Nuomonės

2021.03.06 12:37

Marius Laurinavičius. 20 Putino metų. Naujoji operacija „Infekcija“: ar vakcina „Sputnik V“ gali sukurti kitą Kremliaus mafijos režimo lyderį?

Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas, LRT.lt2021.03.06 12:37

„Infekcija“ (remiantis rastais komunistinių Bulgarijos bei Rytų Vokietijos slaptųjų tarnybų dokumentais, dar vadinama operacija „Denver“) – viena garsiausių šaltojo karo KGB „aktyviųjų priemonių“, kurias dabar dažniausiai vadiname „hibridinio karo“ atakomis, operacijų. Ir pandemijos bei šiuolaikinės Rusijos ardomosios veiklos kontekste ją prisimenu bei kitiems primenu tikrai ne aš pirmas.

Dezinformacijos sklaidos prasme Kremliaus veiksmai nuo pandemijos pradžios tikrai prilygsta operacijai „Infekcija“. Tačiau rašinys ne apie tai.

Operacijos „Infekcija“ esmė – pasinaudoti pasaulį išgąsdinusiu ŽIV virusu, siekiant SSRS geopolitinių tikslų.

Pagrindinė priemonė – dezinformacijos kampanija, kuria siekta įtikinti pasaulį, kad ŽIV virusas buvo sukurtas slaptose JAV gynybos departamento laboratorijose, esą vykdant tyrimus, kaip sukurti ginklą, žudantį vien ne baltosios rasės žmones.

Operacijos tikslai buvo net keli: pirmiausia pakirsti pasitikėjimą JAV, supriešinti jas su sąjungininkėmis kitose pasaulio dalyse, net iškelti klausimą dėl JAV karinių bazių tose šalyse buvimo. Dar vienas žinomas tikslas buvo šia milžiniška dezinformacijos operacija pridengti pačios Sovietų Sąjungos vykdytas biologinio ginklo programas.

Nors iš esmės jokiuose dokumentuose ar tyrimuose viešai neminimas kaip konkretus šios KGB operacijos tikslas, akivaizdu, kad operacija „Infekcija“ turėjo labai rimtų ilgalaikių pasekmių ir pačiai JAV visuomenei bei jos susiskaldymui.

1997 m. atlikto tyrimo duomenimis, net 29 proc. afroamerikiečių pritarė teiginiui, jog „AIDS buvo specialiai sukurta laboratorijoje, kad būtų apkrėsti juodaodžiai“. 2005 m. RAND korporacijos ir Oregono universiteto atlikto tyrimo duomenimis, net 50 proc. afroamerikiečių manė, kad AIDS buvo sukurtas žmogaus, daugiau kaip ketvirtadalis pritarė teiginiui, jog šią ligą sukeliantis virusas buvo sukurtas vyriausybės laboratorijose, 12 proc. buvo įsitikinę, kad ŽIV sukurtas ir išplatintas JAV centrinės žvalgybos agentūros (CŽA), o 15 proc. – netgi neabejojo, kad AIDS buvo genocido prieš juodaodžius priemonė.

Šią operaciją ir jau praėjus daugybei metų po pačios operacijos atliktų tyrimų duomenis verta prisiminti, kad suprastume, kokio masto manipuliacijomis žmonių sąmone ne tik savo šalyje, bet ir Vakaruose užsiėmė SSRS slaptosios tarnybos ir kokių ilgamečių pasekmių tai turėjo.

Kartu su LRT.lt tęsiamo ciklo „20 Putino metų“ tikslas yra ne tik atskleisti dar Sovietų Sąjungoje ir jos slaptosiose tarnybose bei jų sukurtuose planuose glūdinčias V. Putino režimo šaknis, bet kartu parodyti, kaip šis režimas iš esmės tais pačiais metodais kaip ir SSRS slaptosios tarnybos veikia iki šiol – naudoja netgi tas pačias strategijas.

V. Putino režimo bandymai manipuliuoti Vakarų visuomenių sąmone tikrai prilygsta panašiems SSRS bandymams. O viskas, kuo Kremliaus režimas užsiima nuo pandemijos pradžios, visiškai atitinka operacijos „Infekcija“ esmę – maksimaliai pasinaudoti koronaviruso pandemija, siekiant Rusijos geopolitinių tikslų.

Ir vakcina „Sputnik V“, ir daugybė su ja susijusių dalykų yra tokia pat „aktyviųjų priemonių“ operacija, skirta manipuliacijai žmonių sąmone, kaip ir operacija „Infekcija“. Būtent tam ir bus skirta viena šiandien jūsų dėmesiui siūlomo „20 Putino metų“ ciklo jau 18-ojo rašinio dalių.

Yra ir kita „Sputnik V“ istorijos pusė. Remiantis ja, taip pat galima parodyti ir kas iš tiesų yra dabartinis V. Putino režimas, ir kaip jis veikia. Ne mažiau svarbi šio rašinio dalis bus skirta būtent tam.

Pradėkime net ne nuo faktų, leidžiančių teigti, kad „Sputnik V“ yra ne šiaip vakcina, bet „hibridinio karo“ dalis, o nuo paprasto, tačiau itin svarbaus klausimo. Jei „Sputnik V“ yra iš tiesų veiksminga vakcina, o ne „hibridinio karo“ ginklas (nors „hibridinio karo“ ginklu gali būti ir efektyvi vakcina), kodėl dėl savo saugumo pastaruoju metu kone pamišęs Rusijos lyderis V. Putinas, beje, pagal amžių patenkantis į rizikos grupę, atkakliai nesiskiepija šia vakcina, sugalvodamas vis naujus tokio nesiskiepijimo paaiškinimus?

Ir vakcina „Sputnik V“, ir daugybė su ja susijusių dalykų yra tokia pat „aktyviųjų priemonių“ operacija, skirta manipuliacijai žmonių sąmone, kaip ir operacija „Infekcija“.

Šis klausimas, žinoma, mums nepadės išnagrinėti visos su „Sputnik V“ susijusios „hibridinės operacijos“, nepateiks tikrai svarių faktų, pagrindžiančių „Sputnik V“, kaip „hibridinės operacijos“, prielaidą, bet peno pamąstymams iš tiesų suteikti gali.

Bet grįžkime prie faktų. Tiksliau, pradėkime nuo „Sputnik V“ sukūrimo istorijos, nes ji apie dabar vykdomą Kremliaus „hibridinę operaciją“ papasakoti gali tikrai daug.

Tiems, kas itin giliai nesidomi Rusija, Kirilo Dmitrijevo vardas ir pavardė tikriausiai apskritai nieko nesako. Tačiau be jo, ko gero, nebūtų ir „Sputnik V“ istorijos. Tad nuo to ir pradėkime.

Šis asmuo – ne tik „Sputnik V“ veidas Rusijoje. Jis – ir pagrindinis šios rusiškos vakcinos proteguotojas visame pasaulyje. Tiek asmeniškai besiderantis dėl visų su vakcina susijusių klausimų užsienio šalyse, tiek besirūpinantis pasauline jos reklamos, o kartais ir su ja susijusios dezinformacijos kampanija. Jis sugalvojo net „Sputnik V“ pavadinimą.

Manote, kad tai koks nors Rusijos mokslininkas ar bent jau mokslinių tyrimų instituto vadovas. O gal Rusijos vyriausybės narys, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministras? Gal koks šios šalies specialiųjų tarnybų atstovas?

Klystate. Tai bankininku ar tiesiog aukščiausio rango vadybininku dažniausiai vadinamas Rusijos tiesioginių investicijų fondo, valdančio milijardus, vadovas. Kartu ir V. Putino dukters Katerinos Tichnonovos draugės bei jos pavaduotojos fonde „Inopraktika“ Natalijos Popovos vyras.

Kartu tai asmuo, kurį jau tikriausiai galima būtų įvardyti vienu svarbiausių tiek Rusijos geopolitinių interesų, tiek ir „hibridinių operacijų“ įgyvendintojų, o gal net strategų.

Norint suprasti K. Dmitrijevo ir jo vadovaujamo fondo vaidmenį įgyvendinant Kremliaus geopolitinius interesus, užtenka pažvelgti į šio „bankininko“ vietą pastarųjų metų Rusijos bei Saudo Arabijos, kuri mažų mažiausiai vadinama pasaulinės naftos ir dujų rinkos lydere, santykių istorijoje. Nes būtent jam priskiriami vis labiau strateginį pobūdį įgyjančių Maskvos bei Rijado santykių architekto ir įgyvendintojo laurai.

Net kai praėjusių metų pavasarį Rusija ir Saudo Arabija, kaip manoma, dėl „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino kaltės ir interesų, iš esmės pradėjo naftos kainų karą, konfliktą baigti susitarimu, o kartu ir tolesniu Kremliaus įtakos išsaugojimu ne tik pasaulinėje naftos rinkoje, bet ir bent jau Vidurinių Rytų regione padėjo ne Maskvos diplomatai, o būtent K. Dmitrijevas.

Beje, šis „bankininkas“ dar 2019 m. spalį apdovanotas aukščiausiu Saudo Arabijos valstybės apdovanojimu. O susitarimą dėl naftos kainų pats neslėpė norįs išnaudoti ne tik įtakai Vidurinių Rytų regione, bet ir politiniams santykiams su JAV gerinti.

Būtent K. Dmitrijevas yra svarbiausias Kremliaus šūkio „Atskirkime verslą nuo politikos“ propaguotojas tarptautinėje arenoje, tą šūkį tiesiogiai skelbęs net iš Miuncheno saugumo konferencijos tribūnos. Jis – ir svarbus sankcijų prieš Rusiją atšaukimo lobistas.

Žodžiu, K. Dmitrijevą ir jo valdomą tiesioginių investicijų fondą yra pagrindo laikyti KGB generolo Jevgenijaus Pitovranovo sukurtos ir ištobulintos verslo, kaip integruotos Rusijos žvalgybos sistemos dalies, koncepcijos šiuolaikiniais įgyvendintojais. Tiksliau, Rusijos tiesioginių investicijų fondo vaidmuo šiais laikais labai panašus į tą, kuris Sovietų Sąjungos laikais buvo skirtas SSRS prekybos ir pramonės rūmams. Patį K. Dmitrijevą ir jo vaidmenį, ko gero, būtų pagrindo lyginti su generolo J. Pitovranovo vaidmeniu.

Apie generolą J. Pitovranovą, jo sukurtą bei ištobulintą verslo, kaip integruotos SSRS žvalgybų dalies koncepciją, bei paties J. Pitovranovo vaidmenį kuriant ir įgyvendinant SSRS reformų (transformacijos) planą jau gana plačiai rašiau šeštajame ciklo „20 Putino metų“ rašinyje praėjusio birželio pabaigoje, todėl nebesikartosiu.

Vis dėlto prie K. Dmitrijevo personos ir jo vaidmens įgyvendinat jau šiuolaikinius V. Putino režimo planus tikrai verta stabtelėti ilgiau. Greta kitų Rusijos atstovų jis tiesiogiai minimas net specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tirtoje Rusijos kišimosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus byloje.

Būtent jis V. Putino vardu bandė užmegzti neoficialų ryšio su prezidentu Donaldu Trumpu kanalą ir tam kaip specialus V. Putino pasiuntinys 2017 m. sausį Seišeliuose surengė slaptą susitikimą su bendrovės „Blackwater“ įkūrėju bei vėliau D. Trumpo administracijos švietimo sekretore tapusios Betsy DeVos broliu Ericu Prince’u.

Beje, verslininku dabar vadinamas E. Prince’as, kaip skelbia slaptą Jungtinių Tautų ataskaitą gavęs dienraštis „The New York Times“, dabar įtariamas ginklų embargo Libijai pažeidimais, o tuos ginklus esą pardavinėjo Khalifos Hifterio, kurį remia ir Rusija, grupuotei.

K. Dmitrijevas, nors jo vadovaujamam fondui nuo 2015 m. taikomos JAV sankcijos, po susitikimo Seišeliuose palaikė glaudžius santykius su prezidento D. Trumpo žentu Jaredu Kushneriu.

Visa tai tikrai svarbu žinoti ir suprasti, norint bent jau įsivaizduoti, kaip dar SSRS laikais generolo J. Pitovranovo sukurtą ir ištobulintą verslo, kaip integruotos žvalgybos sistemos dalies, koncepciją dabar įgyvendina K. Dmitrijevas.

Išskirtinio dėmesio vertas K. Dmitrijevo vaidmuo naujojoje operacijoje „Infekcija“, kurią Kremlius pradėjo vykdyti vos prasidėjus pandemijai. Šios naujosios operacijos „Infekcija“ tikslai kaip visuomet yra keli.

Pirmiausia – tai būdas silpninti Vakarų valstybes, kiršinti jas tarpusavyje, kurstyti nepasitikėjimą Vakarų šalių valdžia. Tiesa, ši operacijos dalis jau tiek kartų nagrinėta Rusijos vykdomos milžiniškos dezinformacijos kampanijos, skirtos pandemijai, kontekste, kad prie jos taip pat plačiau nesustosiu.

Verta sustoti prie antrosios naujosios operacijos „Infekcija“ dalies – Rusijos įtakos plėtros pasaulyje, pasinaudojant pandemija. Beje, tokia įtakos plėtra užsiima ir Kinija. Tarptautinėje arenoje ji jau turi „kaukių diplomatijos“, „vakcinų diplomatijos“ bei kitus panašius vardus.

Bene įspūdingiausias Rusijos vykdytos „pagalbos diplomatijos“ epizodas buvo praėjusių metų kovo pabaigoje surengtas Rusijos karinės kolonos žygis per Italiją. Tuomet Kremlius šiai ypač sunkioje padėtyje per pirmąją pandemijos bangą atsidūrusiai šaliai neva pasiuntė visą „Rusijos pagalbos armiją“, kuri ir surengė žygį per pusę Italijos.

Tiesa, netrukus pačios Italijos žurnalistai išsiaiškino, kad Kremliaus pasiųsta pagalba – bevertė. Tačiau psichologinis efektas jau buvo pasiektas ir informacijos apie bevertę Rusijos pagalbą jau nelabai kas pačioje Italijoje ir norėjo klausytis. O Rusijos, kaip gelbėtojos, įvaizdis gana tvirtai įsitvirtino italų galvose. Ypač skambant kaltinimams, kad Europos Sąjunga tuo metu Italijai nepadėjo.

Didžiausią su pandemija susijusią Rusijos įtakos plėtros operaciją nuo praėjusių metų pavasario vykdo būtent K. Dmitrijevas ir jo Rusijos tiesioginių investicijų fondas.

Padedant D. Trumpo žentui J. Kushneriui, su kuriuo, kaip minėta, palaikė glaudžius santykius, K. Dmitrijevas organizavo net tiesiogiai su pandemija susijusią Rusijos „hibridinę operaciją“ JAV – tariamos Rusijos pagalbos šaliai per pirmąją pandemijos bangą atvežimą.

Kaip vėliau paaiškėjo, per šią „hibridinę operaciją“ Rusijos į JAV atvežti plaučių ventiliatoriai ne tik buvo amerikiečiams nereikalingi, ne tik buvo netinkami naudoti, ne tik nebuvo sertifikuoti JAV, todėl net iš principo negalėjo būti naudojami, bet ir pasirodė pavojingi.

Paaiškėjo, kad būtent to modelio, kurį Rusija atvežė kaip pagalbą JAV, ventiliatoriai Maskvoje ir Sankt Peterburge sukėlė mažiausiai du tragiškus gaisrus ligoninėse, kuriose buvo gydomi COVID-19 pacientai. Gaisrų aukomis tapo penki ar šeši (skirtingais duomenimis) žmonės. Po to ne tik Rusijos ligoninės ėmė atsisakyti naudoti šiuos ventiliatorius, bet ir pats gamintojas 2020 m. birželį buvo priverstas oficialiai atšaukti juos patikrinimui.

Beje, dar anksčiau paaiškėjo, kad į JAV atvežtų rusiškų plaučių ventiliatorių gamintojas – koncernas „Radioelektrinės technologijos“ – JAV sankcijų sąraše buvo nuo pat 2014 metų.

Štai tokia buvo viena pirmųjų K. Dmitrijevo vykdomos naujosios operacijos „Infekcija“ dalių: siuntą suorganizavo ir iš dalies apmokėjo JAV sankcijų sąraše esantis Rusijos tiesioginių investicijų fondas, siuntoje buvo plaučių ventiliatoriai, kuriuos gamina JAV sankcijų sąraše esanti bendrovė, o galiausiai dar ir pasirodė, kad tie ventiliatoriai ne tik niekam tinkami, bet ir mirtinai pavojingi.

Paaiškėjo, kad būtent to modelio, kurį Rusija atvežė kaip pagalbą JAV, ventiliatoriai Maskvoje ir Sankt Peterburge sukėlė mažiausiai du tragiškus gaisrus ligoninėse, kuriose buvo gydomi COVID-19 pacientai.

Maža to, ši naujosios operacijos „Infekcija” dalis dar pakurstė susiskaldymą JAV, nes ne tik prezidentui D. Trumpui oponavusiems demokratams, bet ir žiniasklaidai bei ekspertams iš karto kilo klausimų, kodėl JAV dovanoja Rusijai tokią propagandinę pergalę, priimdama neva pagalbos siuntą iš Rusijos. Tačiau D. Trumpo šalininkams tai tapo pagrindu kaltinti oponentus dar vienu esą nepagrįstu JAV prezidento puolimu. Be to, Kremliaus dezinformacija stengėsi įtikinti, kad Rusijos „pagalbos“ oponentams nerūpi amerikiečių gyvybės.

Tuo tarpu K. Dmitrijevas veikė toliau ir pasiekė, kad jo pakerėtos D. Trumpo administracijos dovanos Rusijai pagalbos siuntos iš Kremliaus priėmimu nesibaigė – vėliau jau JAV atsakomuoju geros valios gestu nusiuntė į Rusiją kelis kartus daugiau ir kokybiškų, grėsmės žmonių gyvybei tikrai nekėlusių plaučių ventiliatorių, todėl imti kelti klausimai ir dėl JAV mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo padedant režimui, kuris net pagal oficialias JAV strategijas kelia grėsmę šaliai. Bet ir vėl oponentai bei Rusijos dezinformacijos mašina tuos, kurie kėlė minėtus klausimus, kaltino politikavimu pasaulinės grėsmės akivaizdoje.

Šiame jau aprašytame kontekste būtina vertinti ir propagandinę kampaniją, kurią nuo pat pandemijos pradžios išvystė K. Dmitrijevas Vakarų žiniasklaidoje.

Pacituosiu tik vieną K. Dmitrijevo vykdytos ir vykdomos propagandos kampanijos epizodą – jo straipsnį, paskelbtą net ne vien JAV, bet ir kitų šalių žiniasklaidos.

„Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečių ir rusų kareiviai greta kovojo su bendru priešu. Kartu pasiekėme pergalę. Kas gali pamiršti vaizdus, ​​kai beveik prieš 75 metus, 1945 m. balandžio 25 d., ant Elbės kranto apsikabino sąjungininkų kareiviai?

Tie vaizdai yra tarptautinės vienybės simbolis susidūrus su pasauline grėsme. Dabar – tikrai laikas bendradarbiauti priimant iššūkį, kuris šiandien kelia grėsmę mums visiems.

Kaip mūsų seneliai stovėjo petys į petį gindami savo vertybes ir užtikrindami taiką ateities kartoms, dabar mūsų šalys turi parodyti vienybę ir lyderystę, kad laimėtų karą prieš koronavirusą. Šis karas jau paveikė milijardų žmonių gyvenimą ir gali sukelti šimtus tūkstančių mirčių“, – lyg niekur nieko rašė žmogus, kuris asmeniškai buvo minimas kišimosi į JAV rinkimus byloje.

Ir rašė šiuos žodžius jis tuo metu, kai Rusija vykdė bene didžiausią istorijoje masinę kibernetinę ataką prieš JAV valstybės institucijas. O dar vėliau, kaip netrukus paaiškėjo, Rusijos kibernetiniai nusikaltėliai bandė pavogti net informaciją apie Vakarų kuriamas vakcinas.

Nepaisant to, jau minėtą bei panašią K. Dmitrijevo skleidžiamą propagandą ne kartą ir ne du noriai platino ir toliau platina ne tik JAV, bet ir kitų Vakarų šalių žiniasklaida. O manantiems kitaip iš karto primenama apie būtinybę „atskirti žmonių sveikatos ir gyvybės klausimus nuo politikos“. Tiesa, apie toms žmonių gyvybėms grėsmę keliančius Rusijos veiksmus – nuo kibernetinių atakų iki nekokybiškų plaučių ventiliatorių bei neištirtų medicininių preparatų tiekimo – tokiame kontekste priminti tarsi jau ir nebėra kaip.

Būtent toks ir yra vienas „aktyviųjų priemonių“ arba „hibridinių operacijų“ tikslų – visiškai sujaukti žmonių protus. Atrodo, bent iš dalies naujoji operacija „Infekcija“ šia prasme Rusijai buvo sėkminga nuo pat pradžių.

Dar vienas K. Dmitrijevo organizuotas naujosios operacijos „Infekcija“ etapas buvo tariamai „efektyviausio ir greičiausio pasaulyje“ testo, skirto COVID-19 nustatyti, sukūrimas Rusijoje neva japonų technologijų pagrindu.

Tiesa, dabar jau aišku, kad šis testas neužkariavo pasaulio, kaip žadėjo K. Dmitrijevas. Aišku ir tai, kad nepadėjo šie testai ir normalizuoti Rusijos bei JAV santykių, kaip taip pat viešai ketino Rusijos tiesioginių investicijų fondo vadovas. „Japoniškų technologijų pagrindu“ sukurto testo, kaip paaiškėjo, neprireikė net pačiai Japonijai.

Ši operacija taip pat verta dėmesio. Pirmiausia dėl to, kad suprastume, kaip pandemijos pagrindu pelnosi artimiausia V. Putino aplinka. Rusijos žurnalistai iš internetinio leidinio „The Bell“ greitai išsiaiškino ne tik tai, kad K. Dmitrijevo fondas investavo į šio „efektyviausio ir greičiausio pasaulyje“ testo kūrimą milijardą rublių (dabartiniu kursu – daugiau kaip 11 mln. eurų), bet ir tai, kad šie, kaip teigiama, brangiausi iš Rusijos gamintojų siūlytų testų valdžios pastangomis kone monopolizavo rinką. Nors net jų skubaus registravimo procesas negalėjo atlaikyti jokios kritikos ir įmanomas, ko gero, galėjo būti tik tokioje šalyje, kaip Rusija.

Privati, bet be D. Kirilovo fondo investicijų dar pusę milijardo rublių iš kito valstybinio fondo gavusi bendrovė, kuri šiuos testus gamina, pelną, pasirodo, neša asmenims, susijusiems su artimiausiai V. Putino aplinkai priskiriamais oligarchais: Kovalčiukų bei Rotenbergų šeimomis ir Genadijumi Timčenka.

Panaši istorija nutiko ir su D. Kirilovo fondo iniciatyva užkariauti pasaulį su vaistu nuo COVID-19, Rusijoje vadinamu „Avifavir“.

Vaistas sukurtas japoniško „Favipiravir“ („Avigan“) pagrindu. Tačiau „Favipavir“, nors dar 2014 m. registruotas Japonijoje kaip vaistas nuo gripo, iki šiol nepripažįstamas ne tik efektyviu, bet ir nepavojingu vaistu nuo COVID-19. 2020 m. pabaigoje Japonijos atsakingos institucijos atsisakė patvirtinti jį kaip vaistą nuo COVID-19, nes to neleidžia tyrimų rezultatai. Vienintelė kita be Rusijos šalis, kur „Favipiravir“ oficialiai leista naudoti kaip vaistą nuo COVID-19, yra Kinija.

Nors tyrimai rodo, kad sunkesniems ligoniams „Favipiravir“ iš viso nepadeda, Rusijoje šio vaisto pagrindu sukurtas „Avifavir“ be didesnių tyrimų (tirta vos kelios dešimtys žmonių, viešai pranešta, kad du jų mirė) dar praėjusią vasarą patvirtintas kaip vaistas nuo COVID-19. Žinoma, vaistas labai brangus (iš pradžių kaina siekė net 8 eurus už tabletę, nors paskui buvo mažinama), o jo savikaina, kaip teigiama, visai nedidelė. Taigi, labai konkretiems Kremliaus režimo veikėjams tai – dar vienas pasipelnymo šaltinis šalies žmonių sveikatos sąskaita.

Tiesa, be „Avifavir“ Rusijoje registruoti dar keli „Favipiravir“ pagrindu sukurti vaistai (reikia pripažinti – ne mažiau brangūs) nuo COVID-19, tačiau valstybės proteguojamas ir net bandomas siūlyti užsieniui, taip vykdant „vaistų diplomatiją“, būtent K. Dmitrijevo fondo „kuruojamas“ preparatas.

Įgyvendindami operacijos „Infekcija“ tikslus, tiek Rusija apskritai, tiek ir K. Dmitrijevas, labiausiai dėmesį sutelkė į vakciną „Sputnik V“. Apie tai, kaip ši vakcina buvo testuojama nesilaikant įprastų procedūrų ir kaip buvo skubama ją įregistruoti Rusijoje, jau daug kartų rašyta ir kalbėta kitų, todėl nebesikartosiu.

Tik priminsiu porą faktų. Pirmiausia bent jau daliai pasaulio ekspertų kelia abejonių net žurnale „Lancet“ pačių vakcinos gamintojų paskelbti duomenys, kurie viešojoje erdvėje dažniausiai naudojami kaip tariamas vakcinos saugumo ir efektyvumo įrodymas. Be to, vos prieš kelias dienas vakciną oficialiai patvirtinti dėl duomenų trūkumo atsisakė net Indija, su kuria K. Dmitrijevui lyg ir sekėsi tartis dėl vakcinos tiekimo.

Negana to, nors K. Dmitrijevas vakciną dabar siūlo kone visam pasauliui, jos gamybos pajėgumai nepakankami net Rusijos skiepijimo poreikiams patenkinti.

Taip pat verta žinoti, kad siūlydama visam pasauliui savo bent jau Vakaruose neregistruotą vakciną mažų mažiausiai nuo praėjusio rudens Rusija vykdo milžinišką dezinformacijos kampaniją prieš vakarietiškas vakcinas.

Ypač aktyvi kampanija vykdyta prieš „AstraZenecos“ vakciną, todėl tikrai neverta stebėtis, kad tiek Vakaruose apskritai, tiek Lietuvoje pavyko sukelti nemažą nepasitikėjimą šia vakcina, nors Vakarų ekspertai vienu balsu tvirtina, kad tam nėra jokio pagrindo.

Ironiškiausia, kad po šios Rusijos surengtos masinės dezinformacijos kampanijos prieš jos vakciną bendrovė „AstraZeneca“ praėjusį gruodį sutiko kartu su Rusija pradėti jos gaminamos vakcinos ir „Sputnik V“ kombinavimo testus. Taip K. Dmitrijevas jau primetė pasauliui bent jau diskusiją apie tai, kad „Sputnik V“ iš tiesų verta bandyti kombinuoti su „AstraZenecos“ vakcina.

Taip pat verta žinoti, kad siūlydama visam pasauliui savo bent jau Vakaruose neregistruotą vakciną mažų mažiausiai nuo praėjusio rudens Rusija vykdo milžinišką dezinformacijos kampaniją prieš vakarietiškas vakcinas.

Nors vakcina „Sputnik V“, kaip minėta, nėra patvirtinta kompetentingų Vakarų institucijų, o Rusija net neturi pakankamų gamybos pajėgumų ir net nepaisant to, kad Rusija vykdo masinę dezinformacijos kampaniją prieš Vakarų vakcinas, K. Dmitrijevo ir Kremliaus vykdoma „hibridinė operacija“ jau privertė Vakarus kalbėti apie „Sputnik V“ kaip apie vieną alternatyvų. Prie šios kampanijos prisidėjo net kai kurių valstybių vadovai ir kiti Vakarų politiniai lyderiai.

Išvardijus visa tai, tenka konstatuoti, kad nuo pandemijos pradžios Rusijos vykdoma „hibridinė operacija“ tikrai primena operaciją „Infekcija“.

Grįžkime prie K. Dmitrijevo, nes pasinaudojęs pandemija ir jam suteiktu kone pagrindiniu vaidmeniu kovoje su ja šis verslininkas tapo tikra žvaigžde. Tokia žvaigžde, kad šalies naujienų agentūros „Interfax“ stebėsenos tarnybos sudaromame populiariausių žiniasklaidoje šalies verslo žmonių reitinge praėjusių metų pabaigoje jis atsidūrė trečiojoje vietoje, nors dar prieš metus jį žinojo nebent verslu besidomintys rusai.

Maža to, mažiausiai nuo praėjusių metų vasaros K. Dmitrijevas Rusijoje žiniasklaidos ir įvairių ekspertų pradėtas vadinti „naujuoju V. Putino favoritu“ ar net „kandidatu į V. Putino įpėdinius“.

Manyti, kad kas nors tiksliai žino, jog K. Dmitrijevas tikrai gali tapti V. Putino įpėdiniu, būtų panašu ne tik į tikėjimą gandais, bet ir į būrimą iš kavos tirščių. Net jei V. Putinas iš tiesų jau mąsto apie įpėdinį, jo vardo tikriausiai nežino net jis pats, nes tai nulems ne tik daugybė sunkiai nuspėjamų aplinkybių, bet ir kovų Rusijos elito viršūnėse rezultatai.

Dėl viso to V. Putino įpėdinio pavardė gali būti toks pat netikėtumas ir net bent jau iš dalies atsitiktinumas, kaip ir tai, kad būtent V. Putinas tapo B. Jelcino įpėdiniu. Kita vertus, K. Dmitrijevas, ko gero, atitiktų bent jau daugelį V. Putino įpėdiniui keliamų kriterijų.

Pirmiausia neabejotina, kad jis turi V. Putino pasitikėjimą ne tik kalbant apie asmeninius santykius (V. Putino dukters draugės vyras iš esmės laikomas paties V. Putino šeimos atstovu), bet ir sprendžiant konfidencialiausius mafijos valstybės reikalus (nuo asmeninio V. Putino pasiuntinio vaidmens ieškant neoficialaus kontaktų kanalo su D. Trumpu ir užmezgant santykius su J. Kushneriu iki sugebėjimo suteikti galimybę valstybės sąskaita pelnytis artimiausiai V. Putino aplinkai).

K .Dmitrijevas, nors kokių nors žinių apie jo paties asmeninius ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybos ir nėra, neabejotinai turi ir šių tarnybų pasitikėjimą. Ne vien todėl, kad jis perėmė generolo J. Pitovranovo vaidmenį koordinuodamas verslo, kaip integruotos Rusijos žvalgybų dalies, funkcijas.

K. Dmitrijevas iš savo vadovaujamo fondo daugiau kaip milijardą rublių investavo į bendrovę „NtechLab“, kuriančią veidų atpažinimo technologijas, kurias itin plačiai dabar naudoja Rusijos specialiosios tarnybos, ir dėl to globojamą šių tarnybų.

Ir šį asmenį tikrai verta įsiminti, net jei jis ir netaps V. Putino įpėdiniu. Nes tiek jo paties asmenybė, tiek tai, kokią hibridinę operaciją šis asmuo dabar vykdo, gali padėti suprasti ir V. Putino režimo esmę, ir jo veiklos metodus.

K. Dmitrijevo uošvis dirbo SSRS karo pramonėje. Jo paties senelis – kariškis. Apie tėvus oficialiuose šaltiniuose iš viso nieko nekalbama. Tiesa, man Ukrainoje pavyko išsiaiškinti, kad jo tėvas Aleksandras Dmitrijevas buvo ne tik biofizikas ir mokslo funkcionierius, bet ir įtakingas sovietų Ukrainos komunistų partijos vadovybės narys.

Dar įdomesnė paties „naujojo V. Putino favorito“ istorija, nes dar SSRS laikais, 1989 m., šis Kijeve gimęs paauglys, būdamas vos 14 m., buvo išsiųstas mokytis į JAV.

Oficialiai teigiama, kad tai jam pavyko dėl SSRS vykdytos „pilietinės diplomatijos“ programos, tačiau nėra abejonių, kad be KGB žinios nei ši programa buvo vykdoma, nei kas nors į užsienį galėjo išvykti. Juo labiau į JAV. Maža to, iš karto po mokyklos baigimo Amerikoje jis įstojo į prestižinį Stanfordo universitetą, o dar vėliau baigė ir Harvardo verslo mokyklą. Ar įmanoma visa tai vaikinui iš Sovietų Sąjungos be kažkieno ypatingos globos – spręsti jums.

Man svarbiau, kad tokius prestižinius mokslus JAV baigęs jaunuolis nutarė pritaikyti savo žinias būtent Rusijoje. Iš pradžių jis dirbo Vakarų finansų institucijose, tačiau būtent su Rusija. Tai reiškia, kad iš karto įsitraukė į tą neskaidrų „verslo“ pasaulį, kurį nemažai nuo pat jo kūrimo pradžios jau aprašiau savo cikle „20 Putino metų“.

Vėliau K. Dmitrijevas atsidūrė Ukrainos oligarcho ir buvusio šios šalies prezidento Leonido Kučmos žento Viktoro Pinčiuko verslo imperijoje. 2019 m. Ukrainos parlamento narys Andrejus Derkačius paskelbė, kad V. Pinčiukas buvo KGB bendradarbis ir net viešai pristatė tariamą jo pasižadėjimo bendradarbiauti su KGB originalą.

A. Derkačius tikrai nėra pats patikimiausias šaltinis, o jo pateiktos informacijos niekas nepatvirtino. Tai, kad KGB pereinamuoju laikotarpiu žlungant SSRS pati iš patikimų asmenų kūrė oligarchus, kuriems padėjo tapti milžiniškų turtų valdytojais, šiame cikle jau taip pat rašiau. Taip vyko ne vien Rusijoje, bet ir kitose buvusios SSRS respublikose.

Todėl ir K. Dmitrijevo biografija mažų mažiausiai verta atidesnio žvilgsnio. Juo labiau kad kartais atrodo, jog joje pateikiama tik tai, ką norima pateikti. Pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje, kaip minėjau, K. Dmitrijevas gimė ir augo, jau po mokslų JAV baigimo jis visuomet buvo žinomas kaip su Rusija susijusių asmenų aplinkos žmogus.

Maža to, Ukrainoje K. Dmitrijevas išgarsėjo ir viena iš esmės Rusijos mafijos valstybės „verslininko“ verta afera. Jis su partneriais iš klientų surinko daugiau kaip 60 mln. JAV dolerių žadėdamas pastatyti „unikalų šiuolaikinį europinio lygio kotedžų kompleksą“, tačiau statybos taip ir neįvyko, o investuotojai pinigų neatgavo.

Štai tokio verslininko portretas vis ryškiau „spindi“ Rusijoje pandemijos ir jos fone Kremliaus vykdomos „hibridinės operacijos“, prilygstančios operacijai „Infekcija“ akivaizdoje. Ir šį asmenį tikrai verta įsiminti, net jei jis ir netaps V. Putino įpėdiniu. Nes tiek jo paties asmenybė, tiek tai, kokią hibridinę operaciją šis asmuo dabar vykdo, gali padėti suprasti ir V. Putino režimo esmę, ir jo veiklos metodus.

Populiariausi