Norėčiau atsakyti gerbiamam Rimvydui Valatkai į jo nuomonę „Rimvydas Valatka. Įjungti smegenis? O kam jos mums“.
Labai gražus mokslo duomenų bazių palyginimas su chirurgo skalpeliais, atskleidžiant mokslo duomenų bazių prenumeratas kaip būtiną įrankį mokslininkams. Iš tiesų čia ir pamatome pirmąją problemą.
Ar tikrai būtinųjų įrankių pirkimą turi atlikti ministerija? Įsivaizduokime, kad ir skalpelius chirurgams perka Sveikatos apsaugos ministerija, o keičiantis valdžioms nueinanti valdžia nenumato lėšų ir tais metais chirurgai dirba be skalpelių.
Taip pat skaitykite
Juk kalbame apie universitetus, kurie yra autonomiškai veikiančios institucijos, kurioms skiriamos lėšos administravimui ir infrastruktūrai, studijų veiklai ir mokslui. Priklausomai nuo srities, mokslinei veiklai vykdyti gali reikėti mėgintuvėlių, reagentų, kompiuterių, mokslo duomenų bazių ir t.t.
Ar autonomiškai veikiančioms institucijoms valstybė turi skirti finansavimą ir jos pačios įsigyja būtinąsias priemones, ar tai yra ministerijos darbas?
Žinoma, su mokslo duomenų bazėmis situacija kiek sudėtingesnė. Tai yra brangi būtinoji priemonė, kuri niekada nebuvo finansuojama iš valstybės biudžeto, buvo naudojamos Europos Sąjungos fondų (ESF) skiriamos lėšos. Pastaruosius keletą metų ekspertai sutartinai kartojo, kad būtina mažinti priklausomybę nuo ESF, nes jiems pasibaigus negalėsime išgyventi. Žinoma, nepasiruošėm.
Pirmiausia turime suprasti, kad mokslo duomenų bazės yra labai skirtingos, teikia skirtingas funkcijas, naudojamos skirtinga apimtimi ir jų kainos reikšmingai skiriasi. Nors iš ESF lėšų buvo prenumeruojamos 78 mokslo duomenų bazės, o nuo balandžio mėnesio liko tik 8, tačiau tai daugiau nei 50 proc. iki šiol turėtos prieigos (ir šių 8 bazių prenumeratos kaina panaši kaip visų likusių 70 kartu sudėjus), nes pačių mokslininkų atrinktos stambiausios, labiausiai naudojamos duomenų bazės.
Dalį likusių (kurios yra smulkesnės, kurios nėra tokios brangios, kurias naudoja tik viena institucija) ir toliau prenumeruos pačios institucijos. Nacionaliniu mastu pasirūpinama pačiomis brangiausiomis ir plačiausiai naudojamomis. Kadangi iki šiol tai buvo finansuojama iš ESF lėšų, niekam labai nekilo klausimas, ar tikrai panaudojame visas prenumeratas.
Turėjome ir tokių, kur dėl menko naudojimo vieno straipsnio atsidarymo kaina siekia pusšimtį eurų. Daug ažiotažo kėlė prieiga prie „Scopus“, kurio kaina 4 universitetams siekia daugiau kaip 200 tūkst. eurų.
Tačiau „Scopus“ prenumerata nesuteikia prieigos prie jokių straipsnių, tai yra paieškos sistema ir suteikia galimybę matyti tam tikrus bibliometrinius rodiklius, kurie reikalingi mokslo vertinimui. Šią prieigą turi Lietuvos mokslo taryba ir pasidalino ja su institucijomis, tai papildomai nieko nekainavo. „Scopus“ ir už prenumeratą nemokantiems vartotojams suteikia didelę dalį funkcijų, tačiau apie tai mažai kam žinoma.
Nesakau, kad situacija su duomenų bazių prenumeratomis yra gera, tačiau ji nėra tokia dramatiška. Atėjusi nauja Vyriausybė rado situaciją, kad lėšos duomenų bazių prenumeratoms nebuvo numatytos jokiuose šaltiniuose. Pavyko su bendruomene sutarti kurios yra svarbiausios ir joms skirtas finansavimas.
Sutarta, kad tolimesniais metais tai bus finansuojama iš biudžeto lėšų. Nacionaliniu mastu turėtume užsakyti tik tas prenumeratas, kurios reikalingos daugiau nei vienai institucijai ir užsakant nacionaliniu mastu yra suteikiama geresnė kaina. Kitais atvejais, nėra tikslinga prenumeratas atlikti ne pačioms institucijoms. Žinoma, tam kad įgalinti institucijas turime didinti mokslo finansavimą. Tai ir darysime.
Kalbant apie gydytojus, pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad Lietuvoje gydytojų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, yra antras pagal dydį ES. Pagal medicinos absolventų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų, esame ketvirti ES. Situacija su slaugytojais kiek kitokia – Lietuva pagal slaugytojų skaičių yra pačiame viduryje, o pagal slaugos programos absolventus – penkti nuo galo. Kai prognozuojamas gydytojų poreikis, prognozės remiasi dabartine situacija. Vertinama, kiek gydytojų reikės pakeisti. Tačiau čia kyla klausimas: ar tai yra scenarijus, į kurį turime orientuotis?
Medicinos gydytojų parengimas, lyginant su kitais specialistais, yra pats brangiausias, dėl to planavimas yra itin svarbus. Poreikio planavimo ciklas susideda iš dviejų pakopų: 6 metų trukmės medicinos vientisųjų studijų ir 3–6 metų trukmės rezidentūros. Todėl medicinos gydytojų poreikis turi būti planuojamas atsižvelgiant į visą 9–12 metų ciklą.
Kasmet pagal ateityje numatomą medicinos gydytojų poreikį valstybė skiria tam tikrą valstybės finansuojamų vietų skaičių vientisosioms medicinos studijoms. Po šešerių metų skiriamas atitinkamas studijų vietų skaičius tolesnėms rezidentūros studijoms.
Preliminariai planuojama, kad 2021 m. medicinos vientisąsias studijas baigs 313 valstybės finansuojamų absolventų. Rezidentūroje numatome 320 vietų, o tai yra 7 vietomis daugiau, nei baigs valstybės finansuojamas vientisąsias medicinos studijas absolventų.
Iki šiol medicinos studijos buvo nepakankamai finansuojamos, valstybė skirdavo mažiau lėšų, nei už studijas mokėdavo studijuojantys savo lėšomis, tad universitetams naudinga priimti kuo daugiau už savo studijas mokančių studentų.
Pastaraisiais metais už studijas mokančių studentų skaičius išaugo dvigubai. Vyriausybė 2021 m., siekdama kelti studijų kokybę, padidino lėšas, kurias vienai valstybės finansuojamai studijų vietai skiria valstybė.
Jeigu tikimės, kad rezidentūros vietų bus tiek, kiek studijas bendrai vientisąsias studijas baigiančių absolventų, tai yra nerealu, nes universitetai valstybės nefinansuojamų vietų skaičių gali didinti nevaržomai. Kai abiturientų skaičius kasmet mažėja, šiemet už savo lėšas vientisąsias studijas baigs 260 absolventų, pernai naujai priimtų du kartus daugiau – 520.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
