Lietuvos teismuose trūksta teisėjų, teisininkams teisėjo karjera nepatraukli. Bet paradoksalu, jog teisėjų trūksta tik teismuose, nes jų tiesiog apstu kiekvienoje virtuvėje ir už kiekvieno kampo. Nuosprendžiai lekia į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn. Nespėji jau net skaityti ir klausyti.
Tik fiksuoji, jog nuosprendžiai Seimo nariams bus „į dantis įkišti“, jei jų neras, tai vaikus suras ir jiems įkiš, skaitai, jog jau ir premjerei nuosprendis surašytas, teigiant, jog „tikimės, kad ši persona ateityje bus teisiama už masinį genocidą <...> tarp didžiausių pasaulio nusikaltėlių, kuriems bus įvykdytos mirties bausmės, bus ir lietuviška pavardė“. O kitiems paskelbtuose nuosprendžiuose fiksuojama, jog yra debilai, idiotai, arba pareiškiama „gėjų nekenčiu, šaudyčiau juos visus“.
Ar norisi taip kalbančius sumenkinti? Ne. Tiesiog kyla klausimai, kodėl imamės teisti ir nurodinėti, kas normalus, o kas ne, ką šaudyti, o ko nešaudyti. Galiausiai kodėl pilietis, užsidėjęs marškinėlius su užrašu „#normalus“, gali nuspręsti, kad jis normalus, o kažkas jau nebe.
Martinas Heideggeris teigė, jog komunikacija leidžia išgirsti ir pamatyti kito kitybę ir komunikacijos dėka mums pasaulis atveria savo kitybę. Taip, kuo daugiau komunikuojame, išeiname už savo pasaulėlio ribų, tuo daugiau kitybės mums atsiveria.
Kyla klausimai, kodėl imamės teisti ir nurodinėti, kas normalus, o kas ne, ką šaudyti, o ko nešaudyti. Galiausiai kodėl pilietis, užsidėjęs marškinėlius su užrašu „#normalus“, gali nuspręsti, kad jis normalus, o kažkas jau nebe.
Bet čia ir problema, jog kai kuriems ta kitybė tampa tuo, ką reikia naikinti, nes normalu yra tai, kaip aš gyvenu, o, jei kitas gyvena kitaip, tai jau nenormalu. Tik kodėl dalies suvokimu tai yra nenormalu, o ne tiesiog kitaip? Kodėl ta kitybė tampa grėsme?
Niekas nevyksta vakuume. Kai mokyklose jau tiek dešimtmečių smegenis užprogramuoja veikti principu „neklausk, iškalk, viešojo kalbėjimo įskaitą laikyk pagal šabloną, egzamine rašinį parašyk pagal trafaretą“, ar galima tikėtis kažko kito.
Jau mokykloje gauname suvokimą, kas yra normalu, o kas ne ir kad normalumas lemia tavo sėkmę. Sovietmečiu to būta dar daugiau. Tačiau, panašu, kad geležines sovietmečio grandines keičia plastiko grandinės. Tokios lengvos, beveik nematomos, bet tuo pačiu ne mažiau kaustančios.
Ir politikai, kurie atėjo iš tos pačios sistemos, dažniausiai patys sukaustyti tų grandinių. Deja, ne visi nori ir geba žiūrėti toliau nei ketverių ar penkerių metų kadencija. Politikoje supratimo, kad galima mąstyti ne normalumo, o tiesiog kitybės sąvokomis, trūksta kaip ir visur.
Ir kol dominuos normalumo kriterijus, tol konfliktai ir visuomenės susiskaldymas bus neišvengiami, o išgirsti vieni kitų tiesiog negalėsime. Politikams, taip garsiai kalbantiems apie dialogą, vertėtų apie tai susimąstyti, nes dažnai jų žodžiai visiškai prieštarauja veiksmams. Gal vis dėlto jau laikas tas plastiko grandines nusimesti?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
