Holokaustas Lietuvoje nėra ypatingas ar išskirtinis atvejis – situacija, kai nusikaltimuose prieš žydus dalyvavo ir vietiniai, egzistavo daugelyje valstybių, knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatyme sakė jos bendraautorius Ch. Dieckmannas. Vis dėlto, pabrėžia jis, joks vokietis ar lietuvis nebuvo nubaustas už tai, kad nedalyvavo žydų žudyme.
Dr. Christoph’as Dieckmannas – vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
1941–1944 metais Lietuvos teritorijoje žuvo maždaug 420 tūkst. žmonių, tarp jų – 205 tūkst. žydų. Kaip pasakoja Ch. Dieckmannas, Lietuvos provincijose buvo įkurti getai, kuriuose buvo uždaryti maždaug 90 tūkst. žydų, kurie turėjo gyventi siaubingomis sąlygomis.
Siekia suprasti, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo žmonės
1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.
Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.
Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų. Dar vėliau aukų skaičius pasiekė devynis milijonus.
Ch. Dieckmannas primena, kad Vokietijos žydai sudaro tik tris procentus visų nacių aukų. 97 proc. žydų nužudyti už Vokietijos ribų, 18 proc. – Rytų Europoje. Taigi ryšys tarp karo, okupacijos ir masinių nusikaltimų tikrai egzistuoja, daro išvadą istorikas.
„Vykdomosios pajėgos regione buvo susijusios su Lietuvos apskričių vadovais – vokiečiai čia nebuvo tiesiogiai susiję su žudymu. Nereikia ignoruoti galios lygio, bet politinis aspektas taip pat buvo.
Praktiškai vokiečiai turėjo bendradarbiauti, kad pasiektų savo tikslų, o lietuviai buvo nepasirengę veikti prieš savo tautiečius etnine prasme. Vokiečiai tai žinojo ir į tai atsižvelgė. (...) Gana ilgą laiką Trečiasis Reichas dominavo, nes vadovavosi įsakymais iš viršaus“, – kalba knygos autorius.
Pasak jo, veikė tokia sistema, kai žmonės pakluso įsakymams iš viršaus ir buvo laikomi mažais sraigteliais didelėje sistemoje, kadangi patys nemąstė, ką daro sudėtingame procese.
„Gauname nurodymus ir atliekame veiksmus – apie tai daug negalvojame“, – taip Ch. Dieckmannas apibūdina Antrojo karo metu vykdomų nusikaltimų sistemą.
Ir dabar istorikai kelia klausimą, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo lietuviai, vokiečiai ir žydai. Anot knygos autoriaus, istorikai mėgina atsakyti į šiuos klausimus, tačiau nenori pasmerkti tam tikrų veiksmų – veikiau siekiama juos rekonstruoti.
„Nenorime apsimesti geresniais žmonėmis už tuos, kurie gyveno tada, norime suprasti, kokius pasirinkimus jie turėjo. Nemėginame jų pateisinti, siekiame tik palyginti skirtingus reiškinius. (...) Tai yra Europos istorija, o kai kurie aspektai susiję ir su pasaulio istorija, turime bendrų problemų ir turime su jomis susidoroti kartu“, – tvirtina Ch. Dieckmannas.
Holokaustas Lietuvoje – neišsiskiria
Vis dėlto, kalbant apie Holokaustą, Lietuva nėra ypatingas ar išskirtinis atvejis, pabrėžia istorikas. Pasak jo, nors daug kas Lietuvą išskiria kaip tokį atvejį, tokia situacija buvo ne tik Lietuvoje, o daugelyje Europos valstybių, kurios buvo okupuotos nacių.
„Tas paveikslas, kai nusikaltimuose prieš žydus dalyvavo ir vietiniai, taip buvo daugelyje valstybių. Holokaustas buvo nacių iniciatyva“, – sako knygos autorius, pabrėždamas, kad turime kelti šiuos klausimus ir pateikti tinkamus argumentus. Anot Ch. Dieckmanno, demokratinės pilietinės visuomenės negali apsieiti be tokių klausimų kėlimo.
Žinoma, priduria istorikas, joks vokietis ar lietuvis nebuvo nubaustas už tai, kad pasakė, jog neprisidės prie Holokausto, prie žydų žudymo – jų niekas nesušaudė, jie realiai nepatyrė jokių pasekmių už tai, kad pasakė, jog nežudys žydų.
Tačiau žmonės, kurie įvykdė siaubingus nusikaltimus, kurie tapo Holokausto dalimi, jie taip pat nebuvo nubausti už tai, ką padarė, akcentuoja Ch. Dieckmannas. Dėl šių nusikaltimų buvo keli teismo sprendimai, tačiau jų buvo labai mažai.
„Lietuvoje buvo įvykdyta 140 tyrimų prieš nusikaltimus įvykdžiusius asmenis, bet realiai teismo sprendimų nebuvo, tyrimai vyko 70 metų“, – sako istorikas.
Prisiminė išgyvenimus Holokausto metu
Holokausto, trėmimų liudininkė, literatūrologė prof. Irena Veisaitė svarsto, kad Europa yra toli gražu dar nėra krikščioniškas kontinentas, o krikščionybė veikia tarsi fasadas. Anot jos, meilės ir keršto nebuvimo dar yra labai mažai – kalbėdami praeityje ieškome kaltės, tiesos.
„Tikrai išgyvenau visą tą laikotarpį, nesupratau, kas įvyko, nesupratau, kodėl turėjau vaikščioti gatve kartu su arkliais ir mašinomis, kodėl buvome uždaryti į getą, kodėl mūsų pradėjo nekęsti, bet suprantu, kokia pasaulėžiūra ir požiūris vyravo 1940–1941 metais.
Suprantu, lietuviams buvo pasakyta, kad juos ištremia į gulagus žydai, kad žydai dėl visko kalti. Jie galėjo tuo tikėti. Įsivaizduokite, pirmieji trėmimai, kurie vyko 1941 metais, juk tarp jų buvo 30 proc. žydų, bet niekas apie tai nekalbėjo“, – sako I. Veisaitė.
Poetas ir eseistas, istorikas Tomas Venclova kalbėjo, kad Lietuvoje paplitusi nuomonė, jog egzistuoja du naratyvai – žydų ir lietuvių. Susirenkame skirtingose įstaigose ir kalbame apie savo nelaimes, bet mums rūpi kiti dalykai, o tie naratyvai nesutaikomi, ironizuoja istorikas.
„Nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas. Stengiausi būti to sąžiningo naratyvo pusėje. Šis naratyvas yra tiek žydiškas, tiek lietuviškas – jis vienas, atitinka teisybę, pasakoja, kas buvo iš tikrųjų, nebando teisinti savų ir smerkti tų, kurie savuosius kritikuoja. Tai sunku.
Jau daugiau kaip 40 metų tai yra sizifo uždavinys – velki akmenį į kalną, bet jis vėl nukrenta – kas nors pradeda kalbėti apie tautinę viziją ir vėl tas akmuo virsta į pakalnę, jį vėl reikia tempti į paviršių“, – vaizdžiai pasakoja T. Venclova.
Apie knygą
Kaip rašoma pranešime, knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ gimė iš beveik dvejus metus trukusių Ch. Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. R. Vanagaitė, 2016 metais išleidusi knygą „Mūsiškiai“, sukėlė diskusijų audrą apie Holokaustą Lietuvoje. 2017 metais, po visuomenę papiktinusių jos teiginių, kad partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bendradarbiavo su KGB, ji pripažino klydusi dėl savo vertinimo.
Naujoji knyga, grįsta Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, skirta Lietuvos plačiajai visuomenei, teigiama pranešime. Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.
Ch. Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.
