juokingai skamba kaltinimai radikalumu dėl išsakytos paramos žmogaus teisėms, žiniasklaidos laisvei ar oro susisiekimo saugumui.
Nustatytų tarptautinių procedūrų pasitelkimas savo interesams ginti galbūt nėra pats veiksmingiausias pasirinkimas. Reiklus rinkėjas ir žiniasklaida reikalauja ryžtingų (beveik radikalių) sprendimų, o ES sankcijos bus priimtos jau kitų įvykių fone. Ginčui išspręsti tarptautinėse organizacijose būtina kompetencija ir ilgalaikis darbas, kurio vaisius raškys jau kita vyriausybė. Tai – paviršinis vertinimas. Ginčo sprendimas tarptautinėje institucijoje suteikia galimybę aktualizuoti taikytinos tarptautinės normos turinį, stiprina pasitikėjimą daugiašališkumu, tarptautine teise ir tarptautiniu teisingumu.
Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas numato galimybę perduoti šiam teismui nagrinėti nusikaltimus žmoniškumui, įskaitant persekiojimą politiniais motyvais ir prievartinį dingimą, kankinimą ir įkalinimą, jei Teismo jurisdikcija gali būti nustatyta pagal nusikaltimo vietą, pavyzdžiui, Statuto šalyje registruotame orlaivyje ar kertant valstybės sieną. Valstybė, Statuto šalis, gali kreiptis į prokurorą dėl vieno ar kelių nusikaltimų, priklausančių Teismo jurisdikcijai, ir prašyti, kad prokuroras ištirtų padėtį ir nuspręstų, ar pateikti kaltinimus vienam ar keliems konkretiems asmenims už tokių nusikaltimų padarymą. Galbūt tai padėtų R. Pratasevičiui?
