Nuomonės

2021.06.08 18:40

Algimantas Černiauskas. Kalinys. Socrealizmas dabar. Dailininko komentaras

Algimantas Černiauskas, dailininkas, LRT.lt2021.06.08 18:40

Įsivaizduokite socrealistinėje sąmonėje gyvenantį dėstytoją, galintį išduoti studentą policijai už tai, kad jaunuolis paišė grafičius ir tokiu būdu pasmerkti jo jaunystę penkeriems metams kalėjimo? Ar toks dėstytojas nėra vertas kalinio vardo ir pats?

Arba įsivaizduokite studentą, išduodantį savo dėstytoją... Žinau tą skonį, ir tai yra pragaras. #metoo.

Anądien žvelgiau į Petro Cvirkos nugarą ir pamaniau, o ką aš vaizduočiau piešdamas tokią figūrą. Ar vaizduočiau draugą? Ar tokiu būdu vaizduočiau rašytoją, kūrėją, menininką, dėstytoją? Ar tokiu būdu drįsčiau įvaizdinti kultūros žmogų?

Ne. Šiuo rakursu vaizduočiau niekšą, teroristą ir apgailėtiną išdaviką, žengiantį atsukta nugara į viską, ką gero jam galėjo pasiūlyti nuoširdžiai kurianti šalis. Ar tai išvis bent kuo nors yra susiję su kokia nors teigiama kultūra apskritai?

Žvelgiu tam tipui į nugarą ir nejučia pagalvoju – Baltarusijoje tokie veikėjai dabar ypač madoj. KGB šnipai, „stukačiai“, omonininkai, „chroniai“ ir kitos padugnės. Žvelgia iš savo šešėlių į gyvąjį miestą, tyko kažko, budi, medžioja.

Ir dzin tie gražūs saulės zuikučiai ant jo pjedestalo akmenų.

Išgelbėti Petro Cvirkos tragediją gali tik žaibas, avarija, iš dangaus nukritęs sraigtasparnio sparnas arba specialios misijos metu paminklo pamatuose „atrasta“ įbetonuota radiaciją skleidžianti cisterna.

Jeigu mano meninei fantazijai būtų duota laisva valia – tą socrealistinę parsidavėlio skulptūrą išvežčiau į Kariotiškių sąvartyną ir susprogdinčiau per tiesioginę transliaciją. Nes nėra kitos išeities.

///

Prieš porą dienų buvau nuėjęs su savo keliais mokiniais į tą skverą. Jiems pasakojau apie konfliktą visuomenėje, kurį kursto ši liaudyje „balvonu“ vadinama skulptūra. Apie išdavystę dėl karjeros, ambicijų ir apgailėtino ego. Ir jeigu menininkas gali būti laikomas mokytoju, kaip jis gali nusigręžti nuo mokinių?

Mokiniai greitai suprato mintį, jog kalbama apie kovą tarp gėrio ir blogio. Pasiūliau jiems nupiešti šį dramatišką monumentą ir pasakiau – įsivaizduokite, jog šis paminklas stovi kiek pasviręs, bet nepamirškite, kad už jo vis vien gyvena žmogus. Mokinių darbai mane pribloškė. Viena mergaitė vietoje Cvirkos pasodino pienę. Planšetę atsinešęs vaikinukas nupiešė skulptūrą, nuogą iki pat kaulų. Dar kita mergaitė perkirto paminklą perpus ir iškėlė vietoje jo LGBT vėliavą. Kažkas pavaizdavo žmogų, nusimetantį darbo drabužius dėl makaronų dėžutės. Kas per byla yra tie vadinamieji „Cukriniai avinėliai“?

Kūrybinio proceso metu supratau štai ką: kai nebežinai, kur dėtis ir ką daryti, patarimo visuomet gali klausti išmintingiausių – vaikų. Nėra geresnio tikrovės barometro. Didžiuojuosi pažinodamas tas jaunas asmenybes.

Prisimindamas neseniai nuskambėjusį atvejį, kaip VDA dėstytojai padėjo policijai atpažinti devyniolikmetį grafičių piešėją, tegaliu sušukti – maldauju, liaukitės teisti ir sodint studentus į kalėjimus tik dėl to, jog įstatymas yra toks siaubingai netobulas. Kokiu būdu penkeri metai gresiančio kalėjimo gali kompensuoti paklydusio devyniolikmečio padarytą finansinę žalą? Studentas pažeidė viešąją tvarką ir sulaužė įstatymą – faktas. Tačiau ar bausmė bus adekvati – tikrai sunku prognozuoti.

///

Menininkas Evaldas Jansas Vilniuje ant Pylimo gatvėje esančio Paviljono stogo augino bites, tiesa, šiemet joms nepavyko išgyventi žiemos. Šį pavasarį kaip tik grožėjausi netoliese augančių slyvų žydėjimu. Sutikęs Jansą paklausiau:

– Kuo minta bitės? Slyvomis?

Tą pačią akimirką gavau klausimą atitinkantį atsakymą:

– Kiaulės minta slyvomis, – ir nedelsdamas išvardino, kuo gyveno bitutės: kaukazo slyvaičių, kiaulpienių, blindžių, robinijų, liepų žiedų nektaru. Klevų, kaštonų žiedadulkėmis.

Dar kalbėjausi ir su bitininku Juozu. Stebėdamas, kaip Juozas rūpinasi savo bitutėmis, suvokiau, jog bites gali auginti tik gėrio sklidinose rankos, o prie avilių prieiti gali tik be galo švarus žmogus. Įsivaizduokite bitininką – Cvirką. Ar patiktų Jums Petro Cvirkos medus? Ar patiktų Jums tų socrealistinių žiedadulkių skonis?

Kalbant apie bites:

Visai šalia Cvirkos paminklo – kitoje gatvės pusėje teko matyti naujai duris atvėrusią instituciją pavadinimu „Įkalčių slėpimo agentūra“. Pamėnkalnio galerijos erdvėse ją įkūrė veikėjai, prisistatantys vardais Mr. Dr. Hermandrowning ir Mr. Justchecking (Admiral Oblivion). Šie menininkai sukūrė intriguojančią ir iš gatvės pusės atsiveriančią instaliaciją. Galerijos vitrinose jie išeksponavo objektus, primenančius stilizuotas rankas. Sulenktos per alkūnę jos demonstruoja bicepsus. Teko bendrauti su autoriais. Jie tas skulptūras vadina paprastai – „Bickės“ arba dar kitaip – „Bitutės“. „Dūzgia bickutes“, – juokauja jie. Taip pat teko matyti Pamėnkalnio galerijos feisbuke išplatintą pranešimą, kuriame teigiame, jog tie du asmenys atvilko į galeriją bombą! Įdomu, ar tai tiesa. Minima, jog „Įkalčių slėpimo agentūra“ veiks iki birželio 12 d.
Įdomu, iki kada stovės Cvirka!

Daugybė Lietuvą mylinčių žmonių puikiai žino, kas yra fašizmas, atpažįsta jį ir dėl to nuolat akcentuoja, jog nedera statyti paminklų žmonėms, kurie yra viena ar kita forma prisidėję prie antisemitinės veiklos. Tačiau kartais kyla klausimas, ar kai kurie žmonės žino, kas yra komunizmas ir kad abi šios ideologijos tėra vienas ir tas pats siaubingas nuodas tautų gyvenimuose bei laisvų šalių svajonėse. Mes nutriname vardą žmogaus, iškėlusio pirmąją trispalvę Gedimino bokšte, tačiau paliekame paminklą veikėjui, kuris važiavo į Maskvą, kad atvežtų į Lietuvą Stalino saulę! Jeigu pervadinome Škirpos alėją Trispalvės alėja, kada pagaliau galėsime pervadinti Cvirkos skverą Bitininkystės ūkiu, kviečiančiu pasidžiaugti miesto svečius saldžiomis gėrybėmis toje pasaulio pakraščio vietoje, kurioje stovėjo išdavikui skirtas paminklas – gašlus it socrealistinis žydinčio kaštono falas.
Atsargiai – Bitės!!!

Populiaru samprotauti apie tai, jog Cvirkos paminklas ideologiškai jau nekenksmingas ir jo būtis miesto centre – tai tik dar vienas istorinis dokumentas. Sutinku, jog tokios rūšies skulptūra turi teisę egzistuoti ir ji gali būti komunikabili... prisiminkime Franko Zappos skulptūrą. Kompozitoriaus ir eksperimentinio roko muzikos genijaus galva išlieta tuo pačiu stiliumi, it koks Lenininas ar Sniečkus. Vilniuje! Galbūt vieną dieną šis Franko Zappos biustas liks paskutinė atmintį apie tokios rūšies ideologinį meną sauganti skulptūra? Ji būtų gražiai atrodžiusi buvusiame Reformatų skvere.


Ji puikiai atrodytų ir vietoje Cvirkos tarp avilių, bet greičiausiai liks įšalusi automobilių stovėjimo aikštelėje šalia Centro poliklinikos. Zappos paminklas yra tiesiog neįtikėtina vaistažolė, galinti bet kokią ideologiją paversti absoliutaus absurdo simfonija, ir nukenksminti bet kokį netikusį skverą.

O kol kas Petras Cvirka ir toliau kiršina visuomenę, skleidžia radiaciją ir gyvena absoliučioj šlovėj. Prisiminkime, kaip jis prisidėjo prie poeto K. Jakubėno ištrėmimo į lagerį penkeriems metams alinančio darbo už du eilėraštukus, pavadinimais „Paukštelis“ ir „Laikrodėlis“. Paskaitykite šiuos „antitarybinius“ eilėraščius – tai tiesiog neįtikėtina. Penkeri metai lagerio už TAI:

Kazys Jakubėnas

„Paukštelis“

Ar sugrįši tu, mielas paukšteli,

Ties mielosios mažu langeliu.

Ar paguosi ją savo giesmelėm,

Savo saldžiu skardžiu balseliu.

Pasakyk, kad aš gyvas ir sveikas,

Laisvos dienos nuslinko toli,

Kad laukuos jau pavasario laikas,

Ūžia, gaudžia berželiai žali.

Pasakyk, kad javai sužaliavo

Ir lankoj šienapjūtė arti,

O kad grįžtų į tėviškę savo

Tie, kas buvo iš jos ištremti.

Žvilgsnis krypsta į dulkiną kelią,

Akys ašarų drėksta rasa.

Ar gyva dar brangioji gėlelė,

Ar žydės ji šalį svetimoj,

Ar parlėksi tu, mielas paukšteli,

Ar galėsi žinelę man duot,

Ar gyva dar skaisčioji gėlelė,

Ar galėsiu aš ją išvaduot?

„Laikrodėlis“

Išsiėmęs laikrodėlį

Žiūriu ir stebiuos,

Kaipgi jis dar išsilaikė

Šitokiuos laikuos.

Man širdis kaip laikrodėlis

Plaka nuolatos

Ir džiaugiuos, kad iš krūtinės

Neištraukė jos.

Šaltinis – www.bernardinai.lt „Už eiles – į lagerį. P. Cvirkos vaidmuo nuteisiant poetą Jakubėną.“

P. S. Vos baigiau rašyti šį tekstą, gavau žinutę nuo Janso, pratęsiančią pokalbį apie bites:
„Dar nepaminėjau, – praeitais metais pjovė tuopų viršūnes Malkų skvere, tai dar ir tuopų lipčiaus prisiragavo.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.