Šiandien karo dūmai, dar be ugnies, dar tik kaip maskavimas, kaip uždanga prasideda trolinimu socialiniuose tinkluose, nerimo priepuoliais blogerių komentaruose, propagandinėmis haliucinacijomis tarp radikalių politikų. Jau dešimtmetis, kai nerimo ir karo trolinimas yra industrinis reikalas: samdomi programišiai, gandų peckeliai, audrinami socialiniai tinklai. Karo trolinimas yra atskiras verslas ir nebūtinai už dūmų kas nors yra.
Po plataus masto burbulų putimo pasirodo antrojo, po to pirmojo ešalono propagandistai, vėliau vis aukštesnio rango politikai ir galiausiai, kartais, būna įsakymas vykdyti ribotą karinę operaciją, jei tik iki to laiko nesusitariama dėl kokio nors susitikimo, derybų, dėl kokio nors bendro projekto atidarymo ar baigimo, pavyzdžiui: „Šiaurės srauto 2“ arba Rusijos statomos Akuju atominės elektrinės Turkijoje (rengiamasi paleisti pirmąjį bloką 2023 m.). Dujotiekis ir elektrinė yra tikrovė, parduotos ginklų partijos – taip pat, o grasinimai – tai tik dūmai.
Tačiau troliai ir propagandistai kartais įtikina ne tik gąsdinamus, bet ir gąsdinančius, ne tik mases, per ir Putino bei Lukašenkos aplinką ir patys imasi bijoti sugalvotų vaiduoklių. Įvairios specialiosios saugumo tarnybos nebesusigaudo, kur yra trolių baikos, kur konspiracinė priešų veikla, o kur virtuvės pašnekesiai. Kadangi specialiosios tarnybos ne visados skiria savo pačių apmokėtus šnekalus nuo priešų, o, be to, ir provokuojamus žmones lengviau, pigiau suimti ir taip pateikti ataskaitas apie sėkmingą operaciją, specialiosios tarnybos ima pačios „gaminti“ priešus, jų agentūras, slaptavietes.
Po to jie jas užima, suokalbininkus priverčia prisipažinti, juos teisia ir sunaikina. Taip šalia trolių fabrikų ima veikti saugumo mašinos, kurios jungiasi su kalėjimų industriniu kompleksu, giliai suinteresuotu represijų didėjimu. Galiausiai suvokiama, kad troliai, saugumas ir kalėjimų biznis – yra viena grandinė: kiečiau represuosi, gausiau suimsi menamų ar tikrų opozicionierių, daugiau uždirbsi. Priešingai, demokratinė pilietinė visuomenė, supratusi represinių mašinų egoistinius norus ir jų ydingumą, gali prižiūrėti grėsmės didinimo ir „sodinimų“ interesą, valdyti jį, dekriminalizuoti visuomenę, užtikrinti valdžių padalijimo ir galios svertų principus, neleisti suaugti saugumo ir kalėjimų interesams. Tik tokiu atveju valdžia nevirsta nuodais.
Realiausia galimo karinio konflikto priežastis yra gėlas vanduo. Krymas be Dniepro kanalų vandens pamažu virsta dykuma. O Ukraina po 2014 m. karo kanalus uždarė ir nebetiekia vandens į okupuotą pusiasalį.
Autoritarinėje visuomenėje vyksta priešingai: industrinis kalėjimų kompleksas suaugęs su saugumo ir propagandos institucijomis yra suinteresuoti represijų didinimu, kalėjimų plėtra. Lukašenkos ir Putino režimai sulydė į vienumą specialiąsias tarnybas, kalėjimus ir sukūrė represijų konvejerį. Panašus saugumo-kalėjimų konvejeris buvo suderintas ir nepriekaištingai veikė stalinizmo laikotarpiu ir ypač 1937–1939 m., kol kilo įtampa su karo mašina, kai saugumas ėmėsi šaudyti kariuomenės generolus. 1939 m. sovietinė kariuomenė suvokė: jei nebus karo, visi esami generolai gali būti sunaikinti. Karas gelbėja kariuomenę nuo saugumo-kalėjimų konvejerio. Šis pavyzdys padeda suprasti, kodėl mirus Stalinui 1953 m., maršalas Georgijus Žukovas organizavo saugumo generolų ir Lavrentijaus Berijos suėmimą ir sušaudymą, be jokio teismo.
Tačiau ir karinis industrinis kompleksas turi savo interesą plėstis, ką galima padaryti didinant išorines karo grėsmes, kad gautum naujų užsakymų gaminti karo mašinas. Ir suprantama: įdarbinta dešimtys tūkstančių darbininkų ir tarnauja šimtai tūkstančių karių. Juos reikia rengti, maitinti, apgyvendinti, vežti, mokyti. Visa tai yra grandiozinis verslas. Kuo valstybės neturtingesnės, autoritarinės ir korumpuotos, tuo didesnė įtampa ir konkurencija tarp saugumo-kalėjimų industrinio ir karinių kompleksų. Visiems pinigų neužteks. Šiandien Rusijoje užsimenama apie įtampas tarp generolo Nikolajaus Patruševo, buvusio Rusijos FSB vado, vėliau Rusijos gynybos sekretoriaus, ir gynybos ministro Sergejaus Šoigu. Šoigu turi misiją neįmanomą – įkalbinti kagėbistą Putiną palaikyti jį, o ne Patruševą, karą, o ne masines represijas.
Kyla dūmai dėl Ukrainos ir Kremliaus Rusijos karo, bet yra ir konkrečių interesų. Realiausia galimo karinio konflikto priežastis yra gėlas vanduo. Krymas be Dniepro kanalų vandens pamažu virsta dykuma. O Ukraina po 2014 m. karo kanalus uždarė ir nebetiekia vandens į okupuotą pusiasalį. Šiemet Krymui žūtbūt reikia gauti vandens, antraip požeminių vandenų ištekliai greitai išseks, o dirbtinai pagaminti tokio didelio kiekio gėlo vandens Rusija dar neturi pakankamai pajėgumų. Kad Krymas klestėtų kaip kurortų pusiasalis, būtinas pigus vanduo. Ukrainai pasiduoti šantažui ir imti tiekti vandenį – būtų beveik nepriklausomybės praradimas, nes po pirmo šantažo tuoj pat seks virtinė kitų ir visa Maidano revoliucija bus beprasmiška. Augantis Kremliaus fašizmas sunaikintų Ukrainos respubliką.
Turkija taip pat yra suinteresuota, kad Krymas negautų vandens, nes tai užtikrintų ilgalaikį Turkijos kurortų pranašumą, tačiau jai nereikia ir karo, nes žus galimi „turistai“. Todėl Turkijai apsimoka tik iš dalies remti Ukrainą ir todėl ji tiekia smogiamuosius bepiločius lėktuvus „Bayraktar“, kuriais Turkija jau triuškino prokremliškas pajėgas Libijoje ir armėnų Kalnų Karabache. Tačiau Erdoganas turi ir Osmanų imperijos atkūrimo haliucinacijų, kur reikšminga vieta tenka Krymui, kaip galimai Turkijos daliai. Rusų pasaulio miražai mažai kuo skiriasi nuo pantiurkizmo fantazijų. Žinoma, yra ir kita priežastis: Luhansko ir Donecko prokremliškų respublikų nepilnavertiškumas ir jau pasibaigus operacija paversti visus jų gyventojus Rusijos piliečiais. Dabar jau ne Ukrainos, o Rusijos piliečiai stovi fronto apkasuose prieš Ukrainą.
Ne mažiau Lietuvą sukrečiantys politiniai, o gal ir karo dūmai vėl kyla Baltarusioje. Lukašenka skelbia, kad iki šių metų balandžio pabaigos ketina pasirašyti aibę Baltarusijos integracijos į Rusiją protokolų. Galbūt ir visus „kelio žemėlapius“. Žadama jau ne pirmą kartą. Spėjama, kad Baltarusios opozicija turi maksimum dvi tris savaites pradėti jėgos revoliuciją. Panašiai tiek laiko reikia, kad laukai tarp Voronežo, Krymo ir Ukrainos išdžiūtų, kad karo technika juos galėtų be vargo įveikti. Lukašenkai pagrįsti prisijungimą prie Rusijos reikėjo demaskuoti kažkokį suokalbį, kuriuo ir pats patikėtų. Ir štai šeštadienį, balandžio 17 dieną, per „talką“ buvo pranešta, kad Baltarusijos KGB ir Rusijos FSB kartu demaskavo slaptą organizaciją, ketinusią nužudyti diktatorių ir jo sūnus. Galima buvo net patikėti, jei tik ne tie, kuriuos apkaltino ir suėmė, galiausiai visa tai primena butaforiją, kvailių komediją.
Buvo suimtas neįtakingas ir jokiose opozicijos struktūrose nedalyvaujantis, ligotas, nejudrus ir baikštus A. Puškino poezijos tyrinėtojas, kartais rašantis politinius straipsnius Aleksandras Feduta. Jis ir buvo paskelbtas slaptosios organizacijos vadu. Kitas suimtasis – Baltarusijos liaudies fronto, kadaise įtakingo, o dabar vos girdimo, vadovas, taip pat ligotas nejudrus Grigorijus Kostujevas ir mažai įtakingas advokatas Jurijus Zenkovičius, tiesa, dar turintis ir antrą – JAV pilietybę, keletas jų draugų, Aišku, visi jie tuoj pat prisipažino ir papasakojo visko, ko tik paprašė, gaila, kad ne apie marsiečius. Pamatę jų masyvius ir nejudrius kūnus, atmenant jų nulinę įtaką kariuomenei ir saugumui, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip jie ketino blokuoti visą Minsko Omoną, užimti televizijos ir radijo centrus, atkirsti Minską nuo kariuomenės… o juk jau tai „prisipažino“.
Apie jėgos revoliucijos būtinybę šiandien šneka visi Baltarusios blogeriai ir opozicionieriai. Todėl Lukašenkos KGB gali suimti bet ką, kas tik skaito „Telegram“ kanalus ar naudojasi feisbuku. Lukašenkos KGB pasinaudojo proga ir suvaidino komediją. Tai tik parodo, kiek Baltarusios KGB yra neprofesionalūs, neskiria paprasto politinio komentatoriaus šnekėjimų nuo realios grėsmės uzurpatoriui. Tačiau būtent šią inscenizuotą komediją Lukašenkos režimas paskelbė ginkluoto pasipriešinimo Baltarusioje pradžia. Tai tik parodo, kad Drozdų vadovai serga konspiracijos manija, persekiojimo paranoja ir niekada nepasitrauks iš valdžios.
Sviatlanos Cichanouskos komandai reikia tai atminti – derybos su uzurpatoriaus atstovais beprasmiškos. Šeštadienį apie tai savo videobloge kalbėjo (Vilniuje) Olga Karač – labai įtakinga opozicionierė, Baltarusios žmogaus teisių apsaugos organizacijos „Mūsų namai“ vadovė. Ji pastebėjo, kad būtina sutarti dėl dienos X, kada prasidės visuotinis streikas ir jėgos, prievartinė revoliucija. Gali būti, kad Koordinacinis komitetas, esantis Vilniuje, artimiausiu metu paskelbs apie šią dieną X, kada bus bandoma jėga nuversti ir teisti pilietį Lukašenką dėl neteisėto valdžios užgrobimo, ginkluoto perversmo, žudynių ir kankinimų. Akivaizdu, kad režimas į tai maksimizuos represijas, totalinę viso ir visur kontrolę, dirbs 24 valandas per parą, eikvos išteklius ir prašys Kremliaus karinės pagalbos. Yra ir pozityvių dalykų: aktyvūs Baltarusios opozicijos veiksmai gali sulaikyti Putino kariaunas nuo Ukrainos puolimo iš šiaurės, kur nėra pajėgios Ukrainos kariuomenės, ji visa Donbase. Taigi – vis tos dvi trys savaitės.
Pagrindą nerimui kelia ir įvykiai Rusijoje. Čia Putino režimas kasdien didina represijas prieš bet kokias politines jėgas: suimami visi, kas tik gali pakviesti į taikių protestą. Aleksejaus Navalno ir jam artimos Kovos su korupcija fondo struktūros, padaliniai skelbiami ekstremistiniais, atitinkamai sekami visi asmenys juos rėmę ar bent kaip bendradarbiavę, o tai apie pusę milijono žmonių. Visi jie bet kurią akimirką gali būti suimti ir nuteisti iki šešerių metų laisvės atėmimo. Žingsnis po žingsnio autoritarinė valstybė tampa totalitarine, karine, suinteresuota įsivaizduojamos didybės atkūrimu. Pagrindiniai Rusijos televizijos kanalai iki tol buvę išrankiai propagandistiniai, kai tik vienas kitas D. Kiseliovas, V. Solovjovas, M. Zacharova plyšojo, tampa totalinės isterijos mašinomis – nuodingomis, pavojingomis žmonių psichinei sveikatai. Paprastai istorijoje tokio masto propagandinė isterija baigiasi, būtinai, teroru viduje šalies ir, rečiau, karu išorėje.
Karo analitikai pastebi, kad intensyviai augant karo grėsmei, telkiant dideles karines pajėgas, totaliai skatinant ir skiepijant neapykantą ir keršto troškimą, užtikrintumą būsima greita pergale, būtinai atsiranda dešimtys nevaldomų incidentų, nesusipratimų, kvailų iniciatyvų, kurios ir prieš generolų valią uždega bikfordo šniūrą. Tokiais deglais gali būti kokios nors Donecko ar Luhansko herojiškų idiotų poelgiai, nereikalinga kurio nors Ukrainos nacionalistinio bataliono iniciatyva, A. Navalno mirtis Rusijoje. Rusijos opozicija irgi įspeista į kampą ir pasiduoti gyviems greitai jau bus beprasmiška, jų lauks dešimtys metų kankinimų su didele abejone, ar iš postgulaginės kalėjimų sistemos išeis gyvi ir sveiki.
Žodžiu, kokiu tik kampu žiūrėsi į Lietuvos kaimynus, artėjanti gegužė ir vasara žada būti karštos. O jei prasidės karas – pabaiga bus nenuspėjama. Geriausias pavyzdys yra ne Antras, o Pirmas pasaulinis karas, kurį visos pusės: Vokietija, Prancūzija, Anglija, Rusija pradėjo absoliučiai įsitikinusios savo teisumu ir pergale, o visa tai pasibaigė milijonais aukų, revoliucijomis ir kita Europa. Daugelis analitikų sako, kad nuraminti karo žiežirbas galima tik suteikus stiprią ir gerą ginkluotę Ukrainos kariuomenei, kuri neleistų Rusijai net įsivaizduoti, kad ji laimėtų šį karą. Nesutinku, kad to pakaktų. Kremlius niekada neleis sau patikėti, kad Ukrainos kariuomenė yra pajėgi adekvačiai pasipriešinti. Sustabdyti artėjantį karą gali ES ir NATO, jei veiks operatyviai, ryžtingai ir nepasiduos trolių manipuliacijai, veiks išvien su Ukraina. Ypatinga atsakomybė visose šiose istorijose tenka Lenkijai, kuri turi pakankamai pajėgų padėti Ukrainai, ir Lietuvai, kuri jau seniai vaidina Ukrainos ir Baltarusios opozicijos advokatės ir gynėjos vaidmenį. Lietuvos URM, prezidentas G. Nausėda gali ir turi padėti stabdyti kylančias regiono grėsmes.
