Nuomonės

2021.06.16 18:13

Tomas Venclova. Atminties konfliktai: kas priimtina ir kas nepriimtina

prof. Tomas Venclova, Pranešimas, skaitytas Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“, LRT.lt2021.06.16 18:13

Nesu istorikas profesionalas, todėl man kiek nedrąsu kalbėti šioje konferencijoje, kurioje dalyvauja aukštos kokybės specialistai – dargi kalbėti paskutiniajam, taigi daugmaž apibendrinti jos eigą, siūlyti išvadas svarbiu, jautriu ir dideles aistras keliančiu klausimu. Esu tiktai mėgėjas, vienas iš daugelio kultūrininkų, susirūpinusių lietuviškos savimonės ir Lietuvos tarptautinio prestižo reikalais. Bet kai kurie dalykai yra akivaizdūs ir mėgėjui.

Pastaraisiais metais, netgi dešimtmečiais, Lietuvoje konkuruoja, tiksliau, griežtai konfliktuoja dvi istorinio pasakojimo paradigmos – pavadinčiau jas kritiškąja ir patriotine. Sakyčiau, jos būdingos ne vien Lietuvai – gal net iš viso neatsiejamos nuo istorijos mokslo. Bet mūsų krašte jos itin aiškiai susiduria, pirmiausia Holokausto klausimu ir su juo susijusiomis temomis (antisovietinis pasipriešinimas, Birželio sukilimas, Laikinosios vyriausybės veikla ir taip toliau). Bandysiu apie visa tai pasakyti keletą žodžių.

Istorikas gali būti patriotas (meilė tėvynei yra taurus žmogiškas jausmas), bet profesiniame darbe privalo nuo patriotizmo abstrahuotis, kad emocijos netemdytų jo žvilgsnio, neverstų nieko nutylėti ir iškreipti. Be to, tikrasis patriotizmas yra ne besaikis savosios tautos, valstybės, jos tikrų ir tariamų herojų garbinimas, o ramus žvilgsnis į faktus, klaidų ir klystkelių pripažinimas, kuris tik sustiprina tautos ir valstybės padėtį tarptautinėje bendruomenėje. Visa kita galima vadinti naiviu, primityviu, neapsišvietusiu patriotizmu ar netgi pseudopatriotizmu. Jis gali atnešti ir atneša daug žalos, nekalbant jau apie tai, kad pažeidžia svarbiausiąją istoriko priedermę – sakyti tai, kas buvo iš tikrųjų. Rytų Europoje, kur XX amžiaus istorija yra itin tragiška ir paini, o dabartis tebėra nestabili, tokio pseudopatriotizmo, deja, nestinga. Jo pavyzdžių lengva rasti pas mūsų kaimynus – bet į tai nesigilinsiu, nes tai pirmiausia tų kaimynų reikalas.

Lietuvoje problema labiausiai išryškėjo prieš keletą mėnesių, kada patriotinė (tiksliau, pseudopatriotinė) istorinė politika, peršama Genocido ir rezistencijos tyrimo centro, sukėlė skandalą ir privertė tą centrą reorganizuoti. Prireikė tarptautinio įsikišimo – trijų Vakarų ambasadorių protesto – kad suprastume: šitaip toliau nebegalima. Tačiau reikalas nėra ir turbūt nebus galutinai išspręstas. Demokratinėje visuomenėje visada bus skirtingų nuomonių, nors mes suinteresuoti, kad pseudopatriotinės nuomonės atsidurtų ten, kur joms ir vieta, – būtent, marginalinėje pozicijoje. Kas dėl centro reorganizavimo ir su juo susijusių įvykių – esti tvirtinimų, kad čia buvo pažeistos žmogaus teisės. Manau, yra kitaip. Kai kurie mūsų istorinės politikos formuotojai, baltindami neišbaltinamus daiktus ir versdami kaltę aukoms, paprasčiausiai pademonstravo etinės klausos stoką. Asmenys, neturintys muzikinės klausos, negali dirbti operos teatro orkestre, ir tai nelaikoma jų teisių pažeidimu; lygiai taip pat asmenys, neturintys etinės klausos, negali formuoti istorinės politikos.

Taigi šiandien galima tikėtis, kad laimės nuomonė, nesuteršta emocijų, daugmaž suderinta su nusistovėjusia, faktais paremta rimtų pasaulio istorikų nuomone. Jei tokių istorikų pasisakymuose kartais esama netikslumų, nereikia jų laikyti sąmoningais, piktavaliais šmeižtais. Bet šiandieninėse masinės informacijos priemonėse Lietuvoje tebėra daugybė pasisakymų, skatinančių požiūrį, kurio, atrodė, jau atsisakyta. Tas požiūris tebeturi atgarsio dažname visuomenės sluoksnyje (paprastai tuose pačiuose sluoksniuose, kurie pasisako už „tradicines vertybes“ ir iš viso laikosi XX amžiaus pirmosios pusės mentaliteto). Jis peršamas kariuomenėje ir mokykloje. Štai ką rašo Robertas Ramanauskas (Respublika, 2021. V. 8–14): „ ...juodinant praeitį apeliuojant į moksliškumą ir objektyvumą yra silpninama Tautos galia, jos savivertė, o tai jau yra antivalstybinis veikimas“.

Manau, yra kitaip. Kai kurie mūsų istorinės politikos formuotojai, baltindami neišbaltinamus daiktus ir versdami kaltę aukoms, paprasčiausiai pademonstravo etinės klausos stoką.

Tauta šičia rašoma didžiąja raide, moksliškumas ir objektyvumas nuvertinami, o praeities juodinimu laikomas siekimas nenutylėti nusikaltimų ar šiaip jau neigiamų reiškinių. Istorija, pasak šio požiūrio šalininkų, pirmiausia turi auklėti „pasididžiavimą, kad esi lietuvis“. Tai mintis, atėjusi iš XIX amžiaus pabaigos nacionalinio sąjūdžio, įtvirtinta Adolfo Šapokos laikais, savo metu suvaidinusi vaidmenį kuriant valstybę, bet negalinti tapti mokslinės metodologijos pagrindu. Pasididžiavimo ar paniekos skatinimas – klaidinga dichotomija: būna ir vienaip, ir kitaip, esama faktų, keliančių pasididžiavimą, ir faktų, keliančių pasipiktinimą bei panieką. Negalima vienų preferuoti kitų sąskaita, juo labiau neleistina neigiamybių per jėgą versti teigiamybėmis. Jeigu normalus istorikas pagrindžia savo nuomones, laikosi moksliškų dokumentų kritikos taisyklių, griežtai atsižvelgia į logikos reikalavimus, suvokia buvusio meto visuomeninį bei politinį kontekstą, vengia asmeniškai pulti bei kaltinti savo priešininkus, patriotinis istorikas, o dar labiau istorijos klausimais rašąs patriotinis publicistas (šias dvi padermes dažnai sunku atskirti) vienus dokumentus pabrėžia, o kitus nutyli, įskaito juose tik tai, kas palaiko jo išankstinę tezę, ignoruoja logines grandis, linksta skelbti priešininkus svetimųjų agentais ir juos pjudyti.

Pirmiausia pripažįsta teisę neapkęsti – jeigu tokiai teisei nustatomos griežtesnės ribos, nedelsiant keliamas triukšmas. Nesąžiningas naratyvas apskelbiamas vieninteliu deramu lietuvišku naratyvu, nutylėjimų ir klaidingų akcentų sklidina istorijos mokykla – vienintele derama lietuviška mokykla, nuoseklus požiūris į istorinius įvykius – antilietuviška apkalba. Ne veltui yra paplitęs liūdnas sąmojis: Abiejų Tautų Respublikoje lietuviu buvo laikomas tas, kuris myli tėvynę ir laikosi Statuto, o šiandien lietuviu laikomas tas, kuris myli tėvynę ir neigia ar bent minimizuoja savo tautiečių dalyvavimą Holokauste. Tikėkimės, kad šitokios ideologinės pozicijos tėra ekscesai, ir jų ilgainiui sumažės, jeigu nuolat kalbėsime apie jų nešamą žalą.

Paliesiu vieną argumentą, kurį kalbėdami apie 1941 metų vidurio įvykius nuolat naudoja patriotinės krypties istorikai ir publicistai. Lietuvai, kaip ir visai Rytų Europai, kyla nemenka grėsmė iš Putino Rusijos pusės. Ta Rusija šiandien yra sunkiai prognozuojama (gal sunkiau negu buvusioji SSRS) ir varo intensyvų propagandinį karą prieš Vakarų pasaulį, taip pat prieš Baltijos valstybes, jam panaudodama 1941 metų prisiminimus. Priešintis tai propagandai esą galima tiktai pabrėžiant savo absoliutų teisumą.

Štai ką rašo žinomas dešinysis publicistas Vytautas Radžvilas: „Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys.” Tarkime, kad taip, nors, pirma, sukilimų bei bandymų skelbti nepriklausomybę būta ne vien Lietuvoje, bet ir Vakarų Ukrainoje ir kitose Baltijos šalyse, antra, per Šaltąjį karą tie dalykai Kremliaus buvo veikiau nutylimi, plačiau minimi tik dabar. Bet toliau seka, švelniai kalbant, abejotini teiginiai. Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pertvarkymas tapatinamas su nepriklausomybės pražudymu („kartojamas Liaudies Seimo scenarijus“); piktos jėgos, taip pat ir lietuviškos, ne be tam tikros sėkmės ragina „pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią“; nė vieno sukilimo dalyvio, juo labiau vadovo, ir nė vieno pokario partizano negalima smerkti – jie nekalti ir negali būti kalti, nes kovojo už nepriklausomybę, taigi kritika jų atžvilgiu yra pasidavimas Putinui, palaužia tautą moraliai ir psichologiškai. Panašūs pareiškimai, kartais turintys paranojišką atspalvį, rodo tik tiek, kad patriotinių istorikų grupės interesai tapatinami su Tautos didžiąja raide interesais.

Deja, su Putino propaganda viskas nėra taip paprasta. Ligi pastarojo meto ji buvo gana profesionali (tiesa, dabar tapo tokia begėdiška, jog ja praktiškai visi liovėsi tikėję – net truputį nebeaišku, ar verta su ja kariauti, bet tai kiek kitas klausimas). Profesionalūs melagiai elgiasi šit kaip: pradžioje paberia teiginių, neabejojamų kaip dukart du keturi, ir tik paskui tarp jų nepastebimai įterpia neteisingų. Maždaug šitaip: nacizmas yra blogis (dukart du – keturi), sovietus 1941 m. birželio 22 dieną užpuolė nacistinė Vokietija (dukart du – keturi); Vokietijai padėjo nacių pakalikai (dukart du – keturi); visi lietuvių sukilėliai, taip pat ir pokario partizanai, buvo nacių pakalikai (dukart du – šeši); sovietai atstovavo gėrio jėgoms (dukart du – šeši). Arba šitaip: Lietuvos sukilėliai kovojo prieš sovietų valdžią (dukart du – keturi); sovietų valdžia Lietuvoje buvo teisėta (dukart du – septyni).

Mes į tai atrėžiame: lietuvių sukilėliai ir partizanai kovojo prieš neteisėtą valdžią ir už nepriklausomą Lietuvą (dukart du – keturi); nė vienas jų nebuvo nacių pakalikas, nes turėdamas šventą tikslą niekas toks negali būti – visi, labiausiai jų vadovai, buvo švarūs ir didvyriški (o čia, deja, jau dukart du – penki). Šitaip kovodami su Putinu, pradedame neigti akivaizdžią tiesą, nusmunkame į Putino lygmenį ir prarandame padorių žmonių pasitikėjimą, taigi rimtai pakenkiame Lietuvai. Laikomės labai primityvaus principo; „bolševikai, KGB ir Putinas visada sako tiktai melą, o jų priešininkai visada sako tiktai teisybę“. Taip tikrai nėra, ir kiekvienas rimtas istorikas tai žino. Iš primityvaus principo išplaukia daug perdėjimų ir neįrodytų, kompromituojančių teiginių.

Sutarkime kartą visam laikui: abu totalitariniai režimai yra absoliučiai nepriimtini, pataikavimas Hitleriui nė vienu lašeliu ne geresnis negu pataikavimas Stalinui.

Lietuvos politikams, kaip daugeliui Rytų Europos politikų, rūpi įrodyti, kad abu totalitariniai režimai – nacistinis ir komunistinis (tiksliau gal būtų sakyti – stalinistinis) buvo vienodai nusikalstami. Tai iš esmės teisingas siekimas, ir turbūt ne be reikalo piktinamasi, kad Vakarai šiek tiek šališki komunizmo naudai – laiko nacizmą absoliučiu blogiu, o komunizmą tik reliatyviu. Tačiau, manau, dar pavojingesnis yra atvirkščias šališkumas – laikyti komunizmą absoliučiu blogiu, o nacizmą reliatyviu. Į jį mūsų patriotiniai istorikai ir publicistai dažnai įklimpsta. Tai atsiranda iš tam tikro – ir negeistino – etninio egoizmo: mat etniniai lietuviai nuo komunizmo fiziškai nukentėjo labiau negu nuo nacizmo (nors nuo nacizmo labiau nukentėjo morališkai). Etninis nacionalizmas skatina empatiją tik „saviesiems“; vadinamų svetimųjų požiūrio nėra linkęs suprasti, bando jį tiktai atremti.

Sutarkime kartą visam laikui: abu totalitariniai režimai yra absoliučiai nepriimtini, pataikavimas Hitleriui nė vienu lašeliu ne geresnis negu pataikavimas Stalinui. Remdamiesi ta pozicija, kuri man atrodo neabejojama, pabandykime peržvelgti įvykius Lietuvoje, keliančius daugiausia ginčų.

Tarpukario nepriklausomoje lietuviškoje valstybėje buvo nedidelė ir nelegali Komunistų partija, turėjusi tikslą – sovietizuoti šalį, taigi prijungti ją prie SSRS (ar bent paversti SSRS satelitu, kaip, tarkime, Mongoliją). Ji ne be tam tikro pasisekimo stengėsi patraukti savo pusėn gyventojų sluoksnius, patiriančius socialinę atskirtį, taip pat dalį kairiosios inteligentijos (lygiai kaip tuometiniuose Vakaruose). Tačiau buvo ir simetriška nacių penktoji kolona, kurios egzistenciją patriotiniai ar pseudopatriotiniai istorikai nutyli, minimizuoja arba iš viso neigia.

Tai kraštutinio etninio nacionalizmo atstovai, pirmiausia voldemarininkai ir jų slaptoji organizacija „Geležinis vilkas“, įsteigta 1927 metais. Jie viską matavo ne pilietiniu, o etniniu matu – griežtai skyrė etninius lietuvius ir svetimtaučius (ypač lenkus ir žydus), kurie tegalį būti priešiški. Nuo svetimtaučių kėslų tautą privalu saugoti – nelietuviai turi būti išstumti negailestingais metodais. Tokių pažiūrų laikėsi daugelis karininkų, studentų ir jaunų inteligentų, be kitų, Jonas Noreika, pastaruoju metu bene daugiausia kontroversijų keliąs lietuvių veikėjas. Labai panašių grupių buvo to meto Lenkijoje, Vakarų Ukrainoje, Latvijoje ir kitur. „Geležinis vilkas“ sukėlė 1934 metų Kubiliūno pučą, taip pat užmezgė artimus santykius su Alfredo Rozenbergo vadyba, gaudamas iš nacių šiokią tokią finansinę paramą. „Geležinio vilko“ įkūrėjas Algirdas Sliesoraitis ir voldemarininkų vadas Petras Kubiliūnas po karo buvo sovietų sunaikinti, bet nemanau, kad juos galima vadinti žuvusiais už Lietuvos laisvę (kitas klausimas, kad juos turėjo teisti ne okupacinė, o demokratinės Lietuvos valdžia; bet tokios, deja, tuomet nebuvo).

Kiek kita dešiniųjų radikalų atmaina buvo antismetoninė jaunųjų katalikų grupė, kalbėjusi apie „organiškos valstybės“ kūrimą, linkusi ne tiek prie nacių, kiek prie Musolinio korporatyvizmo, prie Franko ir Salazaro (panašiai kaip kairieji linko prie Lenino ir Stalino). Bene svarbiausias jų ideologas buvo filosofas ir poetas Antanas Maceina, kurio ankstyvojo periodo klystkelius analizavo velionis Leonidas Donskis. Anot jo, naujoji tautinė valstybė turėjo būti totali ir savo egzistenciją grįsti ne piliečiu, o tautiečiu. Be to, Maceina griežtai pasisakė prieš buržuaziją ir laikė, kad net komunizmas turi pranašumų prieš buržuazinę tvarką. Šią grupę nesunku sugretinti su rumunų tautiniais ir religiniais radikalais – Kodrianu, Eliade‘u, Sioranu, juos Eženas Ionesko, pradžioje prie jų šliejęsis, bet vėliau atitrūkęs, pavaizdavo garsioje pjesėje Raganosiai. Žodžiu, prieškario Lietuvoje stebime tuos pačius fašizavimosi procesus, kurių būta visoje Europoje.

Lietuvos sovietinė okupacija sukėlė daugelio spontanišką pasipriešinimą, pradžioje atsargų ir nevieningą, bet liudijantį prisirišimą prie nepriklausomybės ir nesutikimą su stalinine prievarta. Jį bandė vienyti, reguliuoti ir kontroliuoti tarpukario veikėjai, atsidūrę Vakaruose. Tas procesas labai susikomplikavo, kada jo priekin stojo Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos ambasadorius Berlyne. Škirpa, turėjęs nuopelnų 1918–1920 metų nepriklausomybės kovose, buvo liaudininkas ir Smetonos priešas – kaip, beje, ir Justas Paleckis; bet Paleckis tapo komunistų pakeleiviu, vėliau tiesiog komunistu, o Škirpa krypo į priešingą pusę, suartėdamas su naciais ir voldemarininkais.

Palaikydamas artimus ryšius su Vokietijos žvalgyba, Škirpa gavo iš jos žinią, kad netrukus prasidėsiąs vokiečių ir SSRS karas, ir nusprendė panaudoti tą progą Lietuvos valstybės atkūrimui. Atkurtoji valstybė turėjo būti radikaliai tautiška, sukurta nacistinės Vokietijos pavyzdžiu, nepriklausoma, bet pasirašanti po Hitlerio doktrina ir sąjungoje su Hitleriu kurianti „naująją Europą“. Ji atitiko ir Škirpos didžiules asmenines ambicijas (valstybės vadas Hitlerio ir Musolinio pavyzdžiu turėjo būti, žinoma, jis pats). Šiuo tikslu 1940 metų lapkritį Berlyne, Škirpos bute, buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas, sujungęs daugelį ten buvusių emigrantų. Škirpa neslėpė (tatai tiesiai šviesiai sakoma jo laiške Antanui Smetonai), kad LAF turi būti nacionalsocialistinė partija, Hitlerio sekėja, tvarkanti visuomenę vado principu ir nacionalsocializmo dėsniais. LAF‘o programą sudarė tuo metu irgi buvęs Berlyne Antanas Maceina, ji buvo daug kur nusižiūrėta iš nacizmo, radikaliai tautiška ir net rasistinė (kalbėjo apie lietuvių rasės grynumą). Iš simpatijų nacizmui ir iš troškimo įsiteikti būsimajam sąjungininkui LAF‘o dokumentuose žydai buvo sutapatinti su komunistais, pažadėtas Lietuvos etninis valymas.

Taigi būsimoji nepriklausoma Lietuva turėjo būti maždaug tokia, kaip Tiso Slovakija, Paveličiaus Kroatija arba ir Peteno Prancūzija. Tokios Lietuvos projektą, švelniai kalbant, sunku vertinti teigiamai, tačiau patriotinės pakraipos istorikai, nutylėdami aiškiai dokumentuotus faktus, perša jį kaip garbingą sumanymą, taurią grandį Lietuvos kovose už laisvę ir didvyrišką pasipriešinimą kruvinajam bolševizmui. Ten, kur dokumentų nebeįmanoma nutylėti, bandoma įvairiai išsisukti. Plinta, pavyzdžiui, vargu ar įtikinami tvirtinimai, kad blogiausieji dokumentai esą NKVD klastotės, arba kad žadėdami atimti žydams bet kokias teises LAF‘o veikėjai ragino juos bėgti, taigi gelbėjo jų gyvybes nuo vokiečių (sic!). Tokie naivūs išsisukinėjimai tegali užtraukti Lietuvai gėdą tarptautinės bendruomenės akyse, ir absoliučiai nieko daugiau.

Škirpa neslėpė (tatai tiesiai šviesiai sakoma jo laiške Antanui Smetonai), kad LAF turi būti nacionalsocialistinė partija, Hitlerio sekėja, tvarkanti visuomenę vado principu ir nacionalsocializmo dėsniais.

Žymus sovietologas Pranas Ancevičius, kurio gyvenimas ir darbas Vilniuje neseniai buvo platokai nagrinėtas, viename savo pokariniame straipsnyje aiškiai perskyrė du antikomunizmus – hitlerinį ir demokratinį arba vakarietišką. Vienintelis priimtinas jam buvo vakarietiškas. Deja, Škirpa ir LAF‘as piršo Lietuvai jokiu būdu ne demokratinį antikomunizmą. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad ryšių su demokratinėmis valstybėmis 1940–1941 metais Lietuva praktiškai negalėjo palaikyti. Bet net ir šiomis sąlygomis škirpininkai galėjo pasirinkti geresnį variantą, negu tas, kurį pasirinko. Liūdna, bet faktas: skirtingai negu Prancūzijoje arba ir Lenkijoje, vakarietiškas antikomunizmas pas mus tada neįleido šaknų. Jis atsirado palaipsniui, naciams pralaimint, augo visą antrąjį sovietmetį ir pasiekė deramą lygmenį tik Sąjūdžio laikais.

LAF‘as užmezgė ryšius su krašte spontaniškai dygstančiu pogrindžiu. Jo emisarai, deja, perdavinėjo į Lietuvą ne tik nepriklausomybines, bet ir pronacistines bei antisemitines nuostatas. Reikia pripažinti, kad jos paveikė dalį 1941 metų birželio sukilėlių ir ypač nominalią jų viršūnę – Laikinąją vyriausybę (LV). Tačiau sukilimas vargu ar buvo LAF‘o ir LV kontroliuojamas. Didžiąja dalimi tai stichinis reiškinys, išprovokuotas daugiausia trėmimų, kurie pritrenkė net prosovietiškai nusiteikusius asmenis (tokių būta ne taip jau mažai). Potencialūs tremtiniai traukėsi į miškus, dažnai su anksčiau paslėptais Šaulių sąjungos ginklais, o išgirdę apie prasidėjusį karą grįžo į kaimus, miestelius bei miestus, suvedinėjo sąskaitas su buvusia valdžia (tiesa, dažnai tos valdžios jau nebebuvo) ir įvedinėjo savąją tvarką. Patriotiškas posakis – „sukilėliai savo jėgomis išvijo bolševikus“ – yra, žinoma, perdėjimas: bolševikai bėgo ne nuo jų, o nuo vokiečių, sukilėliai šaudė į raudonarmiečius, bet karo eigos Lietuvoje tatai nelėmė.

Šiaip ar taip, sukilimas buvo legitimus reiškinys – žmonės turėjo neginčijamą teisę, turbūt net pareigą pasipriešinti okupacijai, terorui ir grąžinti sau laisvę. Kai kurie istorikai (Christoph Dieckmann) jį ne be pagrindo vadina antikolonijniu sukilimu. Bet reikia pripažinti, kad jis – kaip, beje, dauguma antikolonijinių sukilimų – neišvengė chaoso bei didelių ekscesų.

Nestigo beprasmių žiaurumų ir savavališkų linčo teismų. Labai dažnai jie nukrypdavo prieš žydus – čia be abejonės kalta ir LAF‘o propaganda, skatinimas atimti žydams teises ir atlikti Lietuvos etninį valymą. Sakyti, kad sukilimas tiktai „sutapo su Holokausto pradžia Lietuvoje“ ir neturėjo su ja jokio ryšio yra negarbingas išsisukinėjimas. Tiesa, paprastai žūdavo ne žydų moterys ir vaikai, (tai vyko vėliau), o tik suaugę vyrai, kaltinami – kartais pagrįstai, kartais ne – kolaboravimu su komunistais, priklausymu partijai ar saugumui. Čia kartais bandoma įžiūrėti žudikų pateisinimą: girdi, sukilėlių rankos ištikti žydai žuvę ne kaip žydai, o kaip komunistai, taigi Holokausto požymių nebuvę. Norisi paklausti: o komunistą bausti be teismo proceso, linčiuojant – tai natūralus, net girtinas darbas, ar tai vis dėlto teroras, tegu ne raudonasis, o rudasis? Beje, buvo ir lietuvių (tiesa, daug mažiau negu žydų), apšauktų kolaborantais ir sušaudytų – Vincas Grybas, Andrius Bulota, Aleksandra Bulotienė, tik eilėraščiais nusidėjęs Vytautas Montvila (būtų sušaudę ir Salomėją Nėrį). Patriotiniai istorikai šių aukų šiandien nemėgsta prisiminti.

Nestigo beprasmių žiaurumų ir savavališkų linčo teismų. Labai dažnai jie nukrypdavo prieš žydus – čia be abejonės kalta ir LAF‘o propaganda, skatinimas atimti žydams teises ir atlikti Lietuvos etninį valymą. Sakyti, kad sukilimas tiktai „sutapo su Holokausto pradžia Lietuvoje“ ir neturėjo su ja jokio ryšio yra negarbingas išsisukinėjimas.

Be abejo, prie žudynių prisidėjo tik dalis sukilėlių. Tačiau įvyko pogromas Vilijampolėje, žudynės Vytauto prospekto garaže, o vokiečiams sukilėlius nuginklavus atsirado visai pakankamas jų skaičius, savanoriškai stojęs į batalioną, naikinantį žydus VII forte. Faktams reikia žiūrėti į akis. Kiek besakysi, kad visa tai buvo organizuota vokiečių, neturėjo su tikruoju sukilimu nieko bendro ir taip toliau – šie faktai yra didelės juodos dėmės mūsų istorijoje. Jų taip pat nenuplausi pasakęs, kad visas bėdas išprovokavo bolševikų žiaurumai (beje, už Rainius ir Pravieniškes buvo atsilyginta su kaupu, mažiausia dešimteriopai). Nedera smerkti žmonių, kurie kovojo už savo tėvynę ir neprisidėjo prie žudymų, tačiau, deja, po daugelio metų labai sunku nubrėžti liniją tarp jų ir nusikaltėlių – ta linija jau ir paties sukilimo metu buvo nevisiškai aiški. Kovos lauke neišvengiamai bendradarbiauji su asmenimis, kurių veiksmų pateisinti neįmanoma. Jeigu jų nestabdai, bent nuo jų nedelsiant neatsiriboji, ant tavęs krinta jų piktų darbų šešėlis.

Dar didesnių politinių ir moralinių abejonių kelia sukilimui bandžiusios vadovauti Laikinosios vyriausybės veikla. Vyriausybei pagal išankstinį planą turėjo vadovauti Škirpa, vaizdavęsis save kaip lietuvišką „fiurerio“ analogą, troškęs valdyti Lietuvą vietoje susikompromitavusio, jo manymu, Antano Smetonos. Škirpos ir jo artimiausių bendradarbių voldemarininkų ideologija buvo nacionalsocialistinė, bet vienu atžvilgiu skyrėsi nuo Vokietijos nacių ideologijos – jis laikė, kad lietuviai už vokiečius ne blogesni ir yra lygiateisiai jų partneriai, drauge diegiantys Europoje naują diktatūrinę tvarką. O Hitleris ir jo šalininkai neįsivaizdavo lygiateisės partnerystės su kitomis tautomis ar valstybėmis – tik vasalitetą ar naikinimą. Slavai (pavyzdžiui, ukrainiečiai), taip pat lietuviai jų buvo laikomi aiškiai blogesnės rūšies tautomis; latviai, estai, ypač suomiai – kiek geresnės, bet irgi nevisavertėmis. Truputį keista, kad Škirpa, gyvendamas Berlyne ir nuolat bendraudamas su vokiečių valdžios žmonėmis, to nesuprato ar nenorėjo suprasti. Šiaip ar taip, čia turime reikalo su dviem nacionalsocialistinės ideologijos variantais, ir nemanau, kad lietuviškasis variantas kažkuo geresnis už vokiškąjį – jis laikosi tos pačios antihumaniškos doktrinos, tik numato lietuviams labiau privilegijuotą vietą.

Nepriklausomybės paskelbimas nebuvo suderintas su vokiečiais (nors škirpininkai galėjo turėti iliuzijų, kad tylomis suderintas), todėl Škirpa nebuvo išleistas iš Berlyno, kartu jo ambicijoms buvo suduotas didžiulis smūgis. Esama istorikų, kurie tą nesuderintą su vokiečiais nepriklausomybės paskelbimą laiko herojišku antinaciniu aktu, o Škirpą vos ne nacių kankiniu. Čia turi poveikio paties Škirpos neobjektyvūs ir savimeiliški prisiminimai. Iš tikrųjų jis buvo ne griežtai nubaustas, o palyginti neilgam sulaikytas, vėliau vėl jautėsi laisvai ir bendravo su nacių valdžia. Sakoma, kad čia nėra simetrijos su komunistų kolaborantais („ar kuris nors Stalino saulės vežėjas buvo patekęs į areštą Maskvoje?“). Zigmas Angarietis, aršesnis stalinistas už Sniečkų ir Paleckį, prieš pat Lietuvos sovietizaciją buvo sušaudytas, o, tarkime, pirmasis komunistinis finansų ministras Juozas Vaišnoras kalėjo ilgiau ir blogesnėmis sąlygomis negu Škirpa – tatai nedaro jų herojais. Totalitariniai režimai dažnai susidoroja su savo šalininkais.

Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją perskaitė LAF‘o įgaliotinis, voldemarininkas Leonas Prapuolenis, kurio ideologija nesiskyrė nuo Škirpos ideologijos. Buvo paskelbtas ir atsišaukimas į lietuvių tautą, kurį Algimantas Kasparavičius ne be pagrindo vadina „politiškai, etiškai ir estetiškai atstumiančiu“. (Vėliau Prapuolenis dėl panašių priežasčių kaip Škirpa buvo įkalintas, bet to paties Škirpos rūpesčiu netrukus paleistas). Ad hoc susidariusioje vyriausybėje dominavo ne voldemarininkai, o Maceinos tipo jaunieji katalikai su Juozu Ambrazevičium priešakyje. Liepos 23 d. voldemarininkai bandė juos iš vyriausybės išstumti ir gavo esminius saugumo bei policijos postus. Vokiečių valdžia į vyriausybės veiklą, kad ir jos nesankcionuotą, žiūrėjo pro pirštus ir anaiptol nelaikė jos antinaciniu pasipriešinimu.

Kitaip ir negalėjo būti, nes vyriausybė skelbė „draugiškiausius Lietuvos ryšius su didžiąja Vokietija ir jos vadu Adolfu Hitleriu“ ir tvirtino, kad tolesnis šalies likimas bus sprendžiamas išryškėjus tolesnio bendradarbiavimo su naciais formoms. Nežinau, kuo šie pataikūniški pareiškimai geresni už priešingo politinio sparno liaupses Stalinui. Nebuvo nė užsiminta apie rinkimus, Seimą, Konstituciją ir iš viso demokratiją. Vyriausybė grąžino senąją administracinę Lietuvos struktūrą, kurią naciai vėliau panaudojo savo reikalams; išleido daug diskriminacinių, tarp jų antisemitinių įstatymų; nesmerkė žudynių (nebent bandė nesėkmingai stabdyti linčo teismus etniniams lietuviams) ir nesudraudė spaudoje plačiai besireiškiančių antisemitinių propagandistų; priešingai, mokėjo algą VII forte veikusiam savanorių batalionui ir, atrodo, matė jame lietuviškos armijos užuomazgą. Kada ji buvo nacių priversta išsiskirstyti – mat sąjunginė, kad ir nacistinė Lietuva, kaip sakiau, neatitiko Hitlerio geopolitinių planų, nė žodžiu nenurodė savo valdiniams, kaip toliau elgtis, neorganizavo jokio nusikalstamų įsakymų sabotažo. Jos nariai, įskaitant Ambrazevičių, toliau viešai dirbo. Ambrazevičiaus grupė ligi galo orientavosi į Vokietiją ir net neboikotavo lietuviškojo SS legiono.

Nenuostabu, kad daugelis antikomunistinių emigrantų, įskaitant Antaną Smetoną, vyriausybės nepalaikė ir teisėta nepripažino (juolab kad pats jos atsiradimas buvo „antismetoninis perversmas“, puoselėtas voldemarininkų ir jaunųjų katalikų dar prieš karą). Karo pabaigoje Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kur tuomet gyveno buvę LV nariai, atsirado siūlymų sukurti egzilinę vyriausybę jos pagrindu. Tačiau prieš tai griežtai protestavo VLIK‘o įkūrėjas Steponas Kairys ir kiti žinomi politikai, ultimatyviai pareiškę: „Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios vyriausybės, sudarytos 1941 m. birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme“. 1945 m. liepos 3 d. VLIKo posėdyje priimtas nutarimas, pabrėžiantis būsimos valstybės demokratinį pobūdį. Jame Laikinoji vyriausybė net nepaminėta. Manau, šis emigracijos politikų sprendimas moraliai įpareigoja ligi šiol. Beje, Škirpa ir Ambrazevičius emigracijoje liko gana izoliuoti.

Metas pripažinti: negarbingos priemonės sužlugdo garbingą tikslą. Jų griebdamasis pakerti savo krašto prestižą, taigi pakenki ir jo nepriklausomybei.

Atkaklūs Laikinosios vyriausybės ir radikaliojo nacionalizmo gynėjai pasakys, kad siekimas atkurti nepriklausomybę viską atperka, ir būtent todėl Škirpa su Ambrazevičiumi negali būti prilyginti Sniečkui su Paleckiu. Esą, gali leisti antisemitinius įstatymus, diskriminuoti ir persekioti nenusikaltusius šalies piliečius, bet tai nieko baisaus, jei pasisakei už nepriklausomybę. Bet koks nusikaltimas neturi reikšmės, jei buvai už tautą ir tėvynę, kovojai su bolševikiniu okupantu, juo labiau jeigu dėl to nukentėjai arba žuvai. Manau, nuo tokio neva patriotinio mentaliteto metas griežtai atsisakyti. Jo laikydamiesi neužmegsime dialogo su civilizuotu pasauliu. Kova už nepriklausomybę ir antibolševizmas nėra indulgencija – kaip, beje, nėra ir antifašizmas. Esti vertybių hierarchija, „nepajudinama vertybių skalė“, anot vieno poeto, kurį nužudė Stalinas: bendražmogiškos vertybės yra ir turi būti aukščiau negu tautinės.

Metas pripažinti: negarbingos priemonės sužlugdo garbingą tikslą. Jų griebdamasis pakerti savo krašto prestižą, taigi pakenki ir jo nepriklausomybei. Ir nėra ko šnekėti, kad tai priešiškų jėgų vykdomas juodinimas – negarbingų priemonių griebęsi patriotai kompromituoja ir juodina save ir savo šalį daugiau, negu pajėgtų sukompromituoti ir apjuodinti didžiausias priešas. Drastiškai pasakysiu: Hitleris irgi buvo savotiškas patriotas, vokiečių tautos ir Vokietijos nepriklausomybės fanatikas, kovojęs su bolševizmu ir žuvęs toje kovoje, bet vokiečių valstybė ir tauta jo didvyriu nelaiko – vertina taip, kaip jis nusipelnė. Nepriklausomybė nepriklausomybei nelygu: priimtina tiktai demokratinė, o ne totalitarinė, fašistinė ar fašistoidinė.

Todėl, mano manymu, Birželio sukilimą reikia vertinti kaip legitimų, bet itin ambivalentišką reiškinį. Jis nepriklauso prie centrinių, neginčijamai pozityvių mūsų istorijos įvykių, tokių kaip Vasario šešioliktoji ar Kovo vienuoliktoji. Skirtingai negu šie įvykiai, jis turi aiškių juodų dėmių, kurių nepridera baltinti ar nutylėti. Laikinosios vyriausybės veiklos kategoriškai nedera įtraukti į tradicijas, kuriomis seka dabartinė Lietuva. Nėra reikalo baimintis, kad tai pasidavimas Putino ar panašiai propagandai, pirmasis žingsnis Lietuvos moralės bei atsparumo žlugimo link. Priešingai, tai moralės ir atsparumo stiprinimas. Kadangi stiprina tiktai tiesa, o ne klaidingos, taigi nepatvarios, klibančios, nepajėgios atsilaikyti prieš pasaulio viešąją nuomonę istorinės konstrukcijos. Savo praeityje turime daug įstabių ir gražių reiškinių, kurių nereikia remti nei nutylėjimais, nei išsisukinėjimais.

Kiek į tą poziciją atsižvelgs Lietuvos vyriausybė – žinoma, vyriausybės reikalas. Istoriko reikalas yra dokumentuoti faktus, nemenkinant tų, kurie yra mums nepatogūs ar nemalonūs, ir siekti kuo pilnesnės tiesos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.