Nuomonės

2021.01.17 16:12

Tomas Venclova. Juozas Baltušis kaip lietuvių nacionalizmo veidrodis

Tomas Venclova, nzidinys.lt2021.01.17 16:12

1989 m. lapkričio 22 d., trys su puse mėnesio prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, Juozas Baltušis dienoraštyje pasižymi:

Nemuno žurnalo 10 numeryje (pirkau atsitiktinai kioske): vieno nuožmiausių nacionalistinių žudikų Adolfo Ramanausko-Vanago memuarų 30 spaudos puslapių. [...] Pavadinti tie memuarai Partizanų gat­vė. Įdėta ir paties „Vanago“ nuotrauka, kartu su kitais panašiais, tik menkesnio masto žudikais, stovi jis, „Vanagas“, gana gražus vyras, asmeniškai išžudęs Lietuvos miškuose 500 žmonių (taip prisipažino ir teisme), o jo suorganizuoti būriai išžudė 8000 žmonių, tarp jų – daug vaikų, moterų, senelių. Nūnai šis kruvinas nuo galvos ligi kojų banditas šaukiamas didvyriu, kovojusiu už Lietuvos atgimimą, nepriklausomybę. [...] Kai prisimeni tuos pokario metus, kai važiuodavome per valsčius, apskritis, banditų apšaudomi, kai kiekvienoje sodyboje girdėjome žmonių verksmus ir aimanas... Dabar ką gi? Reikia Sąjūdžiui didvyrių, kodėl gi jų nepasidaryti iš tautos žudikų? Nūnai viskas galima. (1989. XI. 22)

Bent jau šiuo požiūriu Juozas Baltušis neturi nieko bendro su dabartine viešąja, daugumos išpažįstama Lietuvos ideologija, kuriai partizanai, taip pat jų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, yra neginčijami teigiami herojai. Atvirkščiai, jis nė per colį nenukrypsta nuo įprastos komunistinės linijos, nesvyruodamas vartoja jos tradicinį žodyną ir retorines klišes. Tai visiškai tas pats Juozas Baltušis, kuris 1945 m. birželio mėnesį drauge su keliais kitais pervažiavo Ukmergės apskritį – jo žodžiais tariant, su paskaitom ir instruktažu. Kelionė buvo rizikinga, nors sakyti, kad paskaitininkai buvo „banditų apšaudomi“, tikriausiai netikslu: išlikusioje Baltušio ataskaitoje rašoma, jog „apsauga buvo duodama itin stipri ir sumaniai organizuota“.

Minimas ir kitas kiek netikėtas faktas: „Daugelyje vietų pasitaikė taip pat, kad į mitingus ateidavo iš miško banditai ir atidžiai išklausydavo pranešimo, o po to vėl dingdavo arba ateidavo pasiduoti. Taip buvo Kovarske, Vepriuose ir kitur“.

Ataskaitoje Baltušis nekalba apie „žmonių verksmus ir aimanas“ dėl partizanų veiksmų: sako tik, kad jais piktinasi naujakuriai ir kaimo biednuomenė – kartais net kaltina vyriausybę už minkštumą (tokių dalykų tikrai būdavo). Toliau rašoma: „Inteligentija, savo daugumoje, laikosi nuošaliai arba net palaiko banditų pusę. Daugelis mokytojų, atrodo, turi tiesioginius ryšius su miškiniais“. Ką gi, teisybė.

Dienoraščiuose rasime ir daugiau panašių vietų. Baltušis piktinasi, kad išleista emigranto Kęstučio Girniaus knyga apie partizanų, atseit, „nacionalistinių žudikų“, kovas, o vis nepajėgiama išleisti Vilniaus miesto telefono abonentų knygos (1990. XII. 8); smerkia, gal ne be tam tikro pagrindo, bet tuo pačiu suakmenėjusiu komunistiniu žodynu, partizanų kovos metodus (1978. IV. 10); užtat suranda gerą žodį vadinamiesiems liaudies gynėjams („stribams“), kuriuos be reikalo apjuodinęs Romas Gudaitis: „Kaip bet kokie gyventojų sluoksniai, taip ir liaudies gynėjai nebuvo monolitinis sluoksnis, tarp jų pasitaikydavo ir nedorų žmonių, bet vis dėlto buvo ir idealistų, šventai tikėjusių Komunistų partijos reikalo teisingumu, pavojingiausiomis situacijomis, kiek­viename žingsnyje rizikuojant gyvybe, gynusių valstiečius nuo žudymų. Daug jų žuvo kovoje su miškiniais, daugiausia romantiškai nusiteikusio jaunimo, 19, 20, 21 metų“ (1988. VI. 12). Buvo ir šešiolikmečių, anot kadaise populiaraus ir populiarinto eilėraščių cik­lo. Tiesa, šis dienoraščio įrašas kiek prieštarauja 1945 m. ataskaitai („Ukmergės apskrityje labai blogą įspūdį daro naikinamieji batalionai“).

Aišku viena: Baltušio įsitikinimas, kad partizanai yra blogis, o jų priešininkai – gėris, yra principiškas ir nepajudinamas. Šiuo atžvilgiu rašytojas liko nepasikeitęs nuo ankstyvojo pokario – jokie nauji apmąstymai ar nauji faktai neprivers jo peržiūrėti savo pozicijos. Kieta ištikimybė savo principams, kokie tie principai bebūtų, dažnai sukelia tam tikrą pagarbą, ir šiuo atveju taip pat gali ją sukelti, nors toks sustabarėjimas drauge liudija, švelniai kalbant, ribotumą.

Kad Baltušis – oficialus sovietmečio rašytojas ir veikėjas, ilgametis komunistų partijos narys – nebuvo ir nėra partizanų pusėje, anaiptol nenuostabu. Nuostabu kas kita. Kai Rūta Vanagaitė nepalankiai atsiliepė apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, ją užgriuvo tokia pasipiktinimo lavina, kokios nė sovietai nebūtų įstengę surežisuoti. Visos jos knygos, netgi nekalčiausios, buvo pašalintos iš apyvartos, spaudoje ir kitose viešose tribūnose apie ją savaitėmis buvo kalbama kaip apie sąmoningą, antilietuviškų jėgų palaikomą (ir išlaikomą) šmeižikę, savosios tautos išdavikę, „Dušanskienę“, kuriai geriausia būtų nusižudyti. O juk jos tvirtinimai apie Ramanauską-Vanagą nė iš tolo neprilygo Baltušio tvirtinimams. Ji tik sakė – tarkime, klaidingai, – kad jis buvo ne tiek mitinis herojus, kuriam daryti mažiausią priekaištą yra šventvagystė, kiek žmogus, įsiveldavęs į žaidimus su priešu ir pagaliau priešo palaužtas. Gerai, tegu Vanagaitė sako netiesą, bet ar ji už tai nusipelnė tokių negailestingų epitetų ir tokios putojančios neapykantos?

Aišku viena: Baltušio įsitikinimas, kad partizanai yra blogis, o jų priešininkai – gėris, yra principiškas ir nepajudinamas. Šiuo atžvilgiu rašytojas liko nepasikeitęs nuo ankstyvojo pokario – jokie nauji apmąstymai ar nauji faktai neprivers jo peržiūrėti savo pozicijos.

Baltušis, skirtingai negu Vanagaitė, ne šiaip sau klysta kalbėdamas apie Ramanauską-Vanagą, o jį vadina „kruvinu nuo galvos ligi kojų banditu“, kaltina naikinus vaikus, moteris ir senelius. Žodžiu, kaip sakoma, nieko nevynioja į pakulas. O jo dienoraščiai pastaruoju metu yra viena skaitomiausių Lietuvoje knygų. Nei vienas pat­riotiškai nusiteikęs seimūnas ar žurnalistas netarė nė žodžio, užtikęs populiariame tekste tokį partizanų vado paniekinimą. Nei vienas nepareikalavo nurašyti knygos į makulatūrą, nei vienas neapkaltino leidėjų, nei vienas paprasčiausiai nepasipiktino, kad vėl, dargi dideliu tiražu, skleidžiami „dušanskiški“ šmeižtai. Marius Ivaškevičius gavo savąją pjudymo porciją už nepalyginti švelnesnį „bronzos nugramdymą“ nuo partizanų ir jų vado Jono Žemaičio. Apie Baltušį – nė šnipšt. Priešingai, netgi dešiniojo nusiteikimo žmonės pusbalsiu šneka, kad dienoraščių paskelbimas jį savaip reabilituoja. Kur čia paslaptis?

Žinoma, Vanagaitė ir Ivaškevičius – gyvi žmonės (gyvą smagiau pjudyti, mirusieji teikia mažiau malonumo, nors pastaruoju metu labai padaugėjo mėgstančių apšaukti, tarkime, Petrą Cvirką „stukačiumi“ ir „šunsnukiu“). Be to, Baltušis jau gavo savąją pjudymo porciją prieš trisdešimt su viršum metų. Įtariu, kad esama tiesos Andriaus Jakučiūno hipotezėje: „naujos ateities statybininkai“ knygų šiaip jau neskaito, juo labiau neskaito atidžiai, ir Baltušio tekstus – bent kol kas – pražiopsojo. Baltušis taip pat neparašė Mūsiškių ir neorganizavo Molėtų „Atminties maršo“ – o, manau, kad Vanagaitės ir Ivaškevičiaus pjudymas kilo ne tiek dėl jų bandymų pažeisti kanonišką partizanų įvaizdį, kiek dėl troškimo ištrinti iš tautos atminties nepatogią knygą ir nepatogias eitynes, kurių tiesiogiai pulti nelabai išeina. Šiuo atžvilgiu Baltušis nepalyginti „savesnis“.

Bet svarbiausia turbūt yra tai, kad Baltušio atsiliepimai apie partizanus dienoraštyje neužima didelės vietos, o daugybė kitų jo nuomonių idealiai atitinka lietuviškojo nacionalizmo stereotipus. Sakyčiau, jis yra svarbios ir įtakingos to nacio­nalizmo atmainos – sovietizuoto tautiškumo atstovas. Parodijuodami žinomą Lenino formulę, galėtume jį pavadinti tokio nacionalizmo veidrodžiu, taip pat „aritmetiniu vidurkiu“. Konformistiškai nusiteikęs, bet bandąs atrodyti – ir geidžiąs jaustis – ištikimu tautinėms vertybėms lietuvis (vis vien ar jis būtų vakarykštis komunistas, ar šiandieninis super-antibolševikas, ar, kaip neretai pasitaiko, viena ir kita drauge) atpažįsta jame save patį. Apie tai kritikų jau kalbėta. „Baltušis tiesiog pernelyg panašus į tuos, kurie teoriškai norėtų ir galėtų būti jo atminimo duobkasiais“, – teisingai sako Jakučiūnas.

Pati populiariausia klišė, kalbant apie sovietmetį, yra ta, kad Kremlius (kitaip sakant, rusai) negailestingai rovė ir naikino lietuvių bei kitų tautų tapatybę ir prievarta diegė internacionalizmą, t. y. rusiškumą. Ne mažiau populiaru tvirtinti, kad šiandieniniai globalistai (kitaip tariant, neomarksistai, eurokomunistai ir panašūs, užvaldę dabartinius Vakarus) tęsia tą pragaištingą darbą. Tiesa, jie skatina nebe rusiškumą, o angliškumą ar iš viso neaiškią betautę ir bešaknę būseną, bet tai yra dar blogiau. Internacionalizmas ir kosmopolitizmas paversti neginčijamais keiksmažodžiais. Nors, tiesą sakant, kas čia baisaus – naudotis kitų tautų patirtimi, domėtis ne vien savo pašaliu, bet visu pasauliu? Man bent atrodytų, kad tautos egzistencija be internacionalizmo yra nevisavertė, stumia į neįdomų, beviltišką provincialumą, o dabartinėmis sąlygomis paprasčiausiai neįmanoma. Kosmopolitizmas anaiptol nereiškia, kad atsisakoma gimtųjų šaknų. Tačiau čia dera atsiminti taiklius amerikiečių eseisto Leono Wieseltiero žodžius: „Žmonės turi šaknis, bet jie nėra augalai“.

Vis vien kokie būtų sovietų valdžios oficialūs šūkiai, ji iš tikrųjų kiek įmanydama skatino ne internacionalizmą, o būtent provincialumą, užsidarymą savajame kiaute, nes tada valdinius žymiai lengviau pajungti. Kosmopolitizmas buvo toks pat keiksmažodis Josifui Stalinui, kaip ir dabartiniams lietuviškiems patriotams. Daugelis mūsų istorikų ir sociologų ima suprasti, kad sovietai ne tiek naikino tautiškumą, kiek stengėsi jį prisijaukinti, panaudoti savo reikalui – žinoma, neperžengiant tam tikrų ribų. Rusifikacija, bent jau vėlyvuoju sovietų valdžios periodu, nebuvo toks mirtinas pavojus, kaip daugeliui atrodė – akivaizdus įrodymas yra tai, kad praktiškai nė vienas lietuvis neatsisakė savo kalbos ir nepakeitė tapatybės. Tačiau dramatizuoti „rusų spaudimą“ buvo paranku – tai leido konformistams ir ypač valdžios žmonėms dėvėti lietuvybės gynėjų togą, atseit, palaikyti savo autoritetą. Provincializacija, manding, buvo grėsmingesnė nekaip rusifikacija – bent jau paliko visuomenės mentalitete gilesnį ir žalingesnį pėdsaką. Baltušio dienoraštis čia yra vienas iš klasikinių pavyzdžių – šiuo metu jis neturi sau lygių.

Pabandysiu panagrinėti to dienoraščio ideologiją. Bet iš pradžių stabtelėsiu ties kitais jo bruožais, kurių dėka jis įgavo bestselerio statusą. Kas – išskyrus specifišką tautiškumą – lemia nedirbtinį skaitytojų susidomėjimą Baltušio užrašų tomais? Kodėl manoma, kad jie naujai nušviečia netolimą, vieniems atmintiną, kitiems jau mitinę sovietinę praeitį ir paties autoriaus asmenį?

Juozo Baltušio biografija yra viena iš savotiškiausių, įdomiausių, kai kuriais atžvilgiais tragiškiausių bio­­grafijų XX a. Lietuvoje. Jis kilo iš varguomenės ir jaunystėje palinko į kairę: buvo nusiteikęs prieš Smetonos režimą prosovietinis darbininkas ir pradedantis rašytojas – tatai dienoraštyje ne kartą prisimenama su pasididžiavimu. Beje, tai rodo, kad komunizmas tuometinėje Lietuvoje nebuvo šiaip sau „svetimųjų užkratas“, prievarta primesta pasaulėžiūra. Sovietizuotoje Lietuvoje Baltušis tapo pastebima ir mėgiama figūra. Neabejojama charizma, žvitraus, apdairaus ir kritiško liaudies žmogaus įvaizdis leido su juo tapatintis beveik kiekvienam, kas tada iškilo „iš apačių“, o tokių buvo labai daug. Prisidėjo prozininko talentas, nors dėl jo masto leistina ginčytis (Alfonsas Nyka-Niliūnas piktokai rašė, kad šalis, kurioje Baltušis laikomas didžiu rašytoju, nėra verta nepriklausomybės).

Vienu tarpu Baltušis, kaip dabar pasakytume, įgijo neeilinį reitingą – spaudoje buvo paskelbtas populiariausiu Lietuvos žmogumi: tatai panašėjo į tiesą (iš dienoraščio matyti, kad pripažinimas jam suteikė daug džiaugsmo, nors jis ir kuklinosi prieš būsimąjį skaitytoją). Tačiau kada Baltušis pasuko prieš srovę Sąjūdžio metais, jį garbinusi minia – kaip miniai, beje, būdinga – atsikreipė prieš jį itin žiauriai: ko gero, pikčiau negu šiandien prieš Vanagaitę ir Ivaškevičių. Pacituosiu dienoraščio įrašą: „Šiandien rytą kėlęs, išvydau sunkiai patikėtiną dalyką; prie mūsų buto durų, ant laiptų, pridergta žmogaus išmatų krūva [...]. Taigi šitaip“ (1990. VI. 12). Tuo metu būdamas emigracijoje girdėdavau, kad išmatos prie Baltušio durų atsiradusios ne kartą. Ką gi, norvegai su Knutu Hamsunu dorojosi civilizuotai – grąžindavo jam knygas (tą Baltušis, beje, irgi patyrė), o lietuviai tvodavo iš peties – nors žodžiai „iš peties“ čia turbūt ne visai vietoje. Per trumpą laiką griuvęs iš aukštybių į paniekos duobę rašytojas netrukus mirė. Paskutiniosiomis gyvenimo dienomis teisinosi nesąs tautos priešas. Beje, tas dienas kiek praskaidrino internacionalinis ir kosmopolitinis momentas – pripažinimas Prancūzijoje: nė vienas mūsų sąjūdiečio ar nesąjūdiečio veikalas tada nė iš tolo nepatyrė tokio pasisekimo, kaip pusiau autobiografinė Sakmė apie Juzą.

Neabejojama charizma, žvitraus, apdairaus ir kritiško liaudies žmogaus įvaizdis leido su juo tapatintis beveik kiekvienam, kas tada iškilo „iš apačių“, o tokių buvo labai daug. Prisidėjo prozininko talentas, nors dėl jo masto leistina ginčytis (Alfonsas Nyka-Niliūnas piktokai rašė, kad šalis, kurioje Baltušis laikomas didžiu rašytoju, nėra verta nepriklausomybės).

Tokių dramatiškų peripetijų gana, kad Baltušio dienoraščiai būtų savaime įdomūs. Yra ir papildomų momentų, suteikiančių knygai sensacijos prieskonį. Stebina net jos mastas – trys gigantiški tomai. Apskaičiuota, kad paimti drauge jie sveria šešis kilogramus, juos sudaro beveik keturi tūkstančiai puslapių ir daugiau kaip milijonas žodžių, asmenvardžių rodyklėje yra daugiau negu 3700 pavardžių – vien tik Monika Mironaitė minima 1622 kartus. Žodžiu, tai knyga banginis, knyga rekordininkė. Ji apima dvidešimt vienerius labai svarbius metus (nuo 1970 m. sausio ligi 1990 m. gruodžio, vos pora mėnesių prieš rašytojo mirtį), ir kone kiekviena tų metų diena fiksuojama smulkmeniškai, su neįprastu atvirumu. Nedaug surasime lietuvių literatūroje veikalų, kur autorius būtų tiek apsinuoginęs.

Rašo – pavartosime paties Baltušio terminus – nepraustaburniškai, nevalyvai, nesiskaito su žodžiais, su mandagumo taisyklėmis. Apie moteris stengiasi kalbėti sąmojingai, nors ir prasti tie berniški (kosmopolitų žodynu, male chauvinist) sąmojai – žėlėk Dieve, anot Donelaičio. Vis dėlto dažną skaitytoją tai vilioja („Ot, varo! Norėčiau šitaip ir aš, nors viešumoje, deja, nesiryžtu“). Antra vertus, toks primityvus rašymo būdas (dažniausiai be humoro jausmo) vargu ar liudija Baltušio prozininko naudai. Pabosta pertarai, kuriais labai dažnai baigiasi dienos įrašas: „žiūrėsim“, „kas toliau, kas gi toliau?“, „o dienos bėga, bėga, bėga“, „taigi, brolau Baltuši“, „taigi šitaip, drauge liaudies rašytojau“, „pats laikas, draugas Baltuši“, „ramiau, ramiau, draugas Baltuši“ – ir panašiai, ad nauseam.

Bestseleriui reikalingi – ar bent labai praverčia – intymūs, paprastai neviešinami prisipažinimai. Jų dienoraščiuose irgi yra – per visus tris tomus, nuo pirmojo įrašo beveik ligi knygos pabaigos, minimi santykiai su Dalia. Jie plėtojasi, palaipsniui užgęsta (nors ilgus metus negali visiškai užgesti) ir pagaliau tampa telefono pokalbiais. Baltušio garbei reikia pasakyti, kad tas, kuris tikisi drastiškų ir detalių pasipasakojimų, čia labai nusivils: viskas dėstoma su džentelmenišku santūrumu, nors, tiesą sakant, labai vienodai, nuolat atsikartojančiais žodžiais. Bestselerių skaitytojas taip pat mėgsta pro rakto skylutę pasižiūrėti į šeimos santykius, ypač jeigu jų dalyviai plačiai žinomi. Apie šeimą kalbama kur kas plačiau ir anaiptol ne taip santūriai. Į tą knygos plotmę nedera ir nesinori gilintis – aišku tiek, kad Baltušio šeima buvo, anglišku pasakymu, toxic. Ką gi, tokios šeimos – anaiptol ne retenybė.

Dar viena atsikartojanti dienoraščiuose tema – medicinos reikalai. Autoriaus sveikata šlubavo, jis naudojo tai „miestiškus“ gydytojų siūlomus vaistus, kuriais nepasitikėjo, tai kokį bičių pikį ar šiaip žiniuoniškas priemones („Žmogus privalo eiti arčiau gamtos, gydytis natūraliais vaistais, žolelėmis, šaknimis, o ne grūsti į venas visokiausius chemikalus“, 1970. X. 31). Visa tai būdinga ano meto (na, ne tik ano meto) lietuviškajam mentalitetui – be to, liudija prastą sovietinės terapijos lygmenį.

Nuo pirmųjų ligi paskutiniųjų dienoraščio puslapių nestinga ir tokių įrašų: „Skyla galva nuo pagirių, nebežinau, ko griebtis, lieka vien gulėti“ (1970. IV. 26), „Ne alkoholikas aš, bet jeigu atkemši...“ (1979. VI. 23), „Iš to apmaudo nuvykau po minėjimo į karčemą, nusigėriau visiškai alkoholiškai, grįžau vėlai, apgailestaudamas tą savo nuslinkimą „į šoną““ (1984. IV. 20). Be alkoholio, dargi gausaus, neišsiverčia jokios iškilmės, joks viešas pobūvis, juo labiau išvyka į provinciją, o jų tuometinio populiaraus rašytojo gyvenime pilna. Kitokių bendravimo būdų paprasčiausiai nėra.

Šiuo požiūriu Lietuvos papročiai nepriklausomybės metais atrodo pagerėję, bent jau paįvairėję – sakyčiau, tapo kosmopolitiškesni. Nesunku suvokti du dalykus: pirmiausia, kaip tik išgėrimai prisideda prie Baltušio sveikatos prob­lemų, antra, alkoholio poveikis bent iš dalies paaiškina nesantūrų daugelio jo pasisakymų stilių.

Šis stilius bene labiausiai krinta į akis, kai pradedama kalbėti apie kolegas rašytojus ir jų sąjungos vidinį gyvenimą. Tai dar vienas Baltušio dienoraščių sluoksnis, kuris, be abejonės, žadina specifišką dažno skaitytojo susidomėjimą. Ypač tokio skaitytojo, kuris dar prisimena garsius ano meto vardus. Baltušio dienoraščiai puikiausiai atitinka bulvarinius kriterijus. Juose fiksuojamas rašytojų gyvenimas, sklidinas savitarpio pretenzijų, intrigų, pavydo, pasipūtimo, slepiamos, o dažnai ir neslepiamos neapykantos, yra daugmaž nuskendusi Atlantida. Blogieji žmonių bruožai prasimuša bet kokios bendruomenės vidiniuose santykiuose, turbūt ir dabartinių literatų draugėje, bet Baltušio laikais jie turėjo kitokį svorį. Literatūra buvo laikoma ne šiaip sau užsiėmimu, o valdiška, ideologine sritimi. Ji reiškė privilegijas, įtaką, aukštesnius buities standartus, „paprastai liaudžiai“ neprieinamą galimybę lankytis ir apsipirkti užsienyje; premijos ženklino gyvenimo būdo kokybinį šuolį, o skundai ir paprasčiausios paskalos galėjo virsti rimtu pavojumi. Klanų ir grupių kova įgydavo mafijinių bruožų – ji buvo nevieša, kaip „buldogų peštynės po kilimu“ iš angliško priežodžio, bet juo aršesnė. Šiandien tokie papročiai vyrauja verslo, bet turbūt jau ne literatūros pasaulyje.

Baltušis savo dienoraščiuose nesigaili kolegų, su kuriais jam tenka dalytis privilegijomis ir garbe. Bene labiausiai užkliūva du asmenys – Eduardas Mieželaitis ir Vytautas Petkevičius. Apie Mieželaitį nuo pirmųjų knygos puslapių atsiliepiama ne itin parlamentiškais žodžiais: „Tegu sau eina ir pila toliau savo taip vadinamos poezijos skiedalą, nuo kurio verčia vemti visus!“ (1970. I. 9), „šarlatanas, ir gana“ (1970. III. 10), „Draikalas neįmanomas, pamišėliški kliedėjimai. [...] Visai pamišo šis vyras, pats nebežino, ką daro“ (1973. IX. 28), arba ir visai tiesmukai: „Reto niekšiškumo žmogelis tas Mieželaitis“ (1972. I. 2).

Reikia pripažinti, paties Mieželaičio pasisakymai, užfiksuoti dienoraštyje (1970. IV. 6) nekelia jam simpatijų, bet tiek jau to. Petkevičius esąs „melagis, sukčius, intrigantas, kerštingas tipas. Ir be jokių literatūrinių duomenų“ (1970. II. 7), „provokatorius“ (1970. IV. 7) ir taip toliau. Nuolat tvirtinama, kad Petkevičius skleidžiąs apie Baltušį šmeižtus – čia, matyt, turima galvoje ne itin graži, archyviniuose fonduose išlikusi istorija: Baltušis parašęs skundą partinei vadovybei apie Kazį Borutą, o Borutai bandęs įrodyti, kad tai padaręs Petkevičius, bet jo manevras buvęs to paties Petkevičiaus iškeltas į šviesą.

Tarkime, neapykantą galima suprasti: Mieželaitis, svarbiausias Baltušio konkurentas oficiozinio pripažinimo ir įtakos sferoje, ką besakysi, nuslysdavo į grafomaniją, o Petkevičius nebuvo aukštos moralės žmogus – tai neginčijamai įrodo jo knyga Durnių laivas. Bet panašiai užsipuolami ir asmenys, kurie šiandien tebėra populiarūs, netgi neliečiami: „Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais!

Jeigu kalbėti apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis“ (1978. X. 6). Justinas Marcinkevičius apibūdinamas kaip „suktas, nuožmus, giliai klastingas žmogus, turįs didelį literatūrinį talentą“ (1972. VIII. 21), o kai jis spalio parade prabyla rusiškai, Baltušis pareiškia: „Visai jau sukekšėjo šitas vyras!“ (1972. XI. 7). Ar nusipelnė Marcinkevičius tokių epitetų, ar ne – atviras klausimas, tačiau šitokiu tonu apie jį nėra kalbėję net didžiausi jo priešininkai. Bet ko gi norėti, jeigu vieno žinomo rašytojo žmoną Baltušis be ceremonijų vadina „kurvelka“ (1982. V. 18)?

Vardan objektyvumo dera pasakyti, kad kolegų ir priešininkų charakteristikos Baltušio knygoje įvairuoja. Pavyzdžiui, Marcinkevičius vietomis vertinamas labai aukštai, nors ne be pagrindo užsimenama, kad jis nutyli svarbius ir skausmingus Lietuvai klausimus (1980. IX. 17). Į pabaigą autorius susitaiko su Petkevičiumi (1990. VIII. 22), iš dalies net su Mieželaičiu (1989. X. 19, 1990. I. 1). Mat abu jie, ne visai pritapę prie sąjūdiečių, taigi atsidūrę panašioje į Baltušį padėtyje, jį šiek tiek palaikė. Asmeninio palankumo elementas dienoraščio auto­riui itin svarbus. Šiuo požiūriu komiškas Kazio Ambraso atvejis. Iš pradžių Ambrasas apibrėžiamas kaip „niekšas ir karjeristas“ (1970. VII. 29), bet parašęs giriamą knygą apie Baltušį susilaukia sakinio: „Tepalaimina likimas šitą šviesų žmogų – Kazimierą Ambrasą!“ (1986. IV. 1). Krinta į akis dešimtys nusiskundimų, kad dienoraščio autorius nepaminėtas, nutylėtas, nurašytas, nubruktas į pašalius, kad jo pavardė iškrito iš kažkokio straipsnio, kad jis diskriminuojamas ir dėl to rašysiąs pareiškimą Lionginui Šepečiui (1985. IV. 29), kalti esą „žydeliokas M. Sluckis, grafomanas A. Bieliauskas“ (1977. IX. 23) ir panašūs. Labai daug vietos skiriama vyresniųjų ir jaunesniųjų prozininkų konkurencijai dėl vietos po literatūrine saule, kitaip sakant, dėl valdžios dėmesio, premijų ir honorarų; čia sukuriamos ištisos sąmokslo teorijos. Ką gi, liūdni ir neskanūs dalykai, bet toks jau buvo sovietinis literatūrinis procesas. Laimingas, kas jame nedalyvavo.

Bet pereikime nuo rašytojiškų nesantaikų ir skandaliukų, kurie iš inercijos kartais pristatomi kaip „tradicionalistų“ ir „novatorių“ kova sovietinės literatūros rėmuose, prie esmingesnių problemų.

Baltušis nė kiek ne prasčiau už daugumą disidentų nusimano apie sovietinės sistemos esmę. Sakyčiau, ją vertina pikčiau negu dažnas atviras antikomu­nis­tas – gal dėl to, kad yra labiau su sistema sutapęs, pažįsta ją iš vidaus. Jau pačiame pirmajame dienoraščio puslapyje parašyta: „Visus metus buvo jaučiama veržimas visų teisių, apribojimas visų galimybių, įvairiausio oficialaus melo stiprėjimas, informacijos užgniaužimas“ (1970. I. 1). Geidžiamieji apsilankymai Vakaruose akivaizdžiai rodo, kad „supuviškiausio kapitalizmo valstybėlės gyvena milijoną kartų šviesiau ir sočiau už mus“ (1974. XI. 5). Toliau įrašai dar drąsesni ir tikslesni – pacituosime porą: „Žmonės atleidžia daug ką, bet negali pakęsti melo, atviro ir ciniško, koks dabar skleidžiamas per spaudą, radiją, televiziją“ (1976. XI. 4); „Žmonės, kiek patyriau, nebetiki ne tiktai šitais pliauškalais, bet ir komunistinėmis idėjomis, jų sąmonėje susiformavęs įsitikinimas, kad socializmas – tai ne kas kita, o vargas, skurdas, beteisiškumas, nuolatinis nerimas dėl pastoviai gresiančių represijų, persekiojimų visiškai nežinant už ką“ (1978. X. 19); „Kur bolševikas stojo, ten rauda kultūra“ (1983. VIII. 15). Leninas vadinamas „fanatišku pamišėliu“ (1980. II. 27), nekalbant jau apie Staliną.

Galutinė išvada formuluojama be užuolankų: „Faktiškai Rusija, kadai buvusi caro imperija, nūnai tapo fašistine imperija pilna to žodžio prasme. Nieko kito, tik fašistinė imperija. Ir ji daug blogo žada pasauliui, naujus karus, sunaikinimus, nelaimes“ (1984. VI. 10); „Atvirai prisipažįstu pats sau: netikiu ir nelaukiu didesnio pagerėjimo. Jis galėtų atei­ti tik panaikinus tarybinę santvarką, tik nušalinus Komunistų partiją nuo valstybės tvarkymo reikalų“ (1987. VI. 29); „Bendras įspūdis toks, tarytum gyvename artėjančią valstybinės santvarkos pabaigą. Tikrai taip“ (1983. XI. 3). Visa tai šventa teisybė, ir visa tai nesiskiria nuo Aleksandro Solženicyno, Andrejaus Sacharovo, Vladimiro Bukovskio ar lietuvių pogrindžio spaudos diagnozių, nebent išsakyta dar labiau tiesmukai. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad mūsų nomenklatūros sluoksniuose būta tokios verdančios, tegu ir slepiamos neapykantos komunizmui – nors maniau, kad tos nomenklatūros psichologiją šiek tiek pažįstu. Pagal Aleksandro Štromo klasifikaciją, Baltušis yra neabejotinas intrastruktūrinis disidentas, dargi vienas iš toliausiai nuėjusių. Bent jau mintyse.

Kai Rūta Vanagaitė nepalankiai atsiliepė apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, ją užgriuvo tokia pasipiktinimo lavina, kokios nė sovietai nebūtų įstengę surežisuoti. Visos jos knygos, netgi nekalčiausios, buvo pašalintos iš apyvartos, spaudoje ir kitose viešose tribūnose apie ją savaitėmis buvo kalbama kaip apie sąmoningą, antilietuviškų jėgų palaikomą (ir išlaikomą) šmeižikę, savosios tautos išdavikę, „Dušanskienę“, kuriai geriausia būtų nusižudyti.

Jeigu laikaisi tokių pažiūrų – padoriam žmogui lieka kone vienintelė išeitis: viešai nutraukti ryšius su savo ankstesnėmis pozicijomis, garsiai pasakyti tai, kas esti dienoraščio puslapiuose, atseit įsijungti į disidentų sąjūdį. Be abejonės, tatai pavojinga – net jei esi populiarus rašytojas, prarasi patogumus, o vėliau gal pateksi į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę (antra vertus, populiarumas gali nuo panašių malonumų apsaugoti, bent kurį laiką). Tačiau, sakysime, rusų ar ukrainiečių inteligentų tarpe tokių rizikuojančių žmonių esama – akademikas Andrejus Sacharovas, garsus muzikas Mstislavas Rostropovičius, generolas Piotras Grigorenka yra panašios visuomeninės padėties asmenys kaip Baltušis, tačiau protestuoja atvirai. Dienoraščio autorius tai žino ir apie juos neretai su simpatija atsiliepia. Simpatizuoja, tarkime, ir Viktorui Petkui, nors šio biografija ir socia­linė padėtis yra kitokios. Jeigu būtų pasekęs jų pavyzdžiu, Lietuvos visuomenės plėtotėje tai būtų buvęs istorinis įvykis. Na, bet negalima iš žmogaus reikalauti heroizmo.

Yra kita, lengvesnė išeitis – tiesiog pasitraukti į pašalį, liautis dalyvavus nomenklatūros žaidimuose, „gyventi nemeluojant“, kaip siūlo Solženicynas, Baltušio irgi gerbiamas ir vertinamas rašytojas. Ta išeitis irgi reiškia privilegijų praradimą, bet ne ką daugiau. Dienoraštyje apie tai kartkartėmis susimąstoma. Čia ir prasideda savotiška šizo­frenija, kitaip sakant, asmenybės skilimas.

Baltušis ne kartą prasitaria, kad negeidžia atžymėjimų, apdovanojimų, jubiliejinių minėjimų, gink Dieve, nenori gauti Lenino premijos už Sakmę apie Juzą. Tikrosios priežasties neminįs vyresnybei, bet ji esanti aiški: „dabar gėda būtų gauti atžymėjimus iš „aukščiau“, tolygu būtų susitaikymui su visuotinu melu, sklindančiu iš Kremliaus po visą šalį“ (1978. IV. 26). Tačiau netrukus po šio teisingo sakinio atsiranda diametraliai priešingi – jie, deja, verčia manyti, kad pirmasis sakinys buvo koketavimo vaisius: „O ordinas iki šiol man dar neįteiktas. Kas gi čia dabar? Negi vėl žydų ir saugumo darbas? Žiūrėsim“ (1979. V. 3); „Keista, kad iki šiol man dar neįteikiamas Spalio revoliucijos ordinas. Bene būsiu teisingai nujautęs: ne veltui žydai taip sveikino mane, tikriausiai ruošia kažkokią šunybę. Įtakos jie dar turi“ (1979. V. 16). Net kai Monikai Mironaitei jubiliejaus proga suteikiamas per menkas apdovanojimas – tik Garbės raštas, – dienoraštyje randama reikalo pasakyti: „Daugelio kiaulysčių laukiau iš dabartinių respublikos vadovų, o šitokios vis dėlto nesitikėjau. Nė iš tolo“ (1983. IV. 23).

Rodos, reikėtų džiaugtis, jei tave ir tavo artimuosius aplenkia gėdingos valdžios skiriami atžymėjimai – bet ne... Kas be ko, tie atžymėjimai ir apdovanojimai dažniausiai nėra tik prestižo reikalas, o neša ir apčiuopiamesnės naudos. „Pinigas visada gerai. Taip bent pastebėjau“ (1980. IV. 8).

Negražu, gal nešvanku pajuokti silpnybes, kurios yra žmogiškos ir būdingos anaiptol ne vienam Baltušiui. Jis neretai sėkmingai analizuoja ir smerkia pats save. „Jeigu antikomunistas, tai kodėl iki šiol tebesu partijoje, neišeinu iš jos, neatsisakau to, kas mane atgrasina nuo partijos? [...] Kas kliudo? Gera, palyginti, buitis? Patogios gyvenimo sąlygos, kurių nepajėgiu atsisakyti? Ar baimė prieš netikrą rytojų, prieš galimą ištrėmimą, kur aš nepajėgčiau savo metuose susirasti bent minimalinį egzistavimo būdą? Ir baimė nesurasti niekur tokią ideologiją ir tokius principus, kuriuos galėčiau priimti visa širdim?“ (1977. VIII. 1–12); „Kai gyveni dvigubą, suskaldytą gyvenimą, nebesusikalbi pats su savimi, neberandi vietos iš gėdos dėl daromų kompromisų, tai ką gero beparašysi?“ (1980. IV. 22); „Įvyko rašytojų partinis aktyvas. [...] Kalbėjau ir aš. Meluodamas pats sau. Dabar kitaip negalima“ (1980. VI. 3). Na jau, ar iš tikrųjų negalima?

Kaip bebūtų, Baltušis, giliai neapkęsdamas sovietinės sistemos, dalyvauja jos mechanizmuose: posėdžiauja Aukščiausiojoje Taryboje, Taikos gynimo komitete, visasąjunginiame rašytojų suvažiavime, Lietuvos rašytojų partiniame ataskaitiniame susirinkime, susitinka su žiūrovais, skaitytojais ir šiaip visokiais kolektyvais, kalba apie liaudies laimėjimus ir komunistinę moralę per visokias sukaktis, sėdi prezidiumuose ir stovi demonstracijų tribūnose, redakcijų prašomas skaito ir vertina Aleksandro Slavino bei panašių veikėjų atsiminimus, prireikus pagarbina ir Brežnevą.

Visa tai – didelė, gal didžiausia jo gyvenimo dalis, nes rašo jis palyginti retai ir tuo nuolatos nusiskundžia. Sakosi, kad yra, kaip kiekvienas, „įsuktas į prakeiktu gudrumu sugalvotą verpetą“ (pirmasis, nedatuotas 1979 m. įrašas), bet sunku atsikratyti minties, kad be to verpeto jaustųsi šiaip sau: iškeltas kandidatu į deputatus, džiaugiasi, „kad dar nenurašytas“ (1979. XII. 31), o Algirdo Brazausko prašomas pasisakyti per televiziją, ne be pasididžiavimo pareiškia: „esu pirmiausia komunistas, pareigos žmogus, viską išpildysiu“ (1989. IV. 17).

Kas be ko, ištikimybė sistemai padeda įsigyti daiktų, o Baltušio psichika yra labai valstietiška, taigi daiktiška. Ne vienas kritikas pastebėjo, kiek vietos dienoraščiuose užima deficitinių gėrybių medžiojimas sau ir plačiai šeimynai – visi tie džinsai, „basketkės“, „pagerinti“ maisto produktai Šeškinės parduotuvėje, kurių pirkti Baltušis vyksta su Justinu Marcinkevičiumi, taip pat mašinos, butai, sodybos... Sąjūdžio metais jaudinamasi, kad bus prarastas geresnis medicininis aptarnavimas specialioje klinikoje. Žinoma, kone kiekvienam Lietuvoje tokie dalykai rūpi ir dabar, bet už juos nebereikia mokėti lojalumu kompartijai

Šitokį liūdnoką, netgi tragišką susidvejinimą psichologiškai svarbu pateisinti prieš save patį – kitaip nesinorėtų gyventi. Dienoraštyje tų pasiteisinimų gausu, jie labai būdingi Baltušio sluoksnio žmonėms ir jo laik­mečio mentalitetui. Rašytojas prisimena jaunystės socialistinius idealus – juos atmesti ne taip jau lengva. Guodžiasi, kad komunistai vis dėlto atnešė Lietuvon pažangą, „gyvenimas nuėjo toli į priekį“ (1984. I. 31), – su tuo galima sutikti, jei ne tai, kad be komunistų tik­riausiai būtų nuėjęs į priekį greičiau, su mažesnėmis bėdomis ir nuostoliais. Padeda nedirbtinis žavėjimasis Lietuvos „šeimininku“ – pirmuoju partijos sekretoriumi: „Kas gali prilygti A. Sniečkui? Tokių žmonių pasitaiko gal vienas per šimtą metų“ (1978. V. 1).

Kas be ko, ištikimybė sistemai padeda įsigyti daiktų, o Baltušio psichika yra labai valstietiška, taigi daiktiška. Ne vienas kritikas pastebėjo, kiek vietos dienoraščiuose užima deficitinių gėrybių medžiojimas sau ir plačiai šeimynai – visi tie džinsai, „basketkės“, „pagerinti“ maisto produktai Šeškinės parduotuvėje, kurių pirkti Baltušis vyksta su Justinu Marcinkevičiumi, taip pat mašinos, butai, sodybos...

Egoistinis atsargumas teisinamas tautos interesais: „Jeigu mes čionai, Lietuvoje, ir imtumėm kalbėti arba rašyti, ką diktuoja sąžinė, nuo to niekas nepasikeistų, vien didesnius sunkumus užsitrauktume sau ir Lietuvai“ (1982. XII. 31). (Na, gal ir taip, jei kalba eitų tik apie Lietuvą. Bet jei visos tautos prabiltų kartu... O taip galų gale ir atsitiko, ir tam derėjo rengtis.) Pagaliau atsiranda grynai paranojiškų motyvų: „Bijau suklysti, tačiau negaliu atsikratyti minties, kad visa tai [atseit, disidentų sąjūdis] pasaulinio sionizmo darbas“ (1978. VII. 12).

Tačiau esmingiausia pažiūra vienodai būdinga ir Baltušiui, ir kiek kitokio raugo tautiniams ideologams: laisvė, tiesa ir demokratija nėra svarbiausias daiktas, gal tai iš viso abejotinas vakarietiškas užkratas. Svarbiausia yra saugoti ir stiprinti lietuvybę. Vardan tos lietuvybės leistini ir atleistini moraliniai kompromisai (o prireikus, ir ekscesai).

Lietuvybė šioje ideologijoje nėra aiškiai apibrėžiama, bet tai pirmoji, nekritikuotina vertybė. Lietuviai, apskritai paėmus – tobula tauta: „Mes, lietuviai, niekuomet nebuvome nei šovinistai, nei nacionalistai, nei nacionaliniai pasipūtėliai, o visuomet tolerantiški kitoms tautoms, draugiški, mažų mažiausiai – pakantūs. Bet mes trokštame, kad ir į mus būtų žiūrima taip, kaip mes žiūrime į kitas tautas, kad būtų branginama ir tausojama viskas, ką mes turime savito, brangaus kiek­vieno lietuvio širdžiai, kas sudaro mūsų nacionalinį orumą, įgalina jaustis pilnaverčiais žmonėmis. Ir tais atvejais, kai šito nebūna, mes daromės ryžtingi, net žiaurūs“ (1970. IV. 28).

Kas gi savita ir brangu kiekvieno lietuvio širdžiai, kas sudaro jo nacionalinį orumą? Įsiskaičius į Baltušio dienoraštį, nesunku sudaryti tų tautinių vertybių sąrašą. Pirmiausia tai kalba – geriausiai tarmiška, kupiškėniška, neužteršta. Antra, tai gamta, nostalgiški sodžiaus kraštovaizdžiai, senkapiai, prisiminimai apie buvusią šalies didybę: „Anksti rytą vykome į Vilnių. Pavasaris, šviežia berželių žaluma jaudina iki ašarų. Nežinia, kodėl taip yra, kad Lietuvos gamtos grožis toks graudus... [...] O čia dar pakeliui Perlojoj sustojom, nusilenkiau Vytauto Didžiojo paminklui – vieninteliam Vytauto paminklui, belikusiam visoje Lietuvoje. Ir graudžios ašaros pabiro iš akių“ (1970. V. 7). Trečia, tai lietuviškų klasikų – Žemaitės, Maironio, Čiurlionio paveldas. Bet gal mielesnis yra to paveldo pirmavaizdis, ištaka – etnog­rafija ir tautosaka: „prasidėjo dainų šventės dalyvių eisena nuo Lenino aikštės iki Vingio parko. Nieko spalvingesnio, šviesesnio, šventadieniškesnio dar neteko matyti“ (1985. VII. 20). Nuolatinis Baltušio susižavėjimo šaltinis – spektaklis „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, kurio rengėjams ir dalyviams stengiamasi išrūpinti apdovanojimų. Žodžiu, turime reikalo su įprastiniu XIX a. ir pirmosios nepriklausomybės etnokultūriniu patriotizmu. Be abejonės, jame yra nemažai vertingo ir patrauklaus. Paveldą dera saugoti, bet ar jo vieno Lietuvai užtenka? Ar išsilaikytų Lietuva, pavirtusi amžinomis kupiškėnų vestuvėmis, dainorių eisenomis, Juzos Kairabale, kurios archajiška buitimi prancūzas gali domėtis, bet visada žvelgs į ją iš aukšto, nes nematys tokioje šalyje nei partnerės, nei konkurentės?

Sovietams, žinoma, etnokultūrinis patriotizmas nėra labai parankus, nes sistema stengiasi viską suvienodinti, kad galėtų lengviau kontroliuoti. Bet jis nėra ir toks pavojingas, kaip vakarietiškos transnacionalinės vertybės – asmeninio orumo, žodžio ir sąmonės laisvės, neatimamų žmogaus teisių samprata. Jis reikalauja ne demokratijos, o veikiau klusnumo, ne asmeninio pasirinkimo, o susiliejimo su kolektyvu. Taigi jam galima numatyti tam tikrą vietą sistemoje – ir po Stalino laikų partija tai daryti neblogai pramoko. Baltušį piktina, kad Dariaus ir Girėno piliakalnį turi atsverti piliakalnis sovietinių partizanų garbei (1980. III. 21), o dainų šventė turi būti praskiesta rusiško ansamblio pasirodymu (1985. V. 19). Bet vis dėlto neužmiršti nei Darius ir Girėnas, nei lietuviškos dainos, nei kupiškėnų papročiai. Nedraudžiamas Mindaugas, Mažvydas, juolab šventasis žodis „Lietuva“. Todėl ir dera, užgniaužus sieloje netikėjimą ir pasipriešinimą, paklusti sistemai – niekas kita nepadės. „Savi turime dirbti. Savi saviesiems“ (1980. II. 22). Kitaip sakant, patys turime sovietizuoti kraštą, tik ta sovietizacija turi būti – kiek leidžiama ir įmanoma – su lietuvišku padažu.

Tipiški anuometinio žmogaus mentalitetui kiti atsikartojantys dienoraščio motyvai. Baltušis palyginti neblogai nusimano apie ideologinius skirtumus tarp rusų inteligentų – papeikia „niūrų retrogradą“ Vsevolodą Kočetovą (1972. III. 4), laiko nelaime liberalo Aleksandro Tvardovskio mirtį (1971. XII. 18), Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos, Dmitrijaus Šostakovičiaus likimą nusako lygiai taip, kaip rusų disidentai (1977. VIII. 1–12). Artimiausia jam vadinamoji „derevenščikų“ arba kaimo rašytojų grupė – Viktoras Astafjevas, Vasilijus Belovas, Valentinas Rasputinas; jie laikosi maždaug tų pačių principų, kaip Sakmės apie Juzą autorius, tik vaizduoja ne Lietuvos, o Rusijos provinciją ir skatina ne lietuvišką, o rusišką etnokultūrinį patriotizmą. Panašus į juos – jų vadovas ir mokytojas – yra Solženicynas, jis dienoraštyje kelis kartus didžiai vertinamas (1970. VII. 20 ir kt.). Šiaip jau rusų kultūra Baltušiui artima ir miela, o susidūręs su eiliniais rusais – pavyzdžiui, Pavolgyje, kurį prisimena iš karo metų, – jis neslepia simpatijos.

Tačiau kai kyla bendresnė kalba apie rusų tautą, pasipila negailestingi tvirtinimai, paplitę lietuviškoje visuomenėje ir vargu ar liudiją didelę mūsų toleranciją: „Rusai lieka rusais. Visur jie šitaip. Ne tausojimo, ne kūrimo realių vertybių, o vien naudojimo bei griovimo aistros apimti“ (1980. V. 23); „Pridėkime čionai dar būdingą rusų nepaslankumą, jų prigimtą tingumą, nenugalimą polinkį į alkoholizmą ir aklą vergiškumą. Rusas nieko taip nebijo kaip laisvės, savarankiško mąstymo, ir būtent todėl pats savo rankomis smaugia, triuškina kiekvieną, kas kelia tokias mintis ar idėjas. Rusas trokšta vien vergijos, kad turėtų garbinti ranką, kuri pliekia jį bizūnais, šaudo, karia, verčia kentėti“ (1982. XII. 31); „O reikalas jų daugiau negu aiškus: pavergti visas tautas, paversti jas paklusniomis rusų valios vykdytojomis, būti padėties viešpačiais“ (1983. II. 17); „Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpukojis jam – pirmoj vietoj“ (1984. III. 29). Sovietų valdžia būtų ne tokia jau bloga, jeigu ne tie rusai: „mes atsidavę tarybinei santvarkai, bet mes negalime pakęsti neregėto rusų chamizmo, išpuikimo, nenoro mokytis ko nors iš kitų ir fantastiško troškimo mokyti kitus“ (1971. VI. 26).

Nesinori ginčytis su šiomis klišėmis, jos yra pernelyg primityvios (nebent norėtųsi paklausti – na, o lietuviui alkoholis ir „mergų tarpukojis“ taip jau visiškai nesvarbūs?). Rusas paprasčiausiai tampa atpirkimo ožiu, jam suverčiamos ir saviškių nuodėmės. Beje, Baltušis, kaip ir kiti jo amžininkai, perdeda „rusų antplūdžio“ ir rusifikacijos pavojų: pavyzdžiui, tvirtina, kad Vidurinėje Azijoje rusai jau sudarą daug didesnį gyventojų nuošimtį, negu vietinės tautos (1972. VI. 7), o tai paprasčiausia netiesa. Pasakysiu tiek, kad antirusiški stereotipai gali lemti netikslius politinius sprendimus. Štai kad ir toks tvirtinimas: „Didžiarusiškas šovinistas šitas Jelcinas, nieko gero nesulauktumėm mes, lietuviai, jeigu jis atsidurtų aukštame poste“ (1989. III. 19). Priminsiu, kad kaip tik Jelcinas, atsidūręs aukštame poste, likvidavo komunistų partiją ir demontavo Sovietų Sąjungą.

Etninė lietuvybė, bent jau Baltušio dienoraštyje, turi ir daugiau mirtinų priešų. Juo didesni jos gynėjų bei mylėtojų, taigi ir dienoraščio autoriaus nuopelnai. „Viešai, žinoma, nesistengiu reklamuotis, tačiau širdies gilumoje juk žinau, kad nemyliu kai kurių tautų žmonių, sakysim, lenkų, sakysim, ir vokiečių“ (1987. VII. 22). Dėl lenkų daugmaž aišku: „bematant pareikalaus „istorinio lenkų miesto“ Vilniaus ir viso jo krašto, puls naikinti viską, kas lietuviška, šimtą kartų nuožmiau, negu šitai darė ir daro rusai“ (1979. VI. 3). Laimė, sovietai lenkams neduoda valios, bet kas būtų, jeigu jie išsivaduotų? „[T]ik ir galanda dantis į Vilnių ir į visą Lietuvą, o jiems besąlygiškai pritaria jų šventas Romos popiežius lenkas Povilas Jonas II, iš tikrųjų gi Krokuvos lenkelis Vojtyla. Tai šitaip“ (1988. VII. 9).

Šios baisios pranašystės, kaip žinia, neišsipildė – jos liudija įstrigimą prieškariniuose stereotipuose ir visišką nenusimanymą apie realią padėtį, bet po jomis tada būtų pasirašęs dažnas lietuvis. Ne geriau orientuojamasi vokiečių problemoje: „Pasikeis nors kiek sąlygos, atsiras vėl koks jefreitorius Šiklgruberis-Hitleris, duos komandą, ir vėl pasipils lietuvių kraujas iš po vokiečių peilio. Amžiais taip buvo, amžiams ir liks“ (1984. V. 22). Sąlygos pasikeitė, ir net labai, o kur tas vokiečių peilis?

Yra dar vienas, ypač klastingas lietuvių, jų kultūros priešininkas – žydai. Čia reikia iš karto pasakyti du dalykus. Pirma, kaip ir su rusais, Baltušis nėra nuoseklus: kartais blaiviai ir padoriai kalba, kad nedera naikinti žydų kapų (1982. IV. 3), kad žydai be reikalo juodinami rusų antisemitų (1990. VII. 4) ir taip toliau. Susitikęs su konkrečiais žydais, jiems neretai simpatizuoja – mėgsta dantų techniką Šlomovičių (jam net padeda), pagiria meistrelį Angelovičių, nusiskundžia, kad žydams išvykus Izraelin, Vilniuje neliko gerų siuvėjų. Bet tokie simpatijos pareiškimai atsitinka dažniausiai tada, kai žydas, kaip sakoma, „žino savo vietą“ – lieka amatininkas, o ne kultūrininkas ar, gink Dieve, valdžios žmogus.

Antra, Baltušis pergyvena asmeninį konfliktą su Genriku Zimanu – tas konfliktas yra virtęs neuroze ar net psichoze. Zimanas – svarbiausias viso dienoraščio bête noire. Jis tolydžio apibūdinamas kaip „susmirdęs sionistinis rasistas“: tai tampa tiesiog nuolatiniu epitetu, tarsi Homero „aušra rausvapirštė“ arba „greitakojis Achilas“. Be abejo, Zimanas – asmuo, apie kurį sunku ką nors gero pasakyti: ne tik komunistas, bet ir stalinistas ortodoksas, šia linkme nuėjęs toliau už Antaną Sniečkų. Tačiau kodėl sionistas? Jis buvo Lietuvos antisionistinio komiteto pirmininkas – pagal seną komunistinę tradiciją, priešinosi sionizmo idėjai, kad žydai turi susikurti savo tautinę valstybę. Šit, dantų technikas Šlomovičius, kurį Baltušis mėgsta, yra neabejotinas sionistas, nes vyksta Izraelin.

Įtariu, kad Baltušis nelabai suvokia žodžio „sionistas“ prasmę. „Sionistas“ jam yra tiesiog niekinamas žydo pavadinimas. Arba, kaip daugelis tuometinėje Sovietų Sąjungoje, jis painioja sionistus su vadinamaisiais Siono išminčiais – mitine slapta organizacija, kuri pagal konspirologų teorijas bando pajungti žydams pasaulį. Taip pat neaišku, kodėl Zimanas – rasistas. Kiek žinau, jam ir į jį panašiems rūpėjo ne rasinė kilmė, o politiniai įsitikinimai: vis viena, ar tu žydas, ar lietuvis, ar kinas, ar juodaodis – jeigu nusidedi komunizmo idėjai, esi priešas, ir baigta.

Pats Baltušis, deja, rasinius kriterijus taiko dažnai. Kilmės argumentas jam yra neginčijamas. „Sniečkaus našlė Mira Bordonaitė – gudri, nuožmi moterėlė, aklai remianti visas Genriko Zimano niekšybes. Kraujo giminystė, nieko nepadarysi“ (1978. I. 6); „sionistinių rasistų vyriausiasis rabinas Genrikas Zimanas [dėjo] visas pas­tangas sunaikinti šį didį kūrinį [Balio Sruogos Dievų mišką], o jam energingai talkininkavo Mira Bordonaitė, kiti to paties kraujo žmonės“ (1986. II. 4); „Sužinojau netikėtą ir gana nemalonią naujieną: taigi, pasirodo, Lietuvos valst. kino reikalų komiteto pirmininkas Brazaitis – pusžydis. Dabar iš karto daug kas paaiškėjo, tegu velniai griebia mano žioplumą: nežinojau šito tiek metų!“ (1988. V. 2). Nėra ko slėpti: tai šimtu procentų sutampa su nacistiniu Niurnbergo įstatymų požiūriu – net dalį žydiško kraujo turįs žmogus automatiškai yra priešas ar bent įtartinas. Pavyzdžių Baltušio dienoraštyje būtų galima prirankioti tiek ir tiek, bet šitų gal užteks. „Iki šiol buvau laikomas Lietuvos TSR antisemitu Nr. 1“ (1979. IV. 16), – su ironija rašo autorius, duodamas suprasti, kad tai piktybiškas Zimano ir kitų žydų šmeižtas; o gal ne toks jau ir šmeižtas?

Iš dienoraščio atrodo, kad konflikto su Zimanu pradžia – tai, kad jis užsipuolė ne visai ortodoksišką Baltušio knygą Tėvų ir brolių takais (1973. VII. 19). Yra ir kitas konfliktas: Monika Mironaitė palaikė vienoje byloje ne Grigorijų Kanovičių, o jį užgavusį lietuvį, nors Kanovičius, kiek galima spręsti, buvo teisus – dėl to ji susilaukė priekaištų (1973. VII. 19). Čia daromos stačiai paranojiškos išvados apie „žydų terorą“ (1973. II. 7), pasibaisėtiną visų kitų tautų niekinimą ir engimą (1975. VII. 1), žydiškąją mafiją ir taip toliau. „Žydeliai užblokavo man kelius ir takelius“ (1985. II. 22); „Reikia susitaikyti su mintim: kur stovi žydas, ten lietuvis nepraeis. [...] Yra, beje, viena išeitis: atsisakyti savo tautos nacionalinių reikalų, padlaižiauti ir šunuodegauti žydeliams. Bet ar tokia išeitis man? Taigi kad ne“ (1987. V. 10).

Icchokas Meras ir Mykolas Sluckis esą svetimkūniai lietuvių kultūroje vien dėl savo kilmės. Marksizmo svarbi yda esanti ta, kad jį sukūrė „Vokietijos žydelis“ (1983. V. 7). Žodžiai „žydeliokas“, „žydpalaikis“ ar „žydeliūkštė“ po Baltušio plunksna atsiranda natūraliai – ką jau čia kalbėti apie kokį nors taktą ar empatiją! Nestinga absurdiškų, nors, beje, populiarių teiginių: „Daugiau kaip 99 procentus disidentų sudaro žydai“ (1978. VII. 12), „nuo pat Spalio revoliucijos visa rusų ir kitų Tarybų Sąjungoje gyvenančių tautų kultūra buvo išimtinai žydų rankose“ (1989. XI. 10). Žydu apskelbiamas net poetas And­rejus Voznesenskis, neabejotinas rusas, kilęs iš šeimos tipinga stačiatikiška pavarde (1982. IV. 27, 1987. XI. 8).

Kiek čia tautinio visavertiškumo ir nacionalinio orumo, kurio gynėju ir stiprintoju Baltušis skelbiasi esąs – aiškintis netenka. Liūdniausia yra tai, kad ši primityvi, obskurantiška, stačiai laukinė pasaulėžiūra Lietuvoje nėra išimtis. Labai panašių svarstymų, dėstomų beveik tuo pačiu žodynu, tik su toliau einančiomis išvadomis, buvo pilna 1941 m. birželio ar liepos, kartais kiek ankstesnėje ar vėlesnėje spaudoje. Gal santūriau, bet iš esmės tą patį sakė Jonas Mikelinskas, o dabar bando teigti publicistai, anot kurių pagarba, reiškiama antisemitiniams veikėjams, vienintelė įgalina grumtis su Putino kėslais, o nepagarba suveikia Putino naudai. Deja, žinau, kad ne vienas, perskaitęs Baltušio dienoraštį, pareikš ar bent pamanys: „Na ir kas čia tokio? Kodėl tų žydų negalima liesti, kuo jie geresni už kitus?“ Žydai ne geresni už kitus, bet kai devyniasdešimt procentų Lietuvos žydų guli duobėse su kulkomis pakaušyje, o tas kulkas paleido daugiausia mūsų tautiečių rankos, nevalia negirdomis praeiti pro rasistinius įžeidinėjimus jų adresu. Patikslinsiu: nevalia negirdomis praeiti pro bet kokius rasistinius įžeidinėjimus, bet pro šituos – ypač.

Sovietizuoto tautinio mentaliteto „aritmetinis vidurkis“, ką besakysi, neatrodo patraukliai: Baltušio dienoraštis bet kurioje civilizuotoje visuomenėje būtų laikomas gėdinga knyga.

Dera pasakyti – ir ne kartą sakyta, – kad antisemitizmas artimai susijęs su troškimu „stabdyti dabartį“. Žydai dėl savotiškai susiklosčiusio likimo yra labiausiai globalizuota tauta, ir nemaža jų dalis yra svarbus dabarties variklis. O dabartis – paini ir daugelį gąsdinanti sfera, kurios pasekmės nėra aiškios ir garantuotos. Ji reikalauja ne vieną kartą visiems laikams, o nuolat rinktis, prisiimti atsakomybę, ir tatai nelengva. Komunistinė valdžia daug kalbėjo apie tai, kad veržiasi į ateitį, bet iš tikrųjų beviltiškai bandė sustingdyti laiką. Dabar jį – iš esmės labai panašiai – bando sustingdyti „antiglobalistai“, „tradicinių vertybių gynėjai“ ir „tautos mylėtojai“ (beje, Vladimiras Putinas tarp jų yra ryškiausias). Baltušis, kaip jau matėme, yra etninės lietuvybės gynėjas, etnokultūrinis patriotas, taigi su jais galėtų lengvai rasti bendrą kalbą. Dabarties baimė jo dienoraščiuose labai ryški. Be ko kito, ji prasikiša jo požiūryje į literatūros novatorius: Jonas Juškaitis esąs šarlatanas arba beprotis (1970. VIII. 3), Sigitas Geda ir tas pats Juškaitis „pakaruokliškai rašo“ ir „atrodo psichiniai nenormalūs“ (1972. VII. 27), Saulius Kondrotas apibūdinamas kaip „perpuvęs žmogeliūkštis“, „tikras bekilmis kosmopolitas“ (1986. IX. 15), Jurga Ivanauskaitė kaip „mažaraštė literatūros reikaluose“ (1987. V. 4), Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris kaip „nešvankybių maišas“ (1990. I. 23), nekalbant jau apie Jacką Kerouacą ar Vladimiro Nabokovo Lolitą. Nesunku įsivaizduoti, ką Baltušis pasakytų apie tokius šiandienius baubus kaip homoseksualizmo įteisinimas ar „genderizmas“. Visi tie ir panašūs baubai – dabarties požymiai, o toji dabartis naikina Juzos Kairabalę, kuri Baltušiui, ir ne tik jam, yra grožio, gėrio ir neginčijamos patriarchalinės etikos šaltinis.

Čia prieiname paskutinįjį ir galbūt svarbiausiąjį klausimą: jeigu Baltušis mažai tesiskiria nuo šios dienos tautinių ideologų – kodėl gi jis susipyko su Sąjūdžiu arba, kaip įprasta sakyti, antruoju tautiniu atgimimu? Kodėl jis atsidūrė duobėje, iš kurios šiandien jį bandoma ištraukti, kooptuoti į „dorų lietuvių“ gretas?

Pradėkime nuo to, kad Sąjūdžiui, šiaip ar taip, rūpėjo ne vien tautinės vertybės. Jam rūpėjo ir žmogaus teisės, ir demokratija, ir posūkis į Vakarus. Kaip tik todėl Sąjūdis, bent ankstyvasis, yra įžymus mūsų istorijos faktas. O Baltušiui, nepaisant jo liaudiško įvaizdžio, demokratija buvo gana tolimas daiktas. Vakarų – vėlgi nepaisant susižavėjimo jų tvarka ir materialinėmis gėrybėmis – jis paprasčiausiai bijojo: manė, kad jo mylimai tradicinei Lietuvai Vakarai žalingesni už Rusiją.

Pridursiu: pradžioje čia būta tiesiog nesusipratimų. Kaip dera jo aplinkos, charakterio ir ilgametės patirties žmogui, Baltušis buvo atsargus: „Dar nematau jokios garantijos, kad, viešumui [...] nuskambėjus, viskas nepasisuks atgal šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu“ (1987. VII. 21). Dėl viso pikto pasisakė prieš pirmąją disidentų demonstraciją prie Adomo Mickevičiaus paminklo: „O ką gi kito galėjau atsakyti? Kaipmat atsidurčiau tarp rugpjūčio 23 dienos demonstracijos dalyvių, nūnai sugrūstų į kalėjimą, tardomų ir daužomų iki šonkaulių sulaužymo? O ar šitai geriau? Kam iš to nauda kokia?“ (1987. X. 6). Čia galima pasiginčyti: pirma, garsaus rašytojo nebūtų iš karto grūdę į kalėjimą, ant­ra, kad ir keista, demonstracijos dalyviams šonkaulių nelaužė ir net bylų neiškėlė (na, baimės akys didelės), trečia, nauda iš drąsesnio Baltušio pasisakymo, be abejo, būtų buvusi. Bet tą akimirką jis dar nebuvo užkirtęs sau kelio į sąjūdiečius – ir, manau, Sąjūdyje būtų užėmęs ne menkesnę vietą negu Vytautas Petkevičius ar net Justinas Marcinkevičius.

Lūžis įvyko turbūt 1988 m. vasario 15 d., kai Baltušis apsiskaičiavo – sutiko pasmerkti „ekstremistinius išpuolius“ ir Ronaldą Reaganą pačiose Nepriklausomybės šventės išvakarėse (kiti rašytojai, anot jo, tada išsisuko – galėjo ir jis). Žmonių nuotaikos jau buvo naujoviškos – dienoraštyje užfiksuota, kad prasidėjo smerkiantys skambučiai, anoniminiai ir ne tik anoniminiai laiškai, pasipiktino artimi pažįstami, net giminės. Baltušis nebuvo pakviestas į Sąjūdį, ir nuo tada – iš dalies ir dėl jo užgaulaus charakterio – priešiškumas tarp jo ir didžiosios lietuvių inteligentijos dalies tik gilėjo. Jam pradėjo atrodyti, kad Sąjūdis „iš tolo trenkia fašistine smarve“ (1990. II. 14), kad jo tikslas – Baltušio manymu, grynai iliuzinis – yra „restauruoti senąją Nepriklausomą Lietuvą, be Vilniaus, Klaipėdos, duonos kąsnio, valstybinės nepriklausomybės garantijų“ (1989. VI. 21). Kuo tas priešiškumas baigėsi, žinome.

Tačiau dera pabrėžti, kad suveikė ne vien atsitiktiniai momentai ar Baltušio psichologiniai bruožai – suveikė jo esminės nuostatos. Pirma, tai provinciškas patriotizmas, kurį visada lydi savo šalies beviltiško silpnumo ir pažeidžiamumo pojūtis; antra, tai gilus nepasitikėjimas pasauliu. Šios nuostatos – ir tada, ir dabar, deja, pernelyg populiarios – dienoraštyje prasimuša nuo pat pradžių: „Mažosios valstybėlės visuomet yra tik žaisliniai kauliukai didžiųjų valstybių rankose diplomatiniame jų žaidime“ (1973. II. 16); „Kas mums iš to nepripažinimo? Patys juk pardavė Lietuvą derybose II-jam pasauliniam karui baigiantis. O jeigu ir būtų nepardavę? Ar išsilaikytų Lietuva nepriklausoma šitokiose didžiųjų valstybių grumtynėse, kokios vyksta dabar?“ (1980. II. 16); „Reiganas meluoja ne mažiau už mūsiškį Andropovą. Šitai aišku iš pirmo žvilgsnio“ (1983. IX. 4). Tokioje mentalinėje atmosferoje atsikartoja nuomonė: „Klausimas tiktai vienas: kuriai didžiųjų paklusti? Ir atsakymas tiktai vienas: neabejotinai, rusams, Rusijai. Pastaroji tiek atsilikusi, tiek joje betvarkės, jog tiktai šitokios imperijos sudėtyje mes kaip lietuviai ir tegalime išsilaikyti kaip tauta. Vokiečiai arba anglai, kaip aukštesnės už mus kultūros tautos, iš karto nualintų visų mūsų tautiškumą, kitaip tarus, nutautintų visiškai“ (1974. VII. 2); „atsiskyrimas būtų tikra nelaimė Lietuvai ir lietuvių tautai“ (1977. IX. 3); „Ar galime būti tikri, kad, per jėgą atsiplėšę nuo Rusijos, nuo TSRS, mes nepateksime į nagus šiai naujai galybei – Vokietijai? O jeigu pateksime, tai ko galime tikėtis? Tiktai išnykimo, nieko kito“ (1990. XI. 7). Kas be ko, tai atitinka dabartinių patriotų gąsdinimus, kad Lietuva jau nykstanti ir tikrai išnyksianti – na, ne Vokietijos naguose, o suvienytoje neomarksistinėje Europoje, kurioje pirmuoju smuiku grojanti vakarykštė komjaunuolė Angela Merkel.

Praris, nutautins, sunaikins!

Štai vienas iš paskutiniųjų dienoraščio įrašų: „bus ar nebus nūnai Lietuvoje santarvė tarp žmonių, o Lietuvos nepriklausomybės vis tiek nepasieksime“ (1990. IX. 20). Tai parašyta jau po nepriklausomybės paskelbimo ir mažiau negu vienuolika mėnesių ligi jos tarptautinio pripažinimo, kurio dienoraščio autorius nesulaukė.

Nenoriu smerkti Juozo Baltušio. Apie mirusius dera kalbėti gerai ar bent jau santūriai. Niekas nežino, kaip būtų elgęsis jo vietoje, jei būtų jo epochos ir jo patirties žmogus – nors nėra abejonės, kad net ir tuo atveju buvo galima elgtis gražiau. Be to, kaip jau pasakyta, savo smerkimo dozę jis yra gavęs su kaupu. Sovietizuoto tautinio mentaliteto „aritmetinis vidurkis“, ką besakysi, neatrodo patraukliai: Baltušio dienoraštis bet kurioje civilizuotoje visuomenėje būtų laikomas gėdinga knyga. Bet ne tik gėdinga. Ji yra įdomi, unikali – nors vėliau gal rasis kitų panašių dokumentų – ir labai pamokoma. Ji akivaizdžiai demonstruoja faktą, kuris šiaip jau ne kiekvienam yra akivaizdus: neapsišvietęs primityvus tautiškumas žalingas pačiai tautai – kliudo siekti jos svarbiausių tikslų ir galų gale sužlugdo asmenį, kuris tokį tautiškumą praktikuoja.

Straipsnis parengtas pagal 2020 m. rugpjūčio 30 d. Santaros-Šviesos suvažiavime Vilniaus universiteto Teatro salėje skaitytą pranešimą.

Tekstas publikuotas žurnalo Naujasis Židinys-Aidai 2020 m. nr. 6.

Populiariausi